Riedučiais po Rokiškį – vis dar iššūkis

Rokiškis labai gražiai tvarkosi, tačiau riedutininkams sudėtinga

Audinga Žemaitytė

Studentė

– Kada pradėjai važinėti riedučiais?

– Pradėjau vaikystėje. Tai buvo puikus būdas leisti laisvalaikį ne tik man, bet ir mano sesei, net tėčiui ir mamai. Sunkiai atsimenu pačią pradžią. Tepamenu momentą, kai visai maža važiavau susikibusi rankomis su kaimynais, judėti riedučiais plastikiniais ratukais buvo labai sunku. Mokiausi čiuožinėti pačiūžomis, principas panašus, tad jei moki čiuožinėti, nebus sunku įvaldyti riedučius. Svarbu, jie būtų patogūs ir turėtų guminius ratukus. Laikui einant pamiršau šią pramogą, kiekvieną vasarą važinėdavau dviračiu. Pastebėjusi, kaip kiti rieda riedučiais, prisiminiau vaikystę ir pradėjau ieškoti, kas norėtų prisidėti. Taigi dabar tai yra puikus laiko praleidimo būdas, mėgstu aktyvią veiklą, sportuoju, įveikti kilometrai kelia džiaugsmą. Neturint draugo, mėgstančio tokią pat pramogą, galima įsidėti ausinukes ir vienam „lėkti į trasą“.

– Kada į tavo gyvenimą grįžo šis laisvalaikio būdas?

– Vėl pradėjau važinėti 2020 metų rudenį, po maždaug aštuonerių metų pertraukos. Buvo nedrąsu sugrįžti, bet labai patiko. Važinėjau net žiemą, sulaukus pirmojo minuso. Vaikystės įgūdžiai nebuvo dingę. Riedučiais važinėju kiekvieną gražią dieną, kartais, net neturėdama laiko, pasiūlau draugei pralėkti. Šiais metais sezoną atidariau kovo mėnesį, įveikiau 20 km. Stipri pradžia, atstumus galbūt didinsiu einant laikui. Nekantraudama laukiu vasaros bei šiltų vasaros naktų.

– Pakalbėkime apie saugumą. Ar nepatyrei traumų? Ar naudoji apsaugas?

– Rimtų traumų nesu patyrusi, bet norisi tobulėti ir jaustis tvirtai bei saugiai, dėl to ketinu naudoti apsaugas. Pradedantiesiems labai svarbu jomis apsirūpinti. Žinoma, reikia saugotis automobilių, kai yra galimybė, važiuoti šaligatviais, bet šaligatviai ne visada patogūs. Pavyzdžiui, išsikilnojusios plytelės. Gražiomis dienomis gatvėse daug pėščiųjų, dviratininkų, paspirtukininkų ar riedutininkų. Dėl to kartais kyla sunkumų prasilenkti, bet jei riedučius gerai valdai, jautiesi saugus. Jei važiuojate įsidėjus ausinukes, reikėtų nepamiršti dairytis.

– Kaip vertini Rokiškio miesto kelių ir takų pritaikymą riedutininkams?

– Rokiškyje keliai nėra labai geri, neretai tenka pasirinkti važiuojamąją dalį. Kai yra galimybė, riedu šaligatviais. Dviračių takų turime, tačiau riedutininkams kelio danga nėra patogi. Tinkamiausias riedučiams turbūt  yra aplinkkelis, atkarpa nuo žiedo iki poliklinikos. Prasčiausios įvardyti negaliu, nes visi keliai nėra pritaikyti mums, riedučių mėgėjams. Šiltą vasaros naktį atsiveria galimybės važiuoti keliu. Rokiškis labai gražiai tvarkosi, gera čia grįžti, tačiau riedutininkams sudėtinga dėl takų dangos.

Tikiuosi, atsiras daugiau atkarpų pasivažinėti saugiai ir nebijant

Eva Laužadytė

Manikiūro specialistė

– Kodėl pasirinkai riedučius?

– Man patinka aktyvus laisvalaikis, todėl visada ieškau naujų iššūkių, kaip jį praleisti. Žiemą slidinėju arba čiuožinėju pačiūžomis, vasara gera alternatyva yra riedučiai. Po darbų norisi atsipalaiduoti ar fiziškai išsikrauti, riedučiai tam puikiai tinka. Tai gera automobilio alternatyva. Kartais, užuot važiavusi mašina nuo taško A iki taško B, griebiu riedučius ir nukeliauju ten, kur reikia.

– Ar sunku išmokti riedėti?

– Propaguoju daug sporto šakų, manau, tai man padėjo greičiau išmokti riedėti. Iš pradžių mokiausi pati, tiesiog žiūrėjau, kaip kiti tai daro. Kiek vėliau patobulėti padėjo mano antroji pusė – žaidžiantieji ledo ritulį lengvai įvardija klaidas, duoda patarimų. Pradedančiajam kur kas lengviau mokytis su treneriu. Jis parodo taisyklingą stovėseną ir technika. „Youtube“ videoplatforma labai geras informacijos šaltinis, o jei nėra galimybes pasisamdyti trenerį, padės draugas, įvaldęs riedučius. Besimokant pravartu šalia turėti palydovą – jis padės išlaikyti pusiausvyrą ir išvengti kritimų.

– Ar neturėjai traumų ir skaudžių kritimų? Kaip dažnai važinėji riedučiais?

– Man pasisekė, nes traumų ar rimtų nubrozdinamų pavyko išvengti. Žinoma, esu kritusi, bet sėkmingai, išsigelbsčiu valdydama pusiausvyrą.

Riedučiais važinėju trejus metus. Išriedu bent triskart per savaitę, dažniausiai iš anksto sugalvoju, kur važiuosiu. Taip smagiau, nei judėti neturint plano. Šiais metais riedučių sezoną atidariau vos tik atėjus šiltesniems orams, kovo 31 d., o pirmoji įveikta distancija – 15 km.

– Ką patartum pradedantiesiems? Ko reikėtų saugotis? Kokias apsaugas rinktis?

– Riedučiais važinėju ilgai, manau, esu įgavusi gebėjimų, padedančių saugiai ir pasitikint riedėti įvairiais paviršiais, todėl apsaugų nenaudoju. Tai jokiu būdu nereiškia, kad patyrusiems jų nereikia. Apsaugomis apsirūpinsiu riedučių maratone, kuris vyks šią vasarą. Ten didesnė tikimybė prarasti koncentracija riedant tarp daugybės žmonių.

Geriausias patarimas pradedantiesiems – labiau pasitikėti savimi, pozityviai nusiteikti, dėvėti šalmą ir kitas apsaugas, taip išvengsite rimtesnių traumų. Turbūt saugiausia vieta mokytis – lygios dangos kiemas ar tuščia aikštele. Budrumas būtinas visada, jis padės išvengti bet kokios situacijos: automobiliai, žmones ar gyvūnai gali pasipainioti bet kurią akimirką, o ką bekalbėti apie kelio dangos nelygumus.

Sportuoti, judėti gryname ore – kiekvienam į naudą. Karantinas paveikė žmonių psichologinę būklę, tapome piktesni, irzlesni, nusivylę. Fizinis aktyvumas gamina laimės hormoną ir dabar, kai galime laisvai judėti lauke, siūlau kiekvienam atrasti mėgstamą veiklą, nebūtinai riedučius.

– Kaip vertini Rokiškio miesto kelių ir takų pritaikymą riedutininkams?

– Dauguma šaligatvių grįsti trinkelėmis. Tai riedutininkams netinka, todėl dažnai renkuosi važiuojamąją kelio dalį. Saugiausias ir tinkamas riedučiams yra aplinkkelis arba nuo vienos IKI parduotuvės kitos link – tai ilgiausia, saugiausia ir paprasčiausia asfaltuota atkarpa. Tikiuosi, ateityje atsiras daugiau puikių atkarpų pasivažinėti saugiai ir nebijant.

Projektą iš dalies remia: