– Rankų darbo žaislai yra tradicinės kultūros dalis, o mediniams žaislams būdingi archajiškos kultūros bruožai, taigi jie labai artimi tautodailei. Tačiau jų imasi ne kiekvienas kūrėjas. Papasakokite priešistoriją, kodėl ir kada pradėjote kurti žaislus?
Alė: – Mano pirmieji bandymai velti vilną prasidėjo nuo veltų žaisliukų. Pats pirmas mano veltas darbelis, dar 2007 metais, buvo mažas meškutis, nuveltas vėlimui skirta adatėle, paprastas, primityvus, bet labai mielas. Šis meškutis stovi lentynoje ir iki šiol primena mano amato – vilnos vėlimo – kelio pradžią.
Danas: – Iš medžio kuriu netradicinius darbus – indus ir įrankius. O žaislų kūrimo pradžia buvo tokia: maždaug prieš 8 metus sulaukiau Ukmergės tautodailininkų vadovo pasiūlymo dalyvauti parodoje, kurioje eksponuojami žaislai. Tada ir kilo mintis – ką galėčiau atrasti, sukurti.
Parodai Telšiuose kūriau atskirai. Mano vaikystė buvo prieš 50 metų su trupučiu, tėvas gamindavo žaislus, o paūgėjęs ir pats pradėjau. Gamindavom traktoriukus, priekabas. Taigi kirbėjo tokia kūrybinė mintis: jei žaislai visus tuos metus būtų išgulėję palėpėje, kaip jie atrodytų šiandien? Paukščiukus irgi sukūriau sendinto stiliaus.
– Palyginus su įprastais darbais, žaislus velti ar konstruoti sunkiau ar paprasčiau? Kiek čia reikia fantazijos? O gal pasižiūrite į muziejų fondus?
Alė: – Nuvelti dailų žaisliuką reikia ne taip jau mažai laiko. Tai priklauso nuo vilnos, norimo žaislo formos bei dydžio. Nuvelti žaislą su smulkiomis detalėmis užtrunka ne mažiau, kaip ir nuvelti veltinius, kartais dar ir daugiau laiko. Norint tobulai atvaizduoti smulkias detales, reikia ypatingo kruopštumo ir fantazijos. Rankų darbo žaislai yra tradicinės kultūros dalis, tačiau lankydama Lietuvos muziejus ir ieškodama veltų dirbinių (veltinių, veltinių kepurių ir kitų vėlinių), aš neradau veltų žaislų, ar kokių užuominų, kad jie buvo. Dažniausiai muziejuose saugomi mediniai, iš audinių skiaučių pasiūti ar iš siūlų pagaminti žaislai. Velti žaislai atsirado prieš daugiau kaip 20 metų, kada rankų darbo veltinio dirbiniai atgijo, įgavo naujas formas ir tapo viena iš rankdarbių rūšių.
Danas: – Žaisliukus reikia sumontuoti, sujungti. O man labiau patinka drožti iš vientiso medžio ir išlaikyti unikalumą. Pavyzdžiui, sukurtas indas gali būti įskilęs (jei medis buvo įskilęs), tyčia paryškinu tas vietas. O žaisliukas montuojamas. Tai ne mano stilius (man net „nesigauna“ vienodi darbai, nemoku kopijuoti). Žaislus kuriu iš spygliuočių medienos, kadangi dirbant mano stiliumi ji lengviausiai sendinama. Galima drožti ir iš kitų medžių, vienas žaislas gamintas iš uosio. Jis irgi palankus sendinimui. Kaip sendinu? Kiekvienas turi savų priemonių. Pirmiau išryškinamos rievės, tada tonuojama. Tonuoti galima atskiestu guašu ir kitais dalykėliais. Naudoju buityje prieinamas priemones.
– Kas juos įsigyja? Galbūt kažkaip pavyktų įvardinti tą žmonių grupę? O galbūt kuriate tik parodoms ir absoliučiai jokio populiarumo nejaučiate?
Alė: – Velti žaislai traukia tiek vaikų, tiek suaugusiųjų dėmesį. Dalyvaudama mugėse ar amatų šventėse, pastebėjau, kad pirmiausia išperka veltus žaisliukas. Velti žaislai ne mažiau mėgstami ir suaugusių žmonių. Labai dažnai įsigydami veltą apavą ar kitą dirbinį, dar paprašo ir veltų paukštelių ar kiškelių. Galiu pasidžiaugti, kad mano velti kiškiai reprezentuoja Rokiškį kaip miesto simbolis. Miesto šventėje, minint Rokiškio 520 metų jubiliejų, nuvėliau kiškių tortą, jis buvo tiesiog išgraibstytas. Prieš keletą metų mano veltus stilizuotus kiškius dovanojo rajono abiturientams šimtukininkams. Klientai įsigijo veltus kiškius kaip dovaną jaunavedžiams. Užsisako šeimos, kartais pageidaudamos, kad ausys visų būtų skirtingos: vieno nulėpusios, kito stačios, trečio pusiau nulėpusios ir dar kitokios. Kaip interjero dekoro elementai velti kiškučiai papuošė šv. Velykų stalą sodyboje „Levandų Vanagynė“, su kuria nuoširdžiai draugaujame ir bendradarbiaujame. Dekoruoti stalą kiškiais buvo Kotrynos („Levandų Vanagynės“ savininkės) idėja. Po respublikinės žaislų parodos „…Ten, toli vaikystėje“ velti kiškučiai, dekoruoti tradiciniais raštais, ten ir pasiliko… Juos įsigijo lėlių teatro aktoriai. Gal jie bus panaudoti spektaklyje vaikams?.. Galbūt juos pamatysiu ir scenoje… Labai populiarūs ir velti paukšteliai. Kiek jau jų esu nuvėlusi, net negaliu atsakyti. Labai daug jų pasklido po visą pasaulį. O velti giliukai – tai džiaugsmas ir mažam, ir dideliam, ypač, kai juos nusivelia patys.
Danas: – Traktoriukai tinka parodoms, o sendintų paukščiukų paklausa yra (juos pradėjau gaminti pernai). Šis gamybos stilius neįprastas, nes kitų paukšteliai dekoruoti. Visaip būna, visgi dažniau jais susižavi, susidomi tėvai. Pasitaiko, kai ir vaikai pirmiau pasižiūri.
– Dažniausi šių dienų vaikų ,,žaislai“ – tai telefonai ir kiti niekučiai. Jūsų manymu, kodėl vengiama vaikui duoti paprastų, liaudiškų žaislų, žaidimų? Negi nuo to nukentėtų tėvų reputacija?
Alė: – Susidomėjimas veltais rankų darbo žaislais tikrai yra. Jei vaikas susidomi žaislu ir prašo tėvų nupirkti, nė vienas tėtis ar mama neatsispiria vaikų norams. Jei vaikas nusivelia pats, jam tas žaisliukas tampa dar mielesnis, o jei veliama kartu su tėveliais, skatinamas tarpusavio ryšys, bendravimas, atsiskleidžia vaiko fantazija, lavinami meniniai gebėjimai.
Labai gaila, kad šiais nuolatinio skubėjimo laikais lengviausia vaikui paduoti telefoną, kad jis turėtų ką veikti ir tėvams netrukdytų. Labai viliuosi, kad tėvai, auklėdami vaikus, įskiepys meilę ir senosioms lietuviškoms tradicijoms.
Mokyti vaikus vilnos vėlimo visada pradedu nuo mažų dalykų – žaisliukų. Susidomėję, galbūt, ateityje jie taps darbščiais, talentingais vilnos vėlimo amatininkais, savo amato žinovais. Labai noriu, kad vilnos vėlimo amatas neišnyktų, kad jaunoji karta žinotų, kas tai. Populiarindama ir puoselėdama vilnos vėlimo amatą, organizuoju edukacinius užsiėmimus ir mokymus bendruomenėse, amatų centruose, vaikų vasaros stovyklose. 2022 metais parengiau Tradicinių amatų neformaliojo mokymo programas vaikams ir suaugusiems, kurioms suteiktas sertifikatas.
Danas: – Taip galvoju – yra žmonės-šarkos, kurie mėgsta blizgučius. Žemiškos spalvos ir liaudies motyvai patinka nedideliam būriui žmonių. Ir liaudiškus koncertus mažai norinčių žiūrėti. O į triukšmingus pasirodymus gausiai susirenka – nuo mažo vaiko iki pensinio amžiaus žmonių. Kodėl? Todėl, kad mėgsta blizgučius. Visais laikais taip buvo. Jeigu visi vien etno kryptimi žiūrėtų, taptų nebeįdomu gyventi. O kai įvairovė, smalsu vieniems į kitus pasižiūrėti.
Bet pikčiausia būna, kai žmonės, viešumoje deklaruojantys amatininkystę ir už ją pasisakantys, praeina pro šalį net nepasukdami galvos. Eina į blizgučius. Tuomet pagalvoji, kad jie ne savo pareigose dirba. Kaip jis gali būti už amatininkystę, nežinodamas kultūros plonybių?
– Kiek tokie žaislai kainuotų, jei susumuotume medžiagų kaštus, darbo laiką ir… idėją?
Alė: – Rankų darbo žaislų kaina priklauso nuo sudėtingumo ir darbo laiko sąnaudų, tačiau realiai kainos neatitinka jų vertės. Juos parduodu pigiau, negu turėčiau. Šiais laikais parduotuvės pilnos įvairiausių pigių žaislų, kurie neturi išliekamosios vertės, nes jie tiesiog greitai sulūžta ar nusibodę išmetami. Esu įsitikinusi, kad rankų darbo žaislus vaikai labai myli ir juos saugo.
Danas: – Daug laiko praleidžiu gamindamas žaislą. Realios kainos (tiek, kiek valandą įvertina valstybė) sumoje niekaip neatsiimi. Jei viską susumuotum, už tokią kainą daikto nepavyktų parduoti. Kartais mugėse išgirstu iš lankytojų – geriau aš pats pasidarysiu. Bet, kai pradeda daryti, tada nuomonė pasikeičia ir sako, – geriau nusipirksiu. Kai pats pabando, tuomet kaina tampa reali. Kol nepabando, tikros kainos ir nesužino.
Tenka dalyvauti respublikinėse mugėse. Iš amato pragyvenantieji už dirbinius prašo daugiau. Aš juos suprantu. O man šis užsiėmimas nėra pagrindinis darbas. Kuriu, kai noriu, kai patinka ir „ant mįslės užeina“.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies remia:
