Kraštietės smuikininkė Justina ir pianistė Simona Zajančauskaitės studijas baigė užsienyje – viena Paryžiuje, kita – Sankt Peterburge. Tačiau tai joms netrukdo kurti tradicijų gimtajame mieste. Jų dėka Rokiškyje jau aštuntą kartą vyks klasikinės muzikos festivalis. Šiemet jis numatytas lapkričio 12–15 dienomis. Koncertai vyks Kultūros centre, Krašto muziejuje ir Šv. Mato bažnyčioje.
Apie studijas užsienyje
Priminsime, kad Justina, baigusi smuiko klasę M. K. Čiurlionio menų mokykloje, iš pradžių studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tačiau neilgai – stebėtinai greitai išmokusi prancūzų kalbą mergina įstojo į Paryžiaus nacionalinę muzikos ir šokio konservatoriją. Mat įvairių tarptautinių konkursų laureatė labai norėjo mokytis pas profesorių Borisą Garlitskį ir tai jai pavyko. Kodėl rinkosi studijas užsienyje? Justina yra sakiusi, jog atsakyme telpa labai daug dalykų – ir noras plėsti akiratį, pamatyti kažką naujo, pabandyti save realizuoti kitoj plotmėj. Išvažiuodama Justina nejautė jokios nepažįstamos šalies baimės. Tik po mėnesio pradėjo kilti klausimai, ką jinai čia veikia, kas su ja vyksta. Tačiau vis tiek širdyje žinojo, kad nori studijuoti ir sugerti viską kaip kempinė. Viską, ką duoda tas kultūrinis labai intensyvus Paryžiaus gyvenimas.
Dabar Justina turi savo ratą, yra laisvai samdoma menininkė, groja smuiku įvairiausių sudėčių ansambliuose visoje Europoje. „O pats gražiausias dalykas ir yra tai, kad, ką gauni, gali grąžinti savo kraštui“, – dar pirmaisiais festivalio metais „Gimtajam Rokiškiui“ yra sakiusi smuikininkė.
Jaunesnė Justinos sesė Simona, baigusi fortepijono klasę M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, įstojo į Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo valstybinę konservatoriją, vėliau studijavo Vokietijoje, o šiuo metu – Lietuvoje.
Priminsime, kad Simona nuo 2005 m. buvo M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo stipendininkė, gabiai ir perspektyviai merginai fondas stengėsi padėti. Pirmiausia Simona buvo išvažiavusi į fondo remiamus kursus Prancūzijoje, vėliau jai pasiūlyta dalyvauti konkurse tam, kad galėtų mokytis Sankt Peterburge pas labai gerą profesorę Niną Sereginą. Simona minėtą profesorę jau pažinojo, todėl susigundė ir pabandė. Iš keliasdešimties norinčiųjų buvo vienintelė vieta – konkursą laimėjo Simona.
Minėta konservatorija, pianistės žodžiais, turi labai gilias tradicijas, visi ten išvažiavę mokytis yra laimingi, nes verda intensyvus kultūrinis, muzikinis gyvenimas. Mergina yra sakiusi, jog pirmieji mokslo metai buvo sunkūs, reikėjo mokytis ir rusų kalbą, tačiau ji kursą baigė aukščiausiais pažymiais. Mokydamasi Sankt Peterburge, žinoma, ji visą laiką nesėdėjo prie instrumento – norėjo eiti į operą, koncertus, parodas. Vienas labiausiai įsimintinų muzikinių įvykių – R. Vagnerio keturių operų ciklas „Nybelungų žiedas“, pamatytas ir išgirstas Marijos (Mariinsky) operos ir baleto teatre, įspūdį merginai padarė ir čia suvažiuojantys patys žymiausi pasaulio pianistai.
Apie tai, kas svarbiausia
Justina ir Simona labai laimingos, kad Lietuvoje jas palaiko, o gimtajame Rokiškyje laukia jų rengiamų festivalių. „Išvažiavęs sužinai, kas yra tavo šalis, namai, ir tai, kas kiekvienam yra svarbiausia“, – neabejoja seserys. Jos yra sakiusios: reikia bandyti siekti daugiau, net jei galvoji, kad tau nieko daugiau nereikia. Klausiamos apie tai, ką joms reiškia gimtinėje rengiamas festivalis, merginos kalbėjo, kad labai svarbu tą užkurtą židinį išsaugoti, o po kiekvienų metų koncertų turi ambicijų daryti dar geriau.
Kaip jau įprasta, seserų rengiamuose festivaliuose koncertuoja jauni, tačiau jau ne vieną titulą pelnę muzikantai – gyvenantys ar studijuojantys įvairiose pasaulio šalyse, skirtinguose žemynuose, tarptautinių konkursų laureatai, prestižinių stipendijų laimėtojai, talentai, kuriems plojo ne vienoje Europos salėje. „Jei turėtume barometrą emocijoms, kai grojame labai susikoncentravę, pamatuoti, tas barometro stulpelis pakiltų labai aukštai“, – yra sakiusios Justina ir Simona.
Prisikviesti talentų į Rokiškį joms nėra didelis rūpestis. Kartais Rokiškio dvaro menėje jau pasirodę kolegos patys skambina ir klausia: „Kada grosime?“ O kiti, kuriuos nori pasikviesti, neretai yra pažįstami, kartu koncertuoja, žino vieni apie kitus, be to, Rokiškio festivalis tapo žinomu, vertinamu muzikos pasaulyje. „Vienintelė problema – suplanuoti koncertų grafikus, nes visi labai užimti“, – kalbėjo muzikantės. Dėl to užimtumo šiemet festivalio koncertai vyks lapkričio mėnesį.
Prieš festivalį pokalbis su Simona ir Justina Zajančauskaitėmis
– Ką šiuo metu veikiate, kuo užsiimate, kur grojate – žodžiu, kas pasikeitė lyginant su praėjusiais metais?
– Sėkmingai ir tvirtai einame savo pasirinktų profesijų keliais. Studijos jau seniai baigtos, darbai juda į priekį – vienas jų ir yra mūsų Rokiškyje rengiamas festivalis.
– Ne tik ištikimiausi Jūsų klausytojai laukia Rokiškio klasikinės muzikos festivalio. Kaip pavyksta taip ilgai išlaikyti žiūrovų meilę greitai besikeičiančiame kompiuterizuotame pasaulyje?
– Turbūt pats svarbiausias dalykas – nelaikyti ir neversti, o leisti kiekvienam pasirinkti. Istorija rodo, jog per daug laiko kažkas kažką vertė daryti, nurodinėjo, kaip reikia elgtis, rengtis, galvoti, ką skaityti, kuo tikėti… Kai jau atrodo, kad bendrauti galima tik virtualiai, kad laisvalaikį praleisti galima tik įsikniaubus į kompiuterį, o draugus pakeičia internetas, jūs nuvežkit taip gyvenantį žmogų į miško trobelę prie ežero, užkaiskite jam arbatos, leiskite žiūrėti į besileidžiančią saulę ir uždėkite Šuberto muziką – ramybė ir palaima aplanko žmogų. Klasikinė muzika, dailė, literatūra – menai – yra amžinieji dalykai, prie kurių žmogus vis grįžta ir grįžta – jei ne praturtinti, tai pagydyti savo sielą.
– Ko šiemet sulauks muzikos gurmanai? Kur, kada, kokie koncertai vyks?
– Festivalio atidarymo koncerto „Trijų atspalvių lopšinė“ svečiai – klasikinės muzikos pasaulyje puikiai žinomi atlikėjai. Tai sopranas Ernesta Juškaitė, klarnetininkas Vytautas Giedraitis ir pianistė Daiva Stulgytė. Specialiai Rokiškio festivaliui jie paruošė įspūdingą prancūziškos ir vokiškos muzikos programą, kurioje atsiskleis lyriškiausi ir intymiausi momentai iš kompozitorių kūrybos.
Antrąją festivalio dieną vyks du koncertai. 12 valandą kviesime mažuosius klausytojus į Rokiškio kultūros centrą pasiklausyti muzikinės istorijos „Lėlės kelionė“, kurį kurs Lėlių teatro aktorė Lijana Muštašvili ir styginių kvartetas. Muzikinės istorijos pagrindinė veikėja – žmogaus dydžio lėlė, kuri keliaus per įvairias epochas. Renginys skirtas 1–5 klasių vaikams.
Penktadienio vakarą pakviesime į Rokiškio krašto muziejų, kamerinės muzikos koncertą „Meilės arabeska C–dur“. Styginių kvarteto atliekami gražiausi kameriniai opusai lydės aktorės skaitomus kompozitorių laiškus. Juose atsiskleis ne tik jų meilės istorijos, tačiau ir pyktis, aistra, mintys apie gyvenimą ir mirtį.
Šeštadienio koncertas „Prisiminimas iš Florencijos“ – festivalį vainikuojantis vakaras. Svečiai iš Prancūzijos bei Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro nariai kvies jus į išties įspūdingą muzikos garsų vakarą. Įdomus pastebėjimas, kad vakaro atlikėjos – vien moterys! Tad galime užtikrinti, kad emocijų tikrai netrūks!
Mūsų šventa tradicija – sekmadieninis koncertas „Post Scriptum“, kuris vyks Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Mūsų svečiai – Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, meno vadovas ir dirigentas, kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vaclovas Augustinas. Programoje – kruopščiai atrinkti bei paruošti religiniai ir sakraliniai XX amžiaus kompozitorių opusai.
– Kaip skirtingose šalyse gyvendami festivalyje dalyvaujantys muzikantai kartu paruošia tokius sudėtingus ir daug įvairiapusių jėgų reikalaujančius kūrinius? Esate sakiusios, jog repeticijos būna ekstremalios. Šiek tiek papasakokite apie tai.
– Štai pavyzdys: ankstų rytą muzikantė vairuoja mašiną šešias valandas, nes koncertas už šimtų kilometrų. Atvažiuoja, prasigroja, pavalgo, pamedituoja, groja dienos koncertą, groja vakaro koncertą, susitinka su publika ir organizatoriais, visi paplepa ir tada, kai jau visi sugula, vairuoja naktį atgal šešias valandas, nes 8 valandą – jos lėktuvas į kitą šalį, į kitą koncertą.
Ten ji vėl turi būti puikios formos repeticijoje, o vakare – ir koncerte. Jokio tvarkaraščio čia nėra. Kartais taip gyveni kelias savaites, kelis mėnesius. Kartais tai sustoja ir būna štilis, per kurį ir turi pasirengti kitiems koncertams. Muzikaliai, emociškai ir fiziškai. Svarbiausia – turėti instrumentą ir koncertinius batelius, visa kita – surandama. Įdirbis ir pasiruošimas, ko gero, svarbiausi faktoriai įtemptoms repeticijoms su žmonėmis, kurie iš skirtingų pasaulio kraštų susieina vienam koncertui. Bet tuo ir ypatingi šie pasirodymai – kaip vitaminų kokteilis – jie turi gaivumo, energijos ir maksimalios koncentracijos užtaisą!
– Prisikviesti talentų į Rokiškį Jums nėra rūpestis? Juk profesionalai – labai užimti?
– Per aštuonerius gyvavimo metus festivalis įgavo savo kokybės ženklą, ir mūsų kolegos muzikantai ir Lietuvoje, ir užsienyje žino apie jį ir domisi: jie mielai atvyksta į Rokiškį.
– Įpratome, kad per festivalį pristatote ir kitų sričių menininkus. O šiemet?
– Šiais metais festivalio svečias – vienas ryškiausių šių dienų jaunosios kartos grafikų Linas Blažiūnas. Jis pristatys parodą „Spygliakritis arba būriavimasis“. Paroda labai intriguojanti – vien jos aprašą lankytojai turės perskaityti su padidinimo stiklu! O kur dar kitos menininko staigmenos!
– Kraštiečių, tarpais sugrįžtančių į Rokiškį, vis klausiame, ar jie pastebi, kad mūsų miestas keičiasi. O Jūs ar pastebite, kas čia gera, gražu, kokie žmonės? Kokių klausytojų laukiate savo koncertuose?
– Šis kraštas yra jaukiausias pasaulyje, nes čia – mamos namai, čia obuoliai skaniausi ir duona kvapniausia. Rokiškio gatvės pastaraisiais metais keitėsi ir labai išgražėjo, mūsų komplimentai kultūrinių, edukacinių ir įvairiausių kitų renginių sumanytojams bei organizatoriams, labai malonu šiuos pasikeitimus stebėti.
Festivalyje laukiame visų: tų, kurie jau turi suformuotą gomurį muzikos skoniui, tų, kurie tik brenda į šią sritį, ir labai laukiame tų, kurie pirmą kartą atvers duris į festivalio koncertus bei parodą.
– Paprastai paklausiu – ar esate laimingos? Jei ne – ko iki laimės ar pilnatvės trūksta, jei taip – iš ko ta laimė susideda?
– Norėtume turėti šviesesnį laimės pojūtį dėl visko, kas šiandien vyksta pasaulyje. Bet jei kalbėtume apie asmenybės laimę – taip, esame laimingos, nes, kaip sakė Dalai Lama, „laimė – tai nėra kažkas paruošta, ji ateina iš tavo paties veiksmų“.
– Dėkoju už pokalbį.
Visi Rokiškio klasikinės muzikos festivalio koncertai – nemokami. D. Baltakio nuotr.
Reda Milaknienė
