Baigėsi „Gimtojo…“ skelbtas konkursas, kuriame rinkome veržliausią, motyvuočiausią, šauniausią jaunuolį. Tą, kuris vienai dienai užimtų redaktorės kėdę. Laimėtoja – jūžintiškė, būsima dvyliktokė, ne vienam žinoma kaip muzikantė ir dainų atlikėja Raminta Rimiškytė sulaukė 67 proc. visų balsų. Antradienį išbandyti savęs į redakciją mergina atėjo su vaišėmis – pačios keptais vafliais. Ji pasakojo, kam Jūžintuose būna šventė gavus laikraštį, ką jame skaito jaunimas, kokių pastabų turi vyresnieji. Kalbėjomės ir apie socialinius eksperimentus, ir apie būsimas studijas, ir apie tą „baisų darbą“ – žurnalistiką. Sužinojusi, su kokia meile ir kaip noriai už ją balsavo jūžintiškiai, kaip balsus rinko, ir kaip nuo jos slėpė, pasinaudojo nemokama proga padėkoti saviškiams. „Labai džiaugiuosi, kad turiu tokius jūžintiškius“, – šypsojosi Raminta.
Jau apsisprendė, ką studijuos
Raminta vis dar pasvarsto apie žurnalistikos studijas, tačiau Jaunųjų žurnalistų mokykla, kurią pavasarį baigė, ją atgrasė nuo šios profesijos. Ji atvirauja, kad nemoka „lįsti į kitų gyvenimus“. Tiesa – bendrauti, rašyti, daryti interviu – Ramintai labai patinka, bet sudėtingesnėse situacijose „lindimas į dūšią kitam“ – ne jai. „Pirmas dvi sesijas dėstytojas sakė, kad tikrai nebūsiu žurnaliste, nes „mano dūšia per gera.“ Vėliau išgirdau priešingai, jog tikrai būsiu“, – neatsižada žurnalistikos Raminta, kol kas pasirinkusi studijuoti kūrybines industrijas. Prie jos požiūrio į žurnalisto darbą, neslepia, prisidėjo ir ne visuomet objektyvus žiniasklaidos dėmesys broliui Andriui. „Tie straipsniai visgi veikia. Nėra taip, kaip kai kas rašė“, – prisipažino pašnekovė.
Buvo šokas
Kaip ji reagavo, kai sužinojo laimėjusi „Gimtojo…“ konkursą? „Buvo šokas“, – neslėpė. Raminta „žiauriai netikėtai“ sužinojo esanti viena pretendentų. Auklėtinę užregistravo Vidutė Repšienė. Vėliau merginos mama išgirdo, kad Jūžintų pašte renkami kuponai, draugai pradėjo klausinėti: „Kur ten reikia už ją pabalsuoti?“ „O štai penktadienį paskambina redakcijos žmogus ir sako: „Laba diena, antradienį devintą valandą laukiame jūsų darbo vietoje“, – dalijosi įspūdžiais pašnekovė. Prisipažino, buvo pasimetusi, šiek tiek bijojo. Neįsivaizdavo, kas bus.
Kaip Rimiškį prisikviesti į vestuves?
Įsimintiną antradienį praleidusi tarp žurnalistų kelias valandas, susipažinusi su kolektyvu, apžiūrėjusi redakciją, pamačiusi, kaip čia dėliojamas darbas, išsiaiškinusi leidybos skyriaus išskirtinius niuansus, Raminta padarė išvadą: „Maniau, kad čia viskas lengviau vyksta.“ Tuo tarpu mūsų, jos žodžiais, „fainas“ kolektyvas neišleido be tradicinio klausimo, ar gera būti Andriaus Rimiškio sese, ar nesijaučia jo šešėlyje? „Girdėjau tokį naujausią anekdotą: „Jei norite, kad jūsų vestuvėse dalyvautų Rimiškis, „ženykitės“ su Rimiškyte“, – žodžių kišenėje neieškojo jaunoji redakcijos viešnia.
Trys laisvos temos, kuriomis trumpai paprašėme pasvarstyti konkurso laimėtojos ir rašinio herojės
Jaunimas ir galimybės
Šiuolaikiniame informatyviame pasaulyje susiduriame su įvairiausių pasiūlymų gausa ir laisve rinktis. Internetas, televizija, spauda, kelionių agentūros ir daugybė kitų reklaminių šūkių. Tomis galimybėmis labiausiai susižavi jaunimas arba kažką gyvenime norintys keisti žmonės. Ir negali nesidžiaugti, kai radęs savo nišą, jaunas žmogus kūrybingai į ją įsitraukia, ima kurti kažką naujo, pritraukia būrius bendraminčių. Kitaip ir nevadinsi – sėkmės istorijos. Deja, kartais tenka išgirsti, kad pirmi nesėkmingi išbandymai priverčia patirti nuopuolius. Gali diskutuoti ir ieškoti priežasčių, kodėl suteiktos galimybės arba džiugina, arba skaudina. Tikiu, kad jaunas žmogus turi atrasti save. Ne visi mes galim būti kosmonautais ar skulptoriais, bet kodėl to nepabandyti, kad galėtum atsidurti ten, kur tikrai sektųsi.
Jaunimas ir savirealizacija
Dvi skirtingos, bet tuo pačiu glaustai susijusios sąvokos. Savirealizacija – žmogaus fizinių, emocinių, mentalinių ir dvasinių duotybių visuma, atskleidžianti tikrąjį jo pašaukimą. Tuo tarpu, vargu ar rastumėte jauną žmogų, kuris nėra pasiklydęs savo tikrojo „aš“ ieškojimuose.
O atskleisti save nėra lengva. Prieš tai turi susidurti su aplinkiniais žmonėmis, įvairiomis nuomonėmis, visuomenę slegiančiais stereotipais. Tiesa, tuose savęs ieškojimuose priprasta laukti pritarimo… Nors dažnas jo negauna. Tada laukia akistata su pačiu savimi. Ir galiausiai, taip realizuojant save, „užsiaugini“ charakterį. Svarbiausia nebijoti bandyti. Kuo daugiau dalykų išbandysi, tuo didesnė galimybė, kad pasirinksi teisingą kelią. Kiekviena patirtis į gyvenimą atneša naujų idėjų.
Papasakok apie savo šeimą – mamą, tėtį ir senelius
Mano šeima – didžiausia mano vertybė. Su tėvais sutariu puikiai. Nuo pat vaikystės mokausi ieškoti kompromisų. Tėtis sakydavo: „Turėk galvą ant pečių“. Tada, būdama maža mergaitė, svarstydavau, o kaip būtų galima jos neturėti? Tėtis – pačių didžiausių mano sumanymų pritarėjas. „Pagyvensi – pamatysi“, – užbaigia savo kalbą fraze.
Mama buvo mano pradinių klasių mokytoja. Prisimenu, kaip ruošdama namų darbus, prašydavau jos pagalbos. O ji atsakydavo: „Kaip tau sekėsi, patikrinsiu mokykloje“. Tada supykdavau ir sakydavau: „Noriu turėti mamą namie!“ Beje, mokykloje jos nė karto nesu pavadinusi mama. Šiandien esu jai labai dėkinga už tai, kad išmokau atkakliai siekti užsibrėžto tikslo.
Šeimoje labai svarbus yra tarpusavio pasitikėjimas. Mano tėvai pasitiki ir manimi, ir mano draugais.
Dėkoju tėvams, kad mano nesibaigiantiems įnoriams suteikė galimybes. Šiandien galiu pasigirti, kad daug ką pamačiau ir daug ką patyriau. Labai norėtųsi, kad tai būtų maža mano sėkmingos istorijos pradžia.
Mano seneliai – neeilinės asmenybės. O kiek istorijų iš jų esu girdėjusi! Senelis Gediminas kalbėdamas uždainuoja ir dažnai paskambina man priminti, kad nevalia pasikliauti tomis „velnio dėžėmis“ (kompiuteriais). Jam – 83 metai. Senelis Vladas savo jaunystę praleido tremtyje, daug apie ją pasakojo. Su pussesere net filmą apie tai sukūrėme. Todėl viena iš mano svajonių ir yra kada nors dalyvauti projekte „Misija Sibiras“. Iš jų abiejų galiu pasisemti gyvenimiškos patirties. Esu anūkė, kuri neturi močiučių – vienos močiutės visai nemačiau, o kita išėjo kiek per anksti, aš buvau dar visai mažytė.
Ištrauka iš Ramintos Rimiškytės „namų darbų“ žurnalistikos mokykloje
Pasak psichologų, erzinantį ir nemalonų žmogų mintimis reikia uždaryti į stiklainį. Kalbuosi su vienu iš tų, kurie „įkrito į vakuumą“.
– Kaip Jūs atsidūrėte tokioje padėtyje?
– Turite omenyje, kaip atsiskyriau nuo visų? Buvau tas, kuris visada žino tiesą. Neklausiau kitų, nes turėjau daug. Turėjau kopėčias, kuriomis lipau į tikslą, plaktuką, kuriuo tvirtinau savo pamatus. Tačiau užmiršau vieną dalyką. Užmiršau, kad aplink mane – žmonės. Galiausiai ir mano įrankiai atsidūrė kitame fronte. Tapau tuo, ko kadaise neapkenčiau.
– Kodėl žmonės pradeda nepastebėti aplinkinių? Kodėl ignoruoja kitus ir iškelia save?
– Tai vis kaltas nesuvaldomas apetitas. Juo daugiau valgai, tuo daugiau norisi. Norisi nuveikti vis daugiau dėl savęs. Neslėpsiu, aš ir dabar negaliu susitaikyti su rūsčiais žvilgsniais ir atstumiančiais balsais. Jaučiuosi prastai.
– Sugebėjote save atstumti nuo visų, o kai galiausiai kiti atstūmė Jus, jaučiatės vienišas?
– Žinau, tai egoistiška. Neketinu smerkti tų, kurie mane paliko, bet norėčiau vėl „prisijaukinti“ jų pasitikėjimą.
– Kaip galvojate tai padaryti?
– Atsiskyręs nuo visų supratau, kad didžiausias turtas yra mokėjimas duoti neprašant atlygio. Noriu pasikeisti ir dėl savęs, ir dėl kitų. Darysiu tai, kas padėtų ne tik man, bet ir kitiems. Užmiršiu savo gobšius įnorius tam, kad vėl būčiu laisvas.
P. S. Tikrąją harmoniją ir santarvę atrandame tada, kada sugebame susitaikyti ir su savimi, ir su aplinkiniais. Laisvė yra viltingas simbolis, kad neįkliūtum į vakuumą. Mes privalome ją branginti.
Reda Milaknienė
