Andrius Stanys yra fotografas. Tai tik viena, bet, žinoma, labai svarbi jo gyvenimo dalis. Būdamas šešiolikos metų vaikinas administravo didžiausią Lietuvoje žaidimų internetinį portalą. Jis taip pat yra atsikandęs žurnalisto duonos. Andrius atsikratė 51 kg svorio. Kaip suprantate, jis, kaip ir jo fotografijos, yra labai daugiasluoksnis žmogus. Kiekvieną klausimą lydintis atsakymas gali suteikti informacijos dar keliems straipsniams. Šį kartą bandėme likti viename kelyje – pokalbyje apie fotografiją, stereotipus, žmonių meilę savo atvaizdui ir… gyvenimą mažame mieste.
– Kada pajutai TĄ norą ne tik žiūrėti įdomias fotografijas, bet ir jas daryti?
– Viskas prasidėjo nuo kelionių į mokslus, pirmojo automobilio ir pirmosios „muilinės”. Kalbant trumpai, pradėjau fotografuoti savo automobilį, toliau sekė pažįstamos merginos nuotrauka, padaryta visai netikėtoje vietoje. Ji patiko keliems mano pažįstamiems. Taip visas ratas ir įsisuko. Prasidėjo draugų prašymai padaryti keletą nuotraukų ir taip supratau, kad fotografija – tas dalykas, kuris mane labai žavi.
– Tu mokeisi fotografijos. Kaip manai, ar fotografuoti galima išmokti kaip amato ar vis dėlto reikia turėti ir pašaukimą?
– Išmokti fotografuoti galima. Norint fotografuoti „kitaip” reikia kažką turėti savyje. Kažką, kas padėtų pamatyti dalykus kitokiu kampu. Fotografija nėra ta sritis, kurioje viską reikia daryti pagal taisykles, surašytas knygose ar padiktuotas paskaitų metu. Visa literatūra yra tik įvadas bendram suvokimui. Kiekvienas tikras fotografas eksperimentuoja ir bando kažkaip išsiskirti. Fotografija man – tai būdas išreikšti save, parodyti savo nuotaiką, požiūrį, gyvenimo būdą.
– Neseniai socialiniuose tinkluose teko matyti išjuoktą moters fotosesiją su „profesionaliu” fotografu, kur net neišmanant subtilybių matyti labai daug klaidų. Tavo nuomone, žmonės pastebi ir vertina kokybiškas nuotraukas?
– Pagrindinis dalykas, kuriuo reikia rūpintis – fotografuojamas asmuo. Jei žmogui patinka nuotraukos, nors jos ir kreivos, tamsios ar dar kažkaip netelpančios į idealios nuotraukos rėmus, nesvarbu, ką kiti apie tai sako. Tegu būna patenkintas žmogus, kuris jas darėsi. Visam pasauliui neįtiksi.
– Anksčiau fotografija buvo prabangos prekė. Dabar – kiekvienas turi po fotoaparatą. Ką tu apie tai manai?
– Dabar kiekvienas žmogus yra fotografas. Technologijos tobulėja taip, kad šiek tiek prabangesnis telefonas gali fotografuoti taip pat gerai kaip ir prieš 10-15 metų tūkstančius kainavęs fotoaparatas. Kiekvienas fotografiją supranta savaip. Dabar žmonės save laiko nebe fotografais, o profesionaliais fotografais. Jei nusipirkau brangų, aukščiausios klasės fotoaparatą bei keletą objektyvų – iškart tampu profesionalu ir už tai galiu imti pinigus. Nesvarbu, nei ką fotografuoju, nei darbo kokybė – esu profesionalas. Man toks požiūris nesuprantamas. Beje, aš ir pats nemėgstu, kai mane vadina profesionalu. Esu tiesiog eilinis fotografas, kuris fotografuoja. Puiku, kad kažkam patinka mano nuotraukos ir išgirstu gerą žodį. Tai geriausias atlygis.
– Labai drąsiai imiesi ir erotinės fotografijos žanro. Kodėl? Kaip bandai laviruoti ties subtilumo ir vulgarumo ribomis? O gal to nė nereikia?
– Nesivadovauju sovietinių laikų požiūriu. Lietuva čia išties smarkiai atsilikusi nuo kitų šalių. Daugumai labai svarbi aplinkinių nuomonė ir nuogo kūno demonstravimas viešumoje vis dar laikomas didžiuliu nusižengimu normoms. Tik labai mažą dalį savo fotografuotų nuotraukų galėčiau vadinti erotikos/akto žanro. Joms labiau tiktų žodis „seksualumas”. Kiekvienas žanras turi savų niuansų. Kalbant konkrečiai apie šį – pabrėžiami privalumai ir gražios linijos, o dalykai, kurie nepatinka modeliui, paslepiami. Viską galima pateikti švelniai ir gražiai arba priešingai – šiurkščiai ir iššaukiančiai. Viskas priklauso nuo žmogaus asmenybės ir to, kas jam patinka. Net ir pačios vulgariausios nuotraukos patinka tam tikrai žmonių grupei.
– Renkiesi labai įdomias vietas fotosesijoms. Kaip jas atrandi?
– Dauguma atrastų vietų – atsitiktinumas. Važiuojant pro šalį pamatytas medis ar sugriuvęs pastatas dažnai galvoje tampa puikiu fonu konkrečiai fotosesijai ar fotografuojamo žmogaus drabužių stiliui. Nemėgstu studijos ar vietų, kurios suvaržo laisvę. Man patinka natūralus apšvietimas, dėl to stengiuosi kuo mažiau naudoti blykstę ar kitus dirbtinius apšvietimo šaltinius.
– Su kiekviena fotosesija pasakoji ne tik tą istoriją, kurią „užsako” žmogus, bet ir tą, kurią nori pats. Kaip Tavo galvoje atsiranda tos istorijos?
– Niekad nesiskundžiau fantazija. Turbūt prie to prisidėjo gausybė perskaitytų knygų bei peržiūrėtų filmų. Nors pastaruosius pora metų mano nuotraukų stilių ir nuotaiką diktuoja muzika bei gyvenimiški nutikimai. Kaip minėjau, kiekvienas žmogus yra unikalus. Per pirmąsias minutes galima pažinti žmogaus charakterį, suprasti, kas jam patinka ir kokio tipo fotosesijoje jis jausis geriausiai.
– Pasvajokim: jei turėtum galimybę sukurti socialinių portretų ciklą, apie ką kurtum?
– Mane visada žavėjo žmonės, kuriuos pavadinčiau „nespręsk apie knygą iš jos viršelio”. Žmonės, kurie nepaiso nusistovėjusių stereotipų. Sakykim, kas galėtų pagalvoti, kad tatuiruota mergina su daug auskarų iš tiesų dirba advokate?
– Papasakok, kaip atrodo fotografo diena. Mes jus matome tik renginiuose, stebinčius aplinką ar nusitaikiusius į ką nors su savo objektyvu.
– Pats fotografavimas užima tik pusę ar net mažiau darbo. Toliau seka tinkamų nuotraukų atrinkimas, jų retušavimas Dažniausiai tai užtrunka tris ar keturis kartus ilgiau nei pats fotografavimas.
– Tad, kaip suprantu, savo nuotraukas „pataisai” tam tikromis programomis. O ar fotografija neturėtų būti realybės atspindys? Ar nepadailinta fotografija būtų taip pat vertinama kaip ir padailinta? Galbūt tuomet turi būti talentingas ne ieškodamas objektų, žmonių, istorijų, aplinkos, rakursų, o tiesiog mokėti gerai dirbti kompiuterinėmis programomis?
– Nuotraukų redagavimas jau seniai yra natūralus dalykas. Keisdamas spalvas, gali pridėti tam tikros nuotaikos. Tas išties gelbsti, ypač, jei lauke pasitaiko niūrus ir apniukęs oras. Manau, redaguotos ir natūralios nuotraukos turi savo vietą ir gali puikiai egzistuoti kartu.
Kalbant apie žmogaus „redagavimą”, manau, dauguma save nori matyti būtent tokį, kokį įsivaizduoja: idealų, be jokių trūkumų. Šiuolaikinės technologijos ir kompiuterinės programos padeda tai įgyvendinti. Sulyginti veido odą ar paslėpti pavargusius paakius mėgstu ir aš, tačiau paskutiniu metu prasidėjo „vaškinių veidų” mada, kai žmogaus oda išlyginama taip, kad nesurasi nė menkiausios. Realybėje toks žmogus atrodo visiškai kitaip.
– Ar dabar žmonės nėra per daug įsimylėję save? Tiek daug asmeninių fotosesijų. Kodėl žmonėms to reikia?
– Nematau nieko blogo, jei žmogus myli save ar jam patinka jo kūnas. Kiekvienas esame toks, koks nusprendžiame būti. Ar sportuojantis, ar smulkaus sudėjimo, ar stambesnis – svarbiausia – mylėti save ir gerai jaustis.
Asmeninės fotosesijos išpopuliarėjo kartu su technologijų tobulėjimu. Dabar fotoaparatas nebėra prabanga ir žmonių, užsiimančiu fotografija, labai padaugėjo. Manau, po dešimt ar dvidešimt metų kiekvienas norėtų pasižiūrėti į savo jauno nuotraukas ir pasinerti į prisiminimus.
– Esi fotografas iš mažo miesto. Ar tai turi kokios nors įtakos Tavo karjerai?
– Baigęs mokyklą, jokiu būdu nenorėjau čia likti. Rokiškis atrodė pilkas ir nuobodus miestas. Tačiau besimokydamas vis laukdavau, kada grįšiu namo. Supratau, kad didmiestis tikrai ne man. Tai visiška priešingybė mano charakteriui. Pastaruosius metus Rokiškyje jaučiuosi tikrai laimingas. Čia visada galima surasti veiklos. Draugų ir bendraminčių netrūksta. Lietuvos atstumai nėra tokie didžiuliai, kad norimo fotografo neišeitų užsisakyti kitame mieste. Tenka fotografuoti ir aplinkiniuose rajonuose, užsakymų stoka negaliu skųstis.
– Tu ne tik fotografuoji, bet ir užsiimi labai įdomia veikla geolobiais (angl. „Geocatching”)
– „Geocaching”- lobių paieška. Žmonės visame pasaulyje paslepia vadinamuosius lobius, kurių bendraminčiai ieško pagal tam tikras užuominas ir koordinates telefone ar navigacijoje. Tai gali būti didžiulė dėžė su suvenyrais, paliktais žmonių, kurie prieš tai rado tą patį lobį, gali būti ir nago dydžio dėžutė, kurioje vos telpa mažas popierėlis. Šiuo metu Lietuvoje paslėpta per 1 800 lobių, o visame pasaulyje – daugiau nei du milijonai. Tai puikus būdas susipažinti su miestu ar vietove: lobiai būna paslėpti žinomose ar išskirtinėse vietose. Beje, Rokiškyje taip pat turime keletą lobių. Gaila, kad yra ir tokių žmonių, kurie, atradę lobį, jį išmėto ar sulaužo. Keletą kartų taip buvo nutikę ir mano paslėptiems lobiams. Tad fotografavimas tikrai nėra vienintelis mano užsiėmimas. Turiu daugybę pomėgių, pradedant stalo žaidimais, baigiant automobilio gražinimais.
– Kokie Tavo ateities planai? Galbūt asmeninių fotografijų paroda?
– Tobulėti. Kiekvienais metais vis stengiuosi padaryti kažką įdomiau, gražiau ir daugiau. Tobulumui ribų nėra. O kalbant apie asmeninę parodą… Galbūt, bet tai tikrai nėra pagrindinis mano siekis.
– Dėkoju už pokalbį!
Agnė Raščiūtė
