Iš Rokiškio kilusios Astos BUTĖNIENĖS kūriniai – įvairūs ir įtraukiantys į vis skirtingus įvairiaspalvius pasaulius. Juose – charakteringi, charizmatiški katinai, fantastiniai peizažai, personažai, miestų abstrakcijos. Visus rokiškėnės kūrinius vienija juntamas nuoširdumas, ramybė ir meilė… gyvenimui bei gamtai. Astai menas – kūrybiškumo, laisvės ir teigiamų vertybių simbolis. Menininkė mėgaujasi nepastoviu darbo grafiku, galimybe bendrauti su jos meną vertinančiais žmonėmis iš skirtingų pasaulio šalių. Juk kai kiekvieną dieną laukia dalelė nežinomybės, vaizduotė visuomet įaudrinta ir pasiruošusi kurti. Štai toks pozityvas sklinda iš Astos, toks pat juntamas ir jos kūriniuose.
– Prisimink save vaikystėje. Ar jau tuomet mėgai piešti?
– Buvau stropi mokinė. Patiko mokytis, sužinoti naujų dalykų. Skaičiau daug knygų, tad dažnai lankiau biblioteką, nešina maišeliu, pilnu knygų. Piešti mėgau nuo vaikystės. Neseniai peržiūrėjus senus piešinių albumus užklupo lengva nostalgija. Kadangi daug skaitydavau, kurdavau perskaitytų knygų žurnalus: juose – trumpa kūrinio ištrauka ir jai pritaikyta iliustracija. Vaikystėje mėgdavau kopijuoti piešinėlius. Vis dar puikiai prisimenu visus „žaidimus“ su kalkėmis ar piešimus, kai paveikslėlio kontūrai apvedžiojami į pagalbą pasitelkus lango stiklą.
– Galbūt pameni, kada buvo TAS momentas, kai supratai, jog piešti ne tik nori, tačiau privalai, nes piešimas, galima teigti, yra dalis Tavęs?
– Lankyti Dailės mokyklą tėvai ragino nuo pat mažų dienų. Spaudimą jaučiau nuolat, tačiau didelis užsispyrimas vis nugalėdavo. Nežinia kam ir dėl ko šiam tėvų žingsniui vis prieštaraudavau. Galiausiai pasiskaičiavau, jog mokslai šioje popamokinėje mokykloje vyksta ketverius metus, tad pradėjusi ją lankyti aštuntoje klasėje, baigčiau būdama vienuoliktokė. Atrodė – pats laikas. Labai džiaugiuosi šiuo savo sprendimu, nes tikiu, kad Dailės mokykloje įgytos žinios, pokalbiai su mokytojais prisidėjo prie mano asmenybės ugdymo.
– Daugiau nei ketverius metus esi laisvai samdoma menininkė. Dažnai susiduriama su stereotipu, esą būti menininku lygu neturėti pinigų ir nevertinamam visuomenės. O kaip yra iš tiesų? Ar įmanoma Lietuvoje būti menininku?
– Žinoma! Aš tuo gyvenu ir iš to išgyvenu. Suprantama, vienai būtų sunkiau, bet gyvenant dviese su vyru, kuris mane labai palaiko, viskas paprasčiau. Juk ir pajamos nėra stabilios, nei dirbant darbą „nuo aštuonių iki penkių“, kartais mažesnės, kartais didesnės. Tačiau šio darbo teikiami privalumai, tokie, kaip kėlimasis be žadintuvo, savo laiko planavimas, galimybė dienos metu susitvarkyti asmeninius reikalus, aplankyti draugus ar išgerti miesto kavinėje kavos bei būti „pats sau bosas“ – viską atperka su kaupu. Be to, dirbant laisvai samdomus darbus su vyru galime keliauti ir dirbti iš bet kurios pasaulio vietos, tad žiemai pasirinkome kelionę po dalį Azijos, vėliau planuojame pasiekti išsvajotąsias Australiją ir Naująją Zelandiją.
– O ką reiškia būti laisvai samdoma menininke?
– Kūrybinis, kaip ir kiekvienas darbas, laikui bėgant gali tapti rutina. Žinoma, kartais sunku prisiversti dirbti ar rasti naujų idėjų būsimiems kūriniams. Be to, iškart pradėti dirbti laisvai samdomu darbuotoju taip pat nelengva. Ir daugelis informacinių šaltinių pataria neskubėti pradėti „dirbti šio darbo“. Juk reikia turėti ir santaupų, ir išmokti planuoti laiką, ir susitaikyti su mintimi – kiek dirbsi, tiek uždirbsi. Pradžioje ir aš derinau piešimą su kitais darbais, kol galiausiai supratau, kad galiu dirbti kaip menininkė „pilnu etatu“.
– Tenka susidurti su žmonėmis, kurie purtosi apibūdinimo „menininkas“. Kaip į tai reaguoji Tu?
– Savęs apibūdinimas, kaip menininkas ar kūrybininkas, man patinka, tad būtent taip save ir pristatau. Šis žodis man savaime asocijuojasi su laisve, kūrybiškumu ir teigiamomis vertybėmis. Visa tai man tinka.
– Kas Tave paskatino pardavinėti savo kūrinius?
– Nuolat kuriant, greitai kaupiasi darbų kolekija. Ateina jausmas ir noras pasidalinti savo sukurtais darbais su kitais. Dar prieš penkerius metus labai norėjau turėti internetinę galeriją, kur galėčiau patalpinti savo darbus ir jais pasidalinti su kitais. Man labai padėjo vyras Ignas: jis greitai sukūrė mano paveikslų internetinę svetainę ir štai – mano svajonė išsipildė! Tuo metu gyvenome Prancūzijoje ir Šveicarijoje, tad Ignas paskatino pristatyti savo kūrybą čia gyvenantiems. Ėmiau skelbti internetiniuose puslapiuose savo darbus ir greitai sulaukiau pirmojo paveikslo pirkėjo, vėliau jų vis daugėjo ir daugėjo.
– Ar nebūna sunku išsiųsti savo piešinį žmogui, kurio nesi sutikusi? Ar nelaikai piešinių savo atžalomis, Tavo pačios tęsiniais?
– Aš labai mielai siunčiu savo sukurtus darbus. Visada džiaugiuosi pardavusi ir paveikslą, ir atviruką. Kaskart širdį paglosto suvokimas, kad mano darbai patinka kitiems, juos mielai perka ir siunčiasi į visus pasaulio kraštus. Smagu, kai klientai vėliau dalinasi nuotraukomis, kaip mano paveikslai įsikūrė naujuose namuose, kaip įsirėmino atviruką ar atsiunčia pasakojimus, kaip mano piešta dėžute džiaugiasi vaikai. Su daugeliu pirkėjų nuolat palaikome ryšį, o jie, sulaukę ir teigiamai įvertinę pirmąjį siuntinį, po kurio laiko, atėjus šventėms ar gimtadieniams, mielai grįžta į mano parduotuvę antram pirkimui, dalina rekomendacijas kitiems.
– Tavo piešiniai labai linksmi, optimistiški, kai kurie sarkastiški, spalvingi, dominuoja katės. Kodėl?
– Savo darbais stengiuosi perteikti teigiamas emocijas ir tik gerus jausmus. Todėl mano darbuose dažnai vyrauja šiltos spalvos. Išskirčiau dvi mano kūrybos šakas. Vienoje kuriu abstrakcijas ir fantastinio tipo paveikslus, kita – iliustracijos. Pastarąsias kuriant labai pamėgau katino personažą. Tai išraiškingas gyvūnas, todėl labai lengva piešti linksmus paveikslus. Taigi kartą, dar gyvenant Taline, nusprendžiau sukurti smagią iliustraciją. Nupiešiau katiną. Vėliau kitą, trečią. Pirmuosius piešinius prekiaujant gatvėje įsigijo vietos gyventojai, vėliau – internetinėje parduotuvėje amerikiečiai. Taip katinų kolekcija vis plėtėsi ir plėtėsi. Supratau, kad žmonėms tokie mano kuriami nuotaikingi paveiksliukai patinka ir juos mielai perka ne tik kitiems dovanų, bet ir sau. Todėl pradėjau ieškoti būdų, ant kokių paviršių būtų galima nutūpdyti katinus. Taip jie atsirado ant medinių dėžučių ir segių, porcelianinių puodelių, šaldytuvo magnetukų, mini drobių, atvirukų, lipdukų, užrašų knygučių. Tikiu, kad ši kolekcija plėsis ir toliau.
– Kokios tolimiausios šalies gyventojas yra nusipirkęs Tavo kūrinį?
– Jau mažiau stebina užsakymai iš Europos (Ispanija, Italija, Danija, Anglija, Vokietija). Daugiausia mano darbų iškeliauja į Jungtines Amerikos Valstijas. Yra darbų, iškeliavusių ir į Australiją, Meksiką, Singapūrą, Kanadą, net į Vietnamą bei Pietų Korėją!
– Piešinius kuri ir pagal užsakymą. Kokius žmonių įnorius pastebi?
– Kas yra susidūrę su amerikiečiais (jie – mano pagrindiniai pirkėjai), puikiai žino, kad jų norai kartais mums sunkiai suprantami. Pavyzdžiui, neseniai turėjau užklausą ant medinės dėžutės nupiešti katinuką pagal nuotrauką, o dėžutė būtų naudojama kaip mirusio katino urna. Iš šio pasaulio išėjusių katinų prisiminimą neretai tenka įamžinti ir drobėse, ir piešiant ant kitų paviršių.
Man labai patinka, kai užsakovai leidžia žmones paversti katinais ir taip galiu nupiešti jaunųjų ar šeimos portretą ar sukurti kitą mielą dovanėlę. Daugelis klientų mėgsta ir užsako paveikslus, kuriuose dominuotų šviesos spalvos ir teigiama nuotaika. Juk būtent tokie ir yra mano darbai!
– Kokių komentarų sulauki iš savo meno gerbėjų?
– Tiesą sakant, dar nesu sulaukusi grubaus ar įžeidžiančio komentaro. Arba bent jau toks nepasiekė nei mano ausų, nei akių. Turiu lojalią klientę iš Kalifornijos, kuri jau įsigijo daugiau nei trisdešimt mano kūrinių. Ir panašu, kad pirkėja nežada sustoti. Ji, gavusi savo siuntinį, palieka po itin mielą komentarą. Tokie pirkėjai labai motyvuoja ir skatina nesustoti kurti.
– Kas yra Tavo įkvėpimo šaltinis?
– Idėjų ilgai ieškoti nereikia. Vieni darbai gimsta pamačius spalvų koloritą nuotraukoje, kito autoriaus darbe, sapne, kelionėje ar gatvėje. Dažnai būna, kad sukūrus „stiprų“ darbą, jo įdėją ar tam tikrą dalį perkeliu ant kitos drobės ar kito paviršiau.
– Ar kiekvieną dieną gali pasiimti pieštuką į rankas ir piešti?
– Darbas yra darbas. Kasryt atsikeliu ir jau maždaug žinau, ką tądien galiu ar turiu nuveikti. Kūryba mano darbe užima apie dvidešimt penkis procentus, o visą kitą laiką atima internetinės galerijos palaikymas, elektroninių laiškų rašymas ir bendravimas su klientais bei užsakovais, idėjų paieškos, darbų prekyba ir sklaida. Tad kurti dažnai tenka nieko ilgai nelaukus. Stoju prie molberto, imu teptuką ir taip gimsta naujas darbas. Ta pati taisyklė galioja kuriant iliustraciją, pakabuką ar kitus darbus.
– Dėkoju už pokalbį!
Asmeninio archyvo nuotr.
Agnė Raščiūtė
