Rokiškyje augusi Evelina Petrovaitė savo pavyzdžiu paliudija posakį – svarbu smūgis, o ne ūgis. Ši jauna mergina yra labai nuoširdi, charizmatiška, atvira naujoms idėjoms ir požiūriams. Ji – lyderė, formuojanti komandas, dėliojanti strategijas. Žinoma, niekas neateina savaime ar, kaip pati pašnekovė teigia, nėra atnešama ant lėkštutės. Su Evelina kalbamės apie savo vietos po saule ieškojimą ir tai, kaip vasaros darbas tapo labai svarbia jos gyvenimo dalimi.
– Esi magistrantė. Specialybė labai įdomi: darbo ir organizacijos psichologija. Gal gali papasakoti daugiau apie tai?
– Pernai baigiau psichologijos bakalaurą. Mokiausi asmenybės teorijų, grupės ir individualių konsultacijų vedimo, genetikos, neuropsichologijos. O dabar studijuoju magistrantūroje Mykolo Romero universitete darbo ir organizacijos psichologiją (angl. work and organizational psychology) anglų kalba. Esu labai patenkinta šia programa, net pusmetį mokėmės Estijoje, Talino technologijų universitete. Šiuo metu visos studijos labiau fokusuotos į organizacijos valdymą, personalo atrankas ir vadybą, daug mokomės apie žmonių motyvaciją, kaip kurti motyvacines programas darbuotojams ir dar daug daug.
– Kodėl pasirinkai psichologijos studijas?
– Psichologijos studijas pasirinkau vasarą, prieš vienuoliktą klasę dalyvaudama Jaunųjų lyderių viename projekte. Tiesiog kalbėjau su labai išmintingu vyru, turinčiu daug patirties karjeros konsultavimo srityje. Keisčiausia buvo tai, kad jis klausinėjo apie mane: koks aš žmogus, kokie mano pomėgiai, ką manau daranti gerai. Tai nebuvo pokalbis apie tai, ką norėtum veikti užaugusi. Po ilgo pokalbio priėjom išvadą, kad psichologija man būtų tinkamiausia specialybė. Ir tikrai išsirinkau teisingai. Dabar neįsivaizduoju jokių kitokių studijų.
– Studijavai, studijavai ir… sužinojai apie galimybę dirbti amerikiečių kompanijoje, pardavinėti mokslinę literatūrą. Kodėl tai patraukė tavo akį? Juk galėjai tiesiog numoti ranka.
– Taip, tiesiog vieną sekmadienio popietę paskambino vaikinas, vardu Dovydas. Mane nustebino tai, kad jis taip draugiškai su manim bendravo, tarsi būčiau kalbėjusi su draugu, kurio dar nepažįstu. Pakvietė mane į vasaros programos Amerikoje pristatymą. Atėjau kartu su vienu draugu. Atsimenu, abu buvome labai skeptiškai nusiteikę, netikėjome, kad bus geras pasiūlymas. Dabar tos mūsų mintys kelia juoką. Kai susitikome su dabartiniu mano vadovu Šarūnu, visas skepticizmas dingo. Man patiko galimybė ne vien tik užsidirbti pinigų. Prieš tai vasarą dirbau Anglijoje, braškyne, todėl žinojau, kaip atrodo vasara, kai tik dirbi, kad užsidirbtum pinigų. Tokia patirtis tikrai manęs nežavėjo. Čia buvo galimybė man augti kaip asmenybei: mokytis sėkmės principų, lyderystės savybių, įgyvendinti svajonę pažinti ne tik neregėtą Ameriką, bet ir naujus žmones, kultūras ir geriau pažinti pačiai save. Tai buvo pasiūlymas, kuriam tiesiog nesinorėjo pasakyti „ne”.
– Kiek ilgai dvejojai, kol apsisprendei dirbti šį darbą?
– Dvejonės, manau, visus kankina visą atrankos procesą, kuris trunka apie dvi savaites. Tikrai, sprendimas yra sunkus, nes nežinai, ar pasiseks, nežinai, kaip viskas vyks, kartais dvejoji, ar tikrai galėtum visą vasarą būti toli nuo namų, toli nuo šeimos ir draugų. Ir tai yra visiškai normalu. Aš tiesiog susitaikiau su visomis savo baimėmis prieš išvažiuodama. Žinojau, kad būsiu ne viena, kad visi vyresni studentai yra pasiruošę padėti, ir labai pasitikėjau savo vadovu, todėl jaučiausi gerose rankose.
– Paminėjai atrankas. Kiek žinau, atranka į šį darbą buvo labai didelė?
– Taip, atranka yra didelė ir norinčiųjų yra daug. Visa atranka trunka apie dvi savaites, kurių metu būna trys pokalbiai ir finalinis pokalbis su vienu iš vadovų. Pokalbių metu pristatoma visa pagrindinė informacija apie programą: ką dirbsime, ką veiksime, kiek galime užsidirbti, ko mokomės, ką reikia mokėti, kokius galime laimėti prizus, kokie programos pliusai ir iššūkiai. Šių pokalbių metu taip pat stengiamasi kuo geriau pažinti kandidatuojantį studentą, sužinoti jo tikslus, gebėjimus, asmenines savybes, siekius ir norus.
– Ar draugai palaikė, suprato?
– Turiu nuostabius draugus. Jie mane palaikė ir iki šiol palaiko, nors ne visi supranta, kodėl tai darau, bet visi džiaugiasi matydami, kad esu laiminga. Apie pardavimų darbą vyrauja klaidingas suvokimas. Žinoma, jei bandytume pardavinėti edukacines knygas Lietuvoje, tikriausiai nebūtume tokie sėkmingi, nes čia dar nėra priimtina pardavimų „nuo durų iki durų” forma, tačiau Amerikoje toks pardavimų būdas yra įprastas ir amerikiečiams netgi labai patogus, nes dažniausiai pasiūlymai „prie durų” yra labai gerai apmąstyti, logiški ir naudingi. Be to, taupomas laikas, nes nereikia patiems važiuoti į parduotuvę.
Vasaros pardavimai yra tik viena dalis darbo, kurį atliekame. Tai yra lyg žinių, kurias įgijome per metus, praktikumas ar efektyvūs mokymai. Mes dirbame visus metus. Po vasaros geriausiai pasirodžiusieji gali lepintis nemokamomis kelionėmis. Rengiame gebėjimų kėlimo seminarus, mokomės investuoti, gyventi sveikai bei aktyviai. Taip pat išrinkti studentai gali patys rinkti komandas bei apmokyti naujus žmones, pasidalinti savo patirtimi. Organizuojame renginius: gegužės pradžioje rinksime labdarą, o vėliau kviesime studentų tėvelius. Man tai – svajonių darbas.
– Ir štai. Atėjo metas išvykti. Juk visiška nežinia, tiesa? Papasakok, kaip praėjo pirmosios dienos: kur gyvenai, kokie buvo komandos nariai, kaip vyko apmokymai?
– Buvo sunku atsisveikinti su draugais, šeima ir suprasti, kad važiuoji labai toli ir nežinai, kaip ten viskas bus. Bet, kaip minėjau, žinojau, kad esu ne viena. Atvažiavusi į pirmąją stotelę Našvilį jaučiausi rami ir laiminga. Čia praleidome apie savaitę „pardavimų mokykloje”. Gyvenome viešbutyje netoli kompanijos, kad būtų patogu keliauti į mokymus. Iš anksto žinojome, kokios bus komandos vasaros metu, kas su kuo dirbs, o mokymų metu dar labiau susidraugavome.
Kai pirmą kartą atvažiavau į „pardavimų mokyklą”, nustebau pamačiusi, kiek daug studentų dalyvauja programoje: ir estai, ir latviai, ir lenkai, ir slovakai, ir bulgarai, ir lietuviai, ir amerikiečiai. Vien iš Baltijos šalių buvo apie 500 studentų. Labai daug ir labai greitai mokėmės, vyko daug įvairių konkursų, kad skatintume vieni kitus. Pavyzdžiui, kas pakalbins daugiausia žmonių. Buvo ir smagu, ir kartu baugu suvokus, kad jau greitai važiuosi į savo valstiją ir dirbsi vienas.
– Kai pagalvoju, kokia tu drąsi… Juk vykai į visiškai svetimą šalį siūlyti knygų užsienio kalba. Juk tai sunku net Lietuvoje! Kiek kartų Tau reikėjo perlipti per save? Kiek kartų norėjai grįžti namo?
– Viskas priklauso nuo požiūrio. Mes nuo pat pradžių esame mokomi nesifokusuoti į tai, ko negalime kontroliuoti, daug svajoti ir kelti tikslus. Šis darbas gali būti labai sunkus, jei galvosi apie tai, kaip karšta, kaip lyja, kaip žmonės nenori kalbėti. Tačiau gali būti ir pramoga: pamatai, kiek daug yra gerų, aktyvių, linksmų žmonių, kaip jie myli vaikus ir jais rūpinasi. Aišku, būna visko: kai sunku, kai pavargsti ar lyja ant galvos. Tačiau šiais momentais augi, augi, kai sprendi, ar nori pasiduoti, ar nori eiti toliau ir kažko pasiekti. Tokių momentų buvo daug ir tikrai ne visada norėjau žengti toliau. Buvo akimirkų, kai abejojau, ar pasirinkau teisingai čia atvykdama. Buvo akimirkų, kai abejojau, ar verta eiti toliau. Tačiau turėjau ir turiu širdy ugnelę, kuri neleidžia pasiduoti. Tokiomis akimirkomis gali pasikliauti tik savimi ir pats nuspręsti, ar nori būti nugalėtoju, ar nori būti tuo, kuris pasidavė. O jei labai sunku, yra vyresni studentai, kurie išgyveno tą patį. Jie duoda patarimų, rūpinasi ir supranta tave. Esu labai dėkinga sau, kad nepasidaviau, nes tik grįžusi po vasaros supratau, kiek užaugau, kiek išmokau ir kiek pamačiau. Supratau, ką įgyvendinau. Patikėkite, jausmas neapsakomai geras.
– Ką Tau, būsimai psichologei, suteikė šis darbas?
– Labai daug! Neapsakomai daug! Šis darbas man padėjo tapti psichologe, kokia dabar esu, padėjo išsirinkti sritį, kurioje noriu dirbti ir kurios mokytis. Šis darbas yra tiesiogiai susijęs su mano magistro studijomis. Mes mokomės, kaip burti komandą ir išlaikyti jos narius, kaip kurti viziją, tikslus, kaip motyvuoti žmones. Taip pat kaip būti lyderiu, bendrauti, planuoti laiką, vadovauti ir išklausyti, net kaip atrodyti, gestikuliuoti, mokyti kitus. Ir, žinoma, kaip padėti kitam išsiaiškinti, kuo jis nori tapti.
– Matyti, kad ši patirtis Tau suteikė labai daug: pasitikėjimo, aiškesnio žinojimo, ko nori iš gyvenimo, gebėjimą save valdyti ir prisitaikyti įvairiose situacijose, žmonių, jų charakterių geresnio supratimo. Galbūt jauni žmonės per dažnai numoja ranka į tokius darbus, žiūri, kur didesni pinigai ir didesnė „garbė”? Ką apie tai manai?
– Taip, sutinku. Pastebėjau, kad šiandieninis jaunimas turi susikūręs idėją, kad viską galime gauti greitai ir lengvai. Žvelgiant iš psichologinės pusės, toks jų mąstymas nėra siurprizas, jei galvojame apie tai, kokias vertybes šiuolaikinė visuomenė transliuoja jaunimui: nauji telefonai, kompiuteriai, greitas apsipirkinėjimas internetu, greitas maistas, viskas greita, tereikia vienos sekundės ar pelytės paspaudimo. Nieko keisto, kad jaunimas tiki, jog per dieną gali uždirbti milijoną, kad viską atlikti paprasta.
Kitas dalykas, kurį pastebėjau, – jauni žmonės tiki, kad vos baigę universitetą iškart gaus geriausiai apmokamą darbą. Keisčiausia tai, jog dauguma studentų žino, jog geram darbui gauti darbdaviai reikalauja patirties. Darbdaviai nori žinoti, kad gali sunkiai dirbti, kad žinai, kaip spręsti problemas, kad moki bendrauti su komanda ir siekti tikslo. 95 proc. studentų neturi net ką įrašyti į savo CV. Mano manymu, didžiausias iššūkis yra tai, kad visi nori kažko pasiekti, kažkuo būti, bet retas ką nors daro, kad ta svajonė išsipildytų. Jauni žmonės žino, kokių specialistų ieško kompanijos, tačiau verčiau važiuoja į Norvegiją skinti braškių, nes nori greitų pinigų naujam daiktui.
Jau trečius metus esu sėkmingų žmonių terpėje ir drąsiai galiu teigti, kad nė vienas iš jų negimė su milijono čekiu rankoje. Visi jie teigia, kad sėkmė reikalauja sunkaus darbo, troškimo ir įsipareigojimo.
– Kokių dar iššūkių sau esi nusimačiusi?
– Matau save šioje kompanijoje dar ilgą laiką. Yra dar labai daug dalykų, kurių noriu išmokti, ką pamatyti ir įgyvendinti. Dabar daug laiko ir daug pastangų dedu į savo komandos kūrimą, noriu padėti jauniems žmonėms pasiekti to, ką man padėjo pasiekti mano vadovas. Ši kompanija traukia savo vertybėmis ir gyvenimo būdu, todėl tie, kurie atsakingai ir sunkiai dirba, yra labai vertinami, gerbiami, noriai auga ir mokosi kartu su visa kompanija.
– Ar kada jautei kompleksą, kad esi iš mažo miestelio?
– Ne, niekada. Iš tikrųjų manau, kad miestelis duoda daug privalumų. Vienas pagrindinių – suvokimą, jog ne viskas padėta ant lėkštutės, o norėdamas ką nors turėti, turi dėl to dirbti ir tai kurti, mokytis ir tobulėti. Taip pat pastebėjau, kad mažesnių miestelių žmonės labiau vertina kitus ir draugystę, nes jų nėra tiek daug, kad galėtum vieną mesti ir ieškoti kito. Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad augau Rokiškyje.
– Jau seniai esu susidariusi įspūdį, kad jaunuoliai, ypač baigiantys mokyklą, pradedantys pirmuosius studijų metus, mąsto vienodai: reikia gyventi didmiestyje, sostinėje, visur kitur – „lieva”. Tačiau po kurio laiko daugelis jų grįžta į gimtinę ar ten apsistoja, nes suvokia, kad šiuolaikinis mobilumas leidžia gyventi visur, kur tik nori, ir būti versliam visur, kur tik nori. O kokia Tavo nuomonė?
– Jaunimas svajoja gyventi didmiestyje, neva tik ten yra didelės galimybės. Tai, mano manymu, neteisingas įsitikinimas. Visi ieško galimybių aplinkoje, geros terpės, užuot patys rastų išteklių savyje ir gebėtų adaptuotis bet kokioje situacijoje ir bet kur. Antra vertus, vis daugiau žmonių supranta, kad gyvenimas didmiestyje neduoda daugiau galimybių, jeigu tu pats sau tų galimybių nekuri. Kiek kartų esame girdėję, kad žmonės, gyvenantys Vilniuje, jau kokius 10 metų nebuvo Gedimino pilyje ar žmonės, gyvenantys prie jūros, neatsimena, kada buvo nuėję pažiūrėti saulėlydžio. Lygiai tas pats su jaunų žmonių tikėjimu, kad dideliame mieste galės viską padaryti. Tikrai grįžčiau į Rokiškį, jei sugalvočiau kokią verslo idėją.
– Dėkoju už pokalbį.
Agnė Raščiūtė
