Nieko nepaisydamas visas jėgas jis atiduoda savo svajonei – kinui. Mums, kino mylėtojams, rugsėjo 25-ąją numatyta filmo „Dėdė, Rokas ir Nida“ premjera, o Rokiškyje – vos dviem dienomis vėliau – rugsėjo 27-ąją. O kas lieka jam pačiam? Apie tai kalbėjomės su Justinu KRISIŪNU – Vilniuje gyvenančiu ir kuriančiu, garsiausius aktorius filmuojančiu, bet visuomet save užtikrintai vadinančiu: „Aš – rokiškėnas…“
– Tavo net gimtadienis, atrodo, sutampa su Rokiškio miesto, minimo rugsėjo 21-ąją. Kaip šventi? Ar turi kokių tradicijų, ar šventi kartu su rokiškėnais per miesto šventes?
– Beveik sutampa: aš gimiau rugsėjo 22-ąją. Tačiau ne kartą teko švęsti gimtadienį kartu su Rokiškio miesto švente. Įstrigę paskutiniai tikrai gražūs gimtadieniai prie dvaro. Taip jau sutapo, kad šiųmetis man asmeniškai bus tikrai įsimintinas: simboliniai skaičiai – 33, be to, švęsiu Raudonojo kilimo dieną, rugsėjo 22-ąją, kartu su artimais draugais ir visa filmo „Dėdė, Rokas ir Nida“ komanda. Pasižiūrėję premjerą „Forum Cinemas Vingio“ kino teatre, lėksim į dūzges per visą naktį.
– Tiems, kas dar nežino, primink, apie ką naujausias tavo filmas „Dėdė, Rokas ir Nida“. Reklamos sukasi televizijoje ir visur, kur įmanoma. Kokiai auditorijai jis skirtas?
– Filmas „Dėdė, Rokas ir Nida“ mus nukelia į nuostabią, šiltą ir šviesią vasarą Lietuvos pajūryje. Nidoje, viename gražiausių Lietuvos kampelių, gyvenantis Gintaras (jį vaidina Arūnas Storpirštis) ne taip seniai buvo vienas geriausių buriuotojų Baltijos šalyse. Po nelaimingo atsitikimo jis atsiribojo ne tik nuo jūros ir buriavimo, bet ir nuo paties savęs. Tačiau nusistovėjęs ir ramus Gintaro gyvenimas netrunka apsiversti aukštyn kojom. Gintaro brolis iš Rokiškio paprašo vasarai priimti sūnėną Roką (jį vaidina akordeonistas Martynas Levickis) – tėvas tikisi, kad atostogos Nidoje pas seniai matytą dėdę sugrąžins maištaujantį jaunuolį į doros kelią. Dar keliaudamas į Nidą Rokas sutinka savo gyvenimo meilę, o atvykęs susižavi jachtomis ir užsikrečia buriavimo aistra. Dabar didžiausia jo svajonė – dalyvauti regatoje. Išmintis, ramybė, stipri valia ir gilios įžvalgos padeda daug patyrusiam Gintarui prisijaukinti aršų paauglį, o Rokas, kaip beįmanydamas, stengiasi sugrąžinti dėdei Gintarui buriavimo aistrą.
– Premjera Lietuvoje – rugsėjo 25-ąją. Nors tai ne pirmas tavo filmas, bet vis tiek, kaip jautiesi ir ko tikiesi šį kartą?
– Na, tas jaudulys, žinoma, rusena. Tikslai, tiesą sakant, labai paprasti – norisi, kad šią istoriją pamėgtų žiūrovas, filmas sulauktų pilnų kino teatrų salių. Aš, kaip režisierius, jau gavau atlygį. Susipažinau su vienais geriausių Lietuvoje kino kūrėjų, jau šiek tiek pramokau kino kalbą. Neišdildomą patirtį davė darbas su, nebijokim pavadinti, A klasės Lietuvos aktoriais, įgavau drąsos kurti naują darbą.
– Berods, prieš „Emigrantų“ (ankstesnis J. Krisiūno filmas, rodytas Lietuvos kino teatruose ir užsienyje – aut. past.) premjerą prisipažinai: „Labiausiai bijau, kad žiūrovai nesusidomės.“ O dabar kokios baimės kankina?
– Bijau nuvilti rokiškėnus – kelios scenos nufilmuotos ir gimtinėje. Taip pat, žinoma, ir Neringos gyventojus. Prieš juos jaučiuosi ypač atsakingas. Juk visą vasarą stengėmės nufilmuoti Nidą kuo gražiau. Na, žinoma, esu atsakingas ir prieš tuos daugiau nei 500 žmonių, kurie prisidėjo kuriant. Atidaviau visas jėgas, kiek jų turėjau iki šios dienos. Tam, kad visiems, atėjusiems į filmo peržiūrą, nebūtų gėda.
– Ar ramiai miegi prieš premjerą? O gal sapnuoji košmarus? Gal dar galybė nebaigtų darbų?
– Miegu tikrai neramiai. Kaip sakoma, liko paskutiniai 100 metrų iki finišo, apšlifavimo darbai. Ir viskas – atiduodame filmą kino teatrams. Labai keista buvo tik tai, kad per visą filmavimą mane persekiojo dežavu – atrodė, kad visas scenas aš jau buvau surežisavęs ir nufilmavęs.
– Kas buvo sunkiausia? Ar buvo akimirka, kai sau sakei: gana, nebegaliu, daugiau jokio kino?
– Sunkiausia – pirmoji diena. Tada nesupratau, kur aš esu – aplink bėgioja daugybė žmonių paklaikusiomis akimis, jausmas, kad visi žino, ką daro, tik aš vienas aikštelėje visiškai nesuprantu, ką čia veikiu, galima sakyti, toks lengvas šokas kratė visą kūną. Tačiau kai po pirmos nufilmuotos scenos išgirdau žodžius: „STOP, NUFILMUOTA, TURIM“, viskas atslūgo. Supratęs, jog kelio atgal nebėra, pasinėriau į filmavimą.
– Jei būtų galima įvardyti vieną pamoką, kurią išmokai filmuodamas „Dėdę, Roką ir Nidą“, kokia ji?
– Supratau tik viena – iš savo klaidų mokysiuosi visą gyvenimą. Ir, jei Dievas leis sulaukti, sakykim, 80-ies metų, jei vis dar režisuosiu, žiūrėdamas jau baigtą gaminti kokį 33-iąjį savo filmą, sau sakysiu: „Kaip taip „durnai“ surežisavai, juk čia galėjai daryti kitaip…“
– Sakei neklausti apie pinigus… Vis tiek užsimink, kiek kainavo filmas ir iš kur gavai pinigų jam sukurti?
– Nenukentėjo nė vienas Lietuvos mokesčių mokėtojas. Filmas sukurtas privačiomis lėšomis.
– Kartais atrodo, kad esi nesustabdomas. Net jei ir labai sunku, vis tiek filmuosi, nes be kino nebegali – jis įtraukia ir nebepalieka, o pinigai vienaip ar kitaip atsiranda. Ar taip?
– Ir taip, ir ne. Tai tiesiog rizika.
– Koks naujas scenarijus sukasi tavo galvoje? Kokia svajonė?
– Kaip tik šiandien važiuoju susitikti su scenariste ir aptarti galimo naujo filmo siužeto. Deja, kol nesam jo patvirtinę, negaliu nieko apie tai atskleisti. Bet pažadu – vos tik kas nors paaiškės, jūs tai iškart sužinosite. Galiu pasakyti tik tiek, jog svarstome filmuoti Rokiškio rajone.
– Jei reikėtų palyginti – Justas prieš trejus metus ir dabar, kokius skirtumus įvardytum? Labai pasikeitei?
– Na, pagrindinis pokytis – turbūt numesti 20 kilogramų ir, deja, tai, kad nejaunėju. Darbą su Rokiškio jaunimo teatru pakeitė kūryba kine bei televizijoje: režisuoju populiariausią Lietuvos serialą „Moterys meluoja geriau“, dažnai tenka padirbėti ir TV3 televizijoje režisuojant jiems sezonų anonsus. Pats nemanau, kad pasikeičiau. Visiems, kas paklausia, sakau drąsiai ir užtikrintai: esu rokiškėnas ir vilnietis niekada nebūsiu.
– Akivaizdu, kad nepadarei klaidos, kai spjovei į intrigas Rokiškio kultūros centre ir išvažiavai kurti kino. Ką patartum tiems, kurie šito daryti nesiryžta – mesti tai, kas neuždega gyventi, ir išeiti paskui savo svajonę?
– Iš manęs gali atimti kompiuterį, automobilį, butą, tačiau niekada niekas neatims mano gyvenimo aistros kurti, pasakoti žmonėms istorijas. Nesvarbu, kokia forma – kinu ar teatru. Mano organizme užprogramuota tai, kad siųsčiau žmonėms savo gyvenimo žinutes. Kol tai galėsiu daryti, tol gyvensiu laimingas.
– Dėkoju už pokalbį.
Reda Milaknienė
