Aš labai daug skaitau. Žiūriu labai daug filmų, serialų. Dažnai „netyčia“ klausausi kitų žmonių pokalbių. Klausausi savo senelių prisiminimų. Turiu prieigą prie interneto. Moku naudotis „google“. Kitaip sakant, manau, kad žinau viską, o jei nežinau – turiu puikius įrankius užkamšyti žinojimo spragas. Bet tik išeik iš savo komforto zonos, iš tų savo „žinojimo“ ribų ir suprasi, kad „you do not know shit“ (man labai patinkantis angliškas posakis, nemanau, kad įmanoma jį išversti pažodžiui, bet pabandysiu supaprastinti: „tu neišmanai nieko“ (necenzūruota versija: tu žinai šū**)).
Taip, mano kartos žmonės, dar vadinami „Y“ karta ar „tūkstantmetiniai“, turi daugybę galimybių žinoti daugiau, nei žinojo mūsų tėvai. Vien dėl to, kad galime mokytis iš istorijos, keliauti, bendrauti. BET… man visada liūdna, kai pamatau, kiek daug jaunų žmonių pasiduoda propagandai, reklamai, tiki nepatikrintais faktais, savo mintis remia kitų sugalvotais ir dažnai kvailais argumentais. Nemanau, kad galėčiau save išskirti iš jų. Tikiu, jog kartais mano lūpomis kalba kažkas kitas – ką perskaičiau internete ar kas tiesiog sugebėjo savo saldų melo keksiuką man įsiūlyti. Bet džiaugiuosi, kad yra toks dalykas, kaip kritinis mąstymas, kuris ir dabar man leidžia į save pažvelgti iš šono, suvokti, jog kartais esu tik sraigtelis, kurio nė nereikia tepti alyva, pats puikiai sukuosi ir toliau skleidžiu nepatikrintus faktus. Mūsų visuomenėje jo trūksta. Jūs tai galite paneigti arba patvirtinti. Lauksiu.
Kodėl apie tai mąstau ir dar drįstu postringauti? Esu toli nuo namų, tai, kas vyksta Lietuvoje, tiesiogiai nelabai su manimi susiję. Šis ne tik fizinis, bet ir psichologinis atstumas leido pažvelgti į save, savo aplinkinius, savo gimtinę iš šalies. Nieko baisaus, sakyčiau. BET… kadangi šiuo metu mokausi komunikacijos mokslus, dažnai tenka analizuoti žiniasklaidos tendencijas, publikuojamus tekstus. Taip pat turiu galimybę stebėti, kaip tas pats įvykis traktuojamas ekonomiškai stabilioje, save, kaip daug kur pirmaujančią pristatančioje Švedijoje ir Lietuvoje. Drąsiai teigiu – visur tas pats. Nuomonės skiriasi, lygybė yra tik gražus ir blizgantis saldainio apvalkalas, o pats saldainis jau gerokai pasenęs; ir čia yra nelamingų, labai nelaimingų ir beprotiškai laimingų žmonių; čia yra benamių ir skurstančių; čia yra savo vietos pasaulyje nerandančių; čia yra politiškai neaktyvių ir aktyvių; čia yra daug laisvai mąstančių žmonių, bet taip pat yra ir labai konservatyvių. Tačiau vienas labai didelis skirtumas, čia žiniasklaidoje ir viešajame diskurse argumentų kalba – visai kita. Tarkime, karo pabėgėlių tema. Tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje yra žmonių, norinčių jiems padėti, bet yra ir tų, kurie savo socialiniuose tinkluose grasina juos šaudysiantys. Kaip manote, kurie girdimi labiau? Lietuvoje – piktieji, Švedijoje – norintys padėti. Kodėl? Oi… galima daug mąstyti ir diskutuoti. Bet mano tikslas ne pasakyti, kad čia geriau, o pas mus viskas bloga ir supuvę. Visur viskas, iš tiesų, labai vienoda ir panašu, tik, žinoma, užsienyje visada atrodo geriau. Esmė ta, kad tai, ką mes ištransliuojame, pasiima ir kitos šalys. Koks mūsų įvaizdis? Žinokite, nekoks. Tik atvykus gyventi į būstą Švedijoje, jo nuomininkė pasakė, jog kaimynai klausinėjo, ar ji nebijanti, kad pas ją gyvens lietuvė. Kadangi rugpjūčio mėnesį šioje šalyje kaip tik buvo istorijos apie lietuvį, kuris nužudė jauną švedę, pikas. Dar vėliau manęs klausia – pas jus atvyks vos daugiau nei tūkstantis pabėgėlių, kodėl taip priešinatės? O iš kur aš žinau? Ir kodėl mes priešinamės? Ir ar priešinamės? Kas taip sako? Aš nesipriešinu, žinau, kad daug žmonių nesipriešina, bet garsiausiai rėkiantys ir yra mūsų atstovai užsienyje.
Žinoma, niekas staiga nepasikeis. Toks gyvenimas, tokia komunikacijos žaidimo mašina. Ir svarbiausia, kad norim to ar ne, esam tik sraigteliai, bet turime potencialą tapti naujų idėjų varikliais. Kaip? Jau minėjau: „I do not know shit“… Gal jūs žinot?
Agnė Raščiūtė
