Dainuojamoji poezija neišeina iš mados, nes tai žodžiai ir muzika, sklindantys iš sielos gelmių. Jie aktualūs ne tik vyresniems žiūrovams, bet ir visai jauniems. To įrodymas – penktadienį mūsų rajone surengti du tradicija tapę akustiniai vakarai. Vienas, pristatęs skirtingus muzikantus, vyko Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinyje, kitą Jūžintų pagrindinėje mokykloje surengė abiturientė, dainų autorė ir atlikėja Raminta Rimiškytė.
Kaip ramybės simbolis
Akustinis vakaras „Romuvoje“ – tradicija tapęs Mokinių seimo ir mokytojo Egidijaus Kundroto organizuojamas renginys. Jis skirtas adventiniam laikotarpiui. Anot gimnazijos prezidento ir vieno atlikėjų Martyno Lukošiūno, šis renginys simbolizuoja laimę, džiaugsmą ir, svarbiausia, – ramybę, būtiną adventui.
Šis renginys sulaukia neapsakomai didelio susidomėjimo, žiūrovai vos telpa salėje. „Taigi akustinis vakaras yra tarsi „Romuvos“ padalinio Mokinių seimo vizitinė kortelė“, – neabejoja prezidentas Martynas.
Tuo tarpu mokytojas E. Kundrotas pastebi ir naujas akustinių vakarų tradicijas ir sako, jog pastaruoju metu dainuojamosios poezijos pateikimas bei atlikimas stipriai skiriasi nuo to, kuris būdingas vyresniajai kartai, dabartinių moksleivių tėvams. „Daug ką daro įgarsinimas. Be to, anksčiau buvo kitokia karta ir kitokia dvasia“, – kalbėjo mokytojas.
Veikia emocijas ir verčia susimąstyti
Akustinis vakaras J. Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinyje, anot organizatorių, – didžiausias mokinių organizuojamas renginys visame Rokiškio rajone. Šiais metais jame pasirodė apie 20 atlikėjų iš rajono ir kaimyninių miestų, taip pat ir buvę „Romuvos“ gimnazistai.
Į klausimą, kodėl dainuojamoji poezija populiari jau daugybę metų, pats eiles rašantis M. Lukošiūnas atsakė, kad ji emociškai veikia klausytoją, verčia susimąstyti. „Šio stiliaus paslaptis – paprastumas. Tokiuose kūriniuose nėra sunkių akordų, nereikia turėti nuostabaus balso. Reikia tik jausti ir pasistengti, kad ir klausytojas pajustų tą patį, ką ir atlikėjas“, – sakė Martynas. Jis akustiniame vakare atliko dainuojamąją poeziją, įpynęs į ją savos kūrybos motyvų.
„Išskirti kurio nors pasirodymo net negalėčiau, nes visi pasirodė puikiai, o dėl to esame labai dėkingi mokytojui E. Kundrotui, kuris visada labai prisideda prie šio renginio. Taip pat labai dėkoju visai Mokinių seimo komandai ir jo kuratorei Dianai Meškauskienei. Ir, be abejo, visiems dalyviams“, – sakė „Romuvos“ prezidentas.
Raminta Rimiškytė:
„Užtenka paprastumo, nuoširdumo ir jausmo“
– Autorinis vakaras Jūžintuose, savoje mokykloje, atsakingas jau vien dėl to, kad pas savus. Ar ilgai jam ruošeisi, kokių staigmenų sulaukė žiūrovai?
– Šis vakaras ne tik autorinis, bet ir adventinis, tai šiltas pasibuvimas kartu su savais žmonėmis. Gaila, kad aš jau abiturientė ir šie metai mokykloje paskutiniai. Tai dar didesnė atsakomybė, tad ruoštis teko nemažai: ir rankos paskaudo, ir naktys prailgo… Vakarą pradėjo lietuvių kalbos mokytoja Audronė Gabienė skaitydama esė apie Kalėdas (mano kūryba). Žiūrovai išgirdo mano kurtas dainas, kurias atlikau ne tik viena, bet ir kartu su bendraklasėmis, pritariant pianinui, kuriuo grojo mokytojas Jonas Kepenis. Taip pat kaip svečiai dalyvavo Agnė Lisauskaitė, Indrė Gaižiūtė, Valentina Vladarskienė.
– Kaip šįkart Tave priėmė žiūrovai, kokie komplimentai – širdžiai mieliausi?
– Sulaukiau labai daug gražių žodžių ir sveikinimų, gavau daug gėlių. Net pats mokyklos direktorius Eimutis Mališauskas įteikė puokštę rožių! Visiems esu be galo dėkinga.
– Kartu su „Gimtojo Rokiškio“ redakcijos kolektyvu neseniai dalyvavai kraštiečių susitikime Vilniuje. Ten irgi skambėjo Tavo atliekama muzika. Kokie įspūdžiai?
– Tai buvo puikiai praleistas laikas. Ne tik turėjau galimybę dainuoti, bendrauti su žymiais žmonėmis, bet ir dar kartą įsitikinau, koks reikalingas, daug atsakomybės reikalaujantis yra žurnalistų darbas. Žaviuosi „Gimtojo Rokiškio“ kolektyvu, jo veikla.
– Kas labiausiai Tave palaiko kuriant?
– Mano šeima. Pirmieji mano dainas išgirsta mama ir tėtis, tada sulaukiu brolio (Ramintos brolis – žinomas atlikėjas Andrius Rimiškis – aut. past.) vertinimo. Ir visada išgirstu padrąsinančius žodžius, jaučiu palaikymą.
– Ar turi kokių specialių ritualų prieš eidama į sceną?
– Visada apima jaudulys. Giliai įkvepiu ir su šypsena einu į sceną. Svarbiausia – gerai nusiteikti.
– Iš kokių patirčių gimsta Tavo muzika? Kas įkvepia?
– Jau turiu nemažai savo dainų, nes kurti pradėjau nuo 14-os metų. Tai puikus būdas išreikšti jausmus, valdyti nerimą. Žmonės sako, kad nemoku pykti. Iš tiesų, kūryba padeda išsilieti. Džiaugiuosi, kad mano dainas kartu su manimi dainuoja bendraklasės. Jau kelinti metai iš eilės draugams dovanoju savo autorinius vakarus. Įprastai atlieku pačios dainas, taip pat žaviuosi bardų muzika.
– Kokia naujausia Tavo sukurta daina? Apie ką ji?
– Mano naujausia daina – „Muzikai ir meilei“. Ji apie pačius tyriausius jausmus. Neįsivaizduoju meilės be muzikos ir muzikos be meilės…
– Atrodo, kad įvairiausia muzika išsisemia, tačiau dainuojamoji poezija visuomet turi savo klausytoją, yra „ant bangos“. Kaip manai, kodėl ir kokia šios muzikos populiarumo paslaptis?
– Dainuojamoji poezija – tai žodžiai ir muzika iš širdies. Čia užtenka paprastumo, nuoširdumo ir jausmo. Šiais metais teko dalyvauti bardų stovykloje. Žinomas aktorius, dainuojamosios poezijos atlikėjas G. Arbačiauskas (buvo vienas iš mokytojų) pasakė, kad šiai muzikai nereikia „fejerverkų“, daugybės garsų, užtenka žmogaus ir jo širdies balso. Ši muzika atkeliauja iš sielos gelmių. Todėl kiekvienas žmogus gali surasti dalelę savęs. Tereikia įsiklausyti…
Norėčiau visiems palinkėti šilto ir jaukaus švenčių laukimo, gražių ir įspūdingų artėjančių švenčių!
Reda Milaknienė
