Metraščiai
Segtuvas, pavadintas „Literatūriniai balsai“, – literatų klubo „Vaivorykštė“ narių veiklos, eilėraščių, atmintinų datų, pastebėjimų atgarsiai spaudoje. Taip pat – kitų žymių rašytojų sąsajas su Rokiškio kraštu fiksuojantis dienoraštis. Tai – kruopštus ir ilgametis darbas. Kitame segtuve – blaivybės draugijos „Baltų ainiai“ veikla – tikslai, programa, nariai, vadovai, renginiai, fotografijos…
Be to, V. Liolys yra netgi savotiškas meteorologas, fiksuojantis orų kaitą, stebintis, ar orų prognozės buvo tikslios. Iš viso yra mažiausiai 7 dienynai, kuriuose orų stebėjimų pradžia – 1981 m. spalio 1 d. Juose viena kreive žymima kiekvienos dienos temperatūra, krituliai, o kita – tai, ką prognozavo meteorologai. Dažnai orų prognozės sutapdavusios su vėliau į Rokiškį atėjusiais orais. Orų prognozes ponas Vladas stebėdavęs laikraštyje „Gimtasis Rokiškis“. Pagal vidutinę tų metų temperatūrą metai skirstomi į „šaltus, vėjuotus“ ir „šilumą alsuojančius“. Taip pat Vladas išsitarė turintis visų žymesnių Rokiškio krašto žmonių nekrologus. Visa tai kaupti, stebėti Rokiškio krašto literatui įdomu, jis sakė namuose nenuobodžiaujantis, o sukaupta medžiaga ateityje tikrai bus vertinga. Dalis V. Liolio sukauptos informacijos eksponuojama Obelių laisvės kovų istorijos muziejuje.
Blaivybė
Paklaustas, kaip reagavo sovietmečio žmonės, įpratę daugelį įvykių pažymėti išgertuvėmis, į Vlado nedraugišką požiūrį į alkoholį, ar neteko išgirsti priešiškų replikų, blaivybės puoselėtojas atsakė: „Rokiškėnai, kad ir išgeriantys, žinojo mano požiūrį, bet neišgirdau nė vieno blogo žodžio.“ Didžiausius nuopelnus blaivybės draugijos veikloje Vladas priskiria buvusiam teismo pirmininkui Vilhelmui Jasiulioniui. Įvairių minčių sukelia ir tai, kad ponas Vladas sakosi nuo jaunų dienų buvęs vienas iš silpnesnės sveikatos tarp savo bendraamžių, tačiau dalies jų nebėra, o štai Vladas laikosi tvirtai ir pažiūrėjęs nė nepasakysi, kad eina 96-uosius metus… Gal tai – blaivybės pasekmė?
Pradžių pradžia
Pasiteiravome, kur buvusi šių tyrinėjimų ir stebėjimų pradžia. Vladas atsakė, kad vaikystėje, dar būdamas piemenėlis, stebėdavęs debesis, vėjo kryptis ir daręs išvadas. Jau tada jis žinojęs, kuris debesėlis jam bus pavojingas, nešantis lietų ar krušą, o kuris – nieko ypatingo.
Blaivybės draugija pradėjo kurtis 1985 m. ir veikė prie Rokiškio psichiatrijos ligoninės. Vladas tapęs šios draugijos iždininku. 1998–2002 m. jam teko vadovauti „Baltų ainiams“. Blaivybės draugijos sąrašuose – daug žinomų pavardžių. Kaip sako V. Liolys, daug jo eilėraščių yra skirtų blaivybei. „Gal nebūčiau pradėjęs rašyti, jeigu nebūčiau blaivininkas“, – išsitarė senjoras.
Vis tik literatų klube „Vaivorykštė“ poetas tvirtina atsiradęs 1972 m., maždaug po metų nuo jo susikūrimo. Kaip sako Vladas, jis buvęs „eilinis“ narys, rašęs eilėraščius ir niekuo neišsiskyręs iš kitų. Vis tik spaudoje randami duomenys, kad pirmasis V. Liolio eilėraštis išspausdintas Rokiškio laikraštyje „Spalio vėliava“ 1985 m. Tuo metu autoriui buvę 58-eri. Pirmoji poezijos rinktinė „Švelnumo ilgesys“ pasirodė 1999 m. Antroji poezijos knyga „Saulėti toliai“ buvo skirta Rokiškio miesto 505 metų bei „Gimtojo Rokiškio“ 60 metų sukaktims paminėti. Kaip sako Vladas, dauguma jo eilėraščių susiję su Rokiškio krašto aktualijomis, su jo paties gyvenimo įvykiais bei išgyvenimais. Paskutinė eilėraščių knyga susijusi su jo žmonos, Alfonsos (kitaip Alpunytės) Žegliūnaitės, daugeliui žinomos kaip poeto Pauliaus Širvio buvusios mylimosios, mirtimi.
Gyvenimo vėjai
Poetas gimė 1927-aisiais Rokiškio rajone, tuometiniame Sypelių kaime, prie Biržų rajono „rubežiaus“. Dabar ten beveik nebeliko gyventojų. Vladas buvęs jauniausias, septintas, vaikas šeimoje. Tėtis tarnavo miesto policijoje, o mama augino vaikus. Tėtis netgi buvo gavęs medalį už tai, kad per ledonešį išgelbėjo visą šeimą, pakliuvusią į upės gniaužtus. Išlikusioje šeimos nuotraukoje, kurioje Vlado dar nėra, matyti uniforma pasidabinęs tėvas, puošniais drabužiais padabinti vaikai. Vlado šeima susilaukė, kai tėvams buvo beveik 50 metų. V. Liolys baigė Sypelių pradinę, o 1959-aisiais – Suvainiškio aštuonmetę mokyklas. Senjoras dabar pasakoja, kad buvo įstojęs į Pandėlio gimnaziją, bet netrukus mokslus teko mesti – brolis susirgo šiltine ir mirė, teko užsidaryti karantine, o po to nebebuvę galimybės mokytis. Nuo 8-erių Vladui teko būti piemenėliu – ganyti avis ir karvutes, dirbti kitus ūkio darbus. Būdamas 19-os, išėjo mokytis katerio vairuotoju į laivininkystės kursus, bet kateriu plaukioti beveik neteko, nes šeima nusprendė, kad reikalinga jo pagalba ūkyje. Pirmas darbas – pieno separavimo punkte tame pačiame kaime, kur Vladas priimdavo iš kaimo gyventojų pieną. Vėliau jaunuoliui teko išvažiuoti Rygon. Jis nesutikęs stoti į kolūkį. Deja, įsitvirtinti Rygoje buvę sunku, todėl apsigyveno jis ne pačiame mieste, o netoliese, dirbo durpių fabrike. Kaip sako Vladas, tam, kad gautų leidimą apsigyventi Rygoje, jam būtų reikėję daug pinigų. Teko padirbėti Vladui ir melioracijoje, tačiau subjuro sveikata ir ieškojo lengvesnio darbo. Tada atsiradusi galimybė dirbti pašte Vilkolių kaime, iš kurio yra kilusi jo žmona Alpunytė. Iki darbo kasdien vaikščiojo pėsčiomis 5 km. Tada Vladas įsidarbinęs Sypelių kaimo parduotuvėje. Vėliau vyriškis išvykęs į Rokiškį, kur ilgiausiai, 17 metų, išdirbo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Ne mediku, santechniku. Jam šis darbas labai patikęs, nes buvęs vieningas kolektyvas, puikus vadovas Antanas Judickas. Šiame darbe Vladas dirbęs iki pensijos ir netgi keletą metų sulaukęs senatvės pensijos.
Meilė Alpunytei
Paskutinės V. Liolio poezijos knygos prieštituliniame puslapyje pasitinka žodžiai:
Knygą skiriu mielos A l p u n y t ė s atminimui
Ją šešerius metus svajonėmis mylėjau
Penkerius – laiškais kalbėjomės,
64-erius – rūpesčiais dalijomės.
Apie jų pažintį, draugystės pradžią randame žinių rokiškėno žurnalisto ir istoriko Vytauto Gasiūno knygelėje „Literatūriniuose arimuose“ (išleistoje 2009 m.). Minima, kad pirmąsyk Alpunę Žegliūnaitę Vladas sutiko sesers namuose. Tuo metu Alfonsa (toks pilnas jos vardas) mokėsi siuvėjos amato. Užsimezgė kalba, jaunuoliai ėmė susitikinėti Sypelių (dabar rašoma – Sipelių) ir Vilkolių kaimų šokiuose. Daug buvo rašoma apie šios merginos ir poeto P. Širvio meilę. Alfonsos ir literatūros klasiko P. Širvio keliai išsiskyrė, tačiau su Vladu susitiko ir ilgam suėjo. Pora susituokė, gimė dvi dukterys – Regina ir Elena. Būdamas jau garbaus amžiaus, V. Liolys ėmė publikuoti savo eilėraščius, kas daugeliui rokiškėnų, matyt, buvo netikėta.
– Pasirodo, jau toks Alpunės likimas – būti šalia poetų, – užsimenama, kalbant apie šios moters gyvenimą.
Na, o buvusi Alpunytės meilė P. Širviui Vlado netrikdė. Jis pats užsiminė esąs jo poezijos gerbėjas ir net nesilygiuojąs į tokį literatūrinį talentą.
Apibendrinant
„Mano „popierizmai“ netelpa į spintą, nespėju visko surūšiuoti, dalį atidaviau muziejui Obeliuose“, – apie savo metraščius užsimena Vladas.
Paklaustas, ar nenuobodu sėdėti namie ir būti pensininku, Vladas tik ranka numojo ir nusijuokė, sakydamas, kad darbų užtenka. Anksčiau teko sodą Sipelių kaime prižiūrėti, dabar renkąs praeities atgarsius. Sodyba Sipelių kaime atstatyta, šalia jos pastatytas medinis kryžius buvo pašventintas 2022 m. Yra ir Sipelių kaimo ženklas, kuriame įrašyta data – 1506 metai, kas, manoma, yra kaimo susikūrimo metai. V. Liolys gyvena su dukra Elena, nieko nestokoja, sako, kad dabar Lietuva išgyvena geriausius laikus, nes praeityje didelių nepriteklių metai, bet ir tada nelabai kas dejavo ir skundėsi, o štai dabar Vladui kitų piktinimasis valdžia ir menkomis pajamomis nelabai suprantamas….
Projektą iš dalies remia:
