Pavadinimas – pagal dvarininko vardą
„Pas mus viskas paprasta, bet tikrai neprasta, – juokavo mus pasitikusi Adomynės bendruomenės pirmininkė, o šį kartą ir Adomynės dvaro tarnaitės rūbais pasidabinusi Virginija Pakalniškienė. – Galiu drąsiai sakyti, kad dvarą naujam gyvenimui prikėlė iniciatyvūs ir darbštūs šio krašto žmonės. Žinoma, reikėjo ir dabar dar reikia daug ne tik finansinių resursų, bet ir darbo, kad viską pavyktų išsaugoti, nes medinis dvaras – gyvas organizmas ir juo rūpintis reikia nuolat. Nepadarysi, lauksi, ir bematant atsiras pūvančių, yrančių vietų.“
Bet apie viską nuo pradžių. Kaimas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1555 metais. Iš pradžių tiek pats dvaras, tiek kaimelis vadinosi Aluotėliais, nes buvo Didžiųjų Aluotų dvaro, priklausiusio Pliateriams, dalis. Iki šių dienų išlikęs Aluotų piliakalnis ir vienkiemiais išskirstytas Aluotų kaimas. Buvo ir dar vienas kaimo pavadinimas. 1821–1830 m. kaimelio ir dvaro pavadinimą į Jonavos pakeitė tuometinis dvaro šeimininkas Jonas Žurauskis, pastatęs iki šių dienų išlikusius dvaro rūmus. Na, o dabartinis kaimo pavadinimas – Adomynė – atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo.
Pirmasis dvaro valdytojas buvo Adomas Pliateris, tačiau jam sekėsi sunkiai ir šį dvarą, tuomet vadintą Mažaisiais Aluotėliais, už skolas perdavė Jonui Žurauskiui, kuris buvo negailestingas čia gyvenantiems, todėl žmonės jo nemėgo. Tikriausiai todėl jo noras pagal savo vardą vietovę vadinti Jonava taip ir neprigijo. Visgi jo dėka buvo pastatyti nauji dvaro rūmai, kurie išliko iki mūsų dienų, praplėsta dvaro teritorija. Po jo mirties dvaras atiteko giminaičiui bendravardžiui Jonui Žurauskiui, kuris, nors ir nebuvo toks žiaurus, tačiau prastai išmanė dvaro reikalus.
Labiausiai visų vietinių mylimas ir gerbiamas buvo paskutinysis dvaro savininkas Adomas Vilėniškis, kilęs iš paprastos šeimos. Jo tėvas Silvestras Vilėniškis pas Joną Žurauskį dirbo miško darbininku degutininku. Dalį nupirktų žemių Adomas padovanojo giminaičiams, o jos pakraščius pardavė valstiečiams. Sau pasiliko tik 60 ha žemės, dvarą, sodą, tvenkinius. A. Vilėniškis buvo ir bažnyčios statybos fundatorius, taip pat įsteigė pašto skyrių, vartotojų bendrovės krautuvėlę. Žmonės mylėjo šį dvarininką, todėl kaimo pavadinimas Adomynė greitai prigijo.
Visada mylėjo grožį
Tarybiniais metais dvaras pamažu nyko. Čia buvo įrengta kolūkio raštinė, parduotuvė, buvo įrengtas ir butas gyventi.
„Lietuvai atgavus Nepriklausomybę imta kalbėti, kad reikia sutvarkyti dvarą, aš net nustebau – tai kur tas Adomynės dvaras, nors pro jį kasdien pravažiuodavau. Tada jis atrodė tiesiog apleistas, smingantis į žemę pastatas, – pasakojo V. Pakalniškienė. – Dabar viskas pamažu atgyja, viduje atidengti sienų, lubų piešinių fragmentai, kai kuriuose kambariuose restauruotas dar puikiai išlikęs ąžuolinis parketas. Dabar darbininkai tvarko dvaro langines, kurios, tikimės, greitai irgi bus sutvarkytos.“
Prakalbus apie tai, kas lėmė, kad mažas kaimelis, kuriame dabar gyvena vos daugiau negu 200 gyventojų, gavo 2019 metų mažosios kultūros sostinės vardą, pašnekovė nedvejodama atsakė, kad tai šio krašto žmonių darbo įvertinimas. Čia nuo seno gyveno labai darbštūs, mylintys grožį žmonės. Dar tarybiniais laikais, 1987 metais, Adomynė buvo pripažinta gražiausiai tvarkoma gyvenviete visoje Tarybų Sąjungoje.
Tam, kad kaimas nenunyktų dabar, labai daug padarė vietos bendruomenė: jos pastangomis ne tik gražėja aplinka, bet ir atvykstantiems turistams galima pasiūlyti vis daugiau edukacinių programų.
Bandelės turi savo istoriją
Vienas šio kaimo ir jo apylinkių išskirtinumų – „pagrabinės“ bandelės. Žmogaus gyvenime yra trys įvykiai, kurių metu vyksta susibūrimas. Tai krikštynos, vestuvės ir laidotuvės. Visus sukviestuosius svečius reikia kažkuo pavaišinti, o seniau tai padaryti buvo nelengva, todėl išradingos šeimininkės rado gerą išeitį – mielines šiltas bandeles, kurios patiekiamos su švelniu sviesto ir grietinėlės padažu. Iš pradžių jos būdavo be jokio įdaro, o paskui atsirado ir su varške. „Tai ypatingas patiekalas, kurio receptas yra mūsų krašto šeimininkių paslaptis – jis perduodamas iš kartos į kartą. Dabar šias „pagrabinės“ bandeles kepa kadaise buvusios žinomos „gaspadinės“ Kazės Raugalienės marti Vita Raugalienė“, – pasakojo Virginija.
Bandelių pavadinimas turi savo istoriją. Kai buvo svarstoma, ar nereikėtų pakeisti jų pavadinimo, senbuviai stojo ginti senojo, sakydami, kad tada jau nebebus tikra, nes taip paruoštas bandeles visi aplinkiniai žino kaip „pagrabines“, o ne kitu pavadinimu.
Atrodytų, toks nedidelis rajono pakraštyje įsikūręs kaimas vargu ar gali ką įdomaus pasiūlyti užklydusiam, tačiau kaip smagu, kai esi maloniai nustebinamas ne tik įdomiomis istorijomis, patiekalais, bet ir gali išgirsti gyvai atliekamų kupiškėniškų liaudies dainų, pasakojimų. Ir tai daro ne iš kažkur pakviesti žmonės, o savi, čia jau kelintą kartą auginantys Adomynės kaimo gyventojai.
Projektą iš dalies remia
