Kamajų miestelio ir Antano Strazdo gyvenimo istorija perteikiama animaciniais vaizdais ir garsiniu pasakojimu. V . Bičiūnaitės nuotr.

Dar vienas objektas

 „Leidžiu balsą per tamsias girias. Reiškiu, giedu, linksminu.“ Šie žodžiai beprasmiai tiems, kurie neprisilietė prie XVIII a. antrosios pusės – XIX a. pirmosios pusės dvasininko, poeto Antano Strazdo kūrybos arba visiškai nieko negirdėjo apie jo, kaip dvasininko, gyvenimo ir tarnystės vingius, sugulusius į eilėraščius ir giesmes. Kūryba, pramušusi amžių sandūras, lengvai atkeliavo iki skaitmenizuoto, informacinėmis technologijomis apkrauto XXI amžiaus. Atkeliavo tiek bažnytinė giesmė „Pulkim ant kelių“, tiek bardo, aktoriaus Vytauto Kernagio išpopuliarintos, daina virtusios eilės „Linksminkimos, linksminkimos, pakol jauni esma“. A. Strazdo kūryba „prilipo“ liaudžiai, nes išgiedojo tai, ką jautė daugelis. Galbūt dėl to jis meiliai tebevadinamas Strazdeliu.

Dainius gimė mūsų rajone, Margėnuose. Palaidotas Kamajuose. Įvairių kartų kamajiškiai įamžino A. Strazdo atminimą. Miestelio centre jam pastatytas paminklas ir jo vardu pavadinta aikštė tampa orientyru keliautojams, tampa susibūrimų vieta. Jo vardu pavadinta gimnazija. O spalio 9-ąją, per tradicinę šventę „Kuc kuc Kamajuos“, intriguojančiai ir paslaptingai duris atvėrė Kamajų miestelio istorijos ir kunigo A. Strazdo muziejus, įrengtas ne kur kitur, o tos pačios Kamajų bažnyčios, kurioje kunigavo garsusis dvasininkas, šventoriuje.  Muziejui pritaikyta nedidukė koplyčia.

Istorija – kitaip

Kaip gausius miestelio istorijos faktus, žmonių prisiminimus sutalpinti į tokią mažą erdvę? Kaip  į branduolį sutraukti ir po koplyčios stogu „apgyvendinti“, regis, niekaip neaprėminamą, klajūnišką  Strazdelį? Tam pasitelktos informacinės technologijos, atnaujintas ir koplyčios pastatas. Tai vienas iš Rokiškio rajono vietos veiklos grupės (VVG) projektų. Jį pavyko įgyvendinti tik gavus nemenką sumą lėšų iš priemonės „Kultūros ir gamtos paveldas“ veiklos srities „Parama investicijoms į kultūros paveldo objektus ir saugomas teritorijas bei jų įveiklinimą“. Tam buvo numatyta beveik 93 tūkst. eurų, tačiau nuo projekto parengimo pradžios iki užbaigimo pabrango statybinės medžiagos, taigi bendra suma šiek tiek išaugo. Paramą sudaro ES, valstybės biudžeto ir savivaldybės lėšos. Pastate įrengta signalizacija. Kad būtų palaikoma tam tikra oro temperatūra, netrukus pradės veikti šildymo sistema oras-oras. Istorinės medžiagos pateikimą įgyvendino kūrybinė komanda – VšĮ „Kūrybinių industrijų dokas“.

Akmeninis koplyčios pastato vidus transformuojamas į Kamajų istoriją perteikiančią kompoziciją, kurios centrine ašimi taps A. Strazdo asmenybė. Pirmojo aukšto sienos bei rūsio zona tampa plokštumomis, ant kurių pasakojamos įdomiausios miestelio istorijos. Akcentuojant A. Strazdą,  pristatoma Kamajų miestelio istorija, paveldas, tradicijos, žinomiausios asmenybės ir kt.

Kuo čia dėta kantrybė?

Kodėl pradžioje paminėjau, jog muziejaus atidarymas buvo intriguojantis ir paslaptingas? Koplyčioje telpa labai mažai žmonių, taigi pagrindine susipažinimo su ekspozicija diena tapo sekmadienis – trečioji, baigiamoji šventės „Kuc kuc Kamajuos“ diena. Kol vieni susipažino su ekspozicija, kiti ten net nosies įkišti negalėjo – teko kantriai laukti ir tik gaudyti garsus bei spėlioti, kas dedasi už durų. Kamajų bendruomenės pirmininkė Jolanta Vygėlienė prasitarė, jog tądien muziejų aplankė labai daug žmonių.

Šalia naujojo muziejaus Anykščių kultūros centro teatras rodė atnaujintą spektaklį „Strazdas“ (pagal Sigito Gedos poemą, premjera 2015 m.). Į Antaną Strazdą įsikūnijo režisierius, aktorius Jonas Buziliauskas (priekyje).

Viduje

Lankytojai pakviečiami susėsti patalpos viduryje. Informacija perteikiama videografine medžiaga, t. y. specialiai tam sukurta animacija, kuri projektoriais demonstruojama ant visų pirmojo aukšto sienų. Ant kiekvienos sienos skirtingu metu rodomi vis kitą Kamajų miestelio istorijos etapą pasakojantys vaizdai. Taigi lankytojai čia ramiai nepasėdės – jiems teks sukiotis į visas puses.

Paslaptingiausia vieta – mažytis rūsys. Įėjus į koplyčią, laiptų į jį nematyti. Jie pasimato tik vieną grindų kampą transformavus į turėklus.

Nusileidus žemyn, laukia netikėtumas. Projekto kūrėjai išnaudojo rūsio mistiką ir sukūrė specialią hologramą (trimatį vaizdą), kartu papildomai integravo garso sistemą. Šviesiame fone sujuoduoja Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios siluetas, o virš jo plevena tai paukštis strazdas, tai pasirodo paties Strazdelio figūra.

„Leidžiu balsą per tamsias girias. Reiškiu, giedu, linksminu“, – šie žodžiai šviečia rūsio kampelyje. Jie ir holograma simboliškai užbaigia ekspozicijoje pristatomą pasakojimą.

Beje, rūsyje aukštaūgiai privalo šiek tiek pasilenkti. Prieš rekonstrukciją ši patalpa buvo dar žemesnė, dabar ji tapo truputį aukštesnė, nes buvo pažemintos grindys.

Ankstesni bandymai

Buvusio Kamajų klebono Andriaus Šukio ir veiklių parapijiečių pastangomis koplyčią jau prieš keletą metų sumanyta kūrybiškai įveiklinti.

2016 m. joje veikė seniausių liturginių rūbų ir simbolių paroda. Idėją eksponuoti Kamajų Šv. Kazimiero parapijai priklausančius laiko išbandytus liturginius rūbus ir simbolius subrandino ir įgyvendino klebonas A. Šukys. Jam padėjo ir parodą rengė parapijiečiai savanoriai, konsultavo Dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja Dalia Bernotaitė-Bieliauskienė, operos režisierius Gediminas Šeduikis, dr. doc. Irena Ramaneckienė. Tąkart koplyčioje buvo eksponuojami ne tik liturginiai rūbai, bet ir procesijų vėliavos, monstrancija, žibintai ir kt., dar keletas eksponatų, atkeliavusių iš senosios medinės bažnyčios.

2018 m. koplyčioje įrengta prakartėlė (aut. Sigita Turkevičienė), 2019 m. nuo Verbų sekmadienio iki Motinos dienos joje eksponuota Kauno dailės gimnazijos mokinių kūrybos paroda „Kauno spalvos“.

Vėliau parodų ir kitos veiklos koplyčioje atsisakyta, nes tikėtasi jau 2019 m. turėti muziejų. Deja, užmojų įgyvendinimas sulėtėjo, nes koplyčia įtraukta į Kultūros paveldo sąrašą, taigi teko įveikti daugybę biurokratinių reikalavimų.

Pasak Jolantos Vygėlienės (viduryje), idėja koplyčioje įkurti muziejų priklauso buvusiam Kamajų parapijos klebonui Andriui Šukiui (dešinėje), o dabartiniam klebonui Egidijui Vijeikiui (kairėje) teko našta pagelbėti muziejui ir jį prižiūrėti.

Dabar

Ekskursijas veda pati J. Vygėlienė. Su ja lankytojai turėtų kruopščiai suderinti laiką, kadangi kol kas jai šios pareigos yra visuomeninės. Tikrąjį ekspozicijos vaizdą susidarysite tik joje apsilankę.

Beje, įdomus faktas: oficialia projekto pradžia laikoma 2020 m. balandžio 1 d. (Melagių, išdaigų ir juoko diena), o pabaiga – 2022 m. sausio 30 d. Pasitaiko, kad panašaus pobūdžio projektai niekaip „neįtelpa“ į nurodytus terminus, tačiau su šiuo projektu taip nenutiko. Atvirkščiai – muziejus atvėrė duris anksčiau laiko. Matyt, padėjo Kamajuose plevenanti Strazdelio dvasia.

Istorinė medžiaga buvo peržvelgiama įvairiapusiškai

Eglė Belozaraitė-Tarvydienė

VšĮ „Kūrybinių industrijų dokas“ komandos narė

Prie muziejaus projekto visu laikotarpiu dirbo net keli architektai, dailininkas Edvinas Špetas, dizaineris, animatorius, techninių sprendimų operatorius, kompozitorius Mantautas Krukauskas, istorikas, redaktorius, projekto vadovas. Montažo metu prisidėjo ir broliai kamajiškiai Justas su Andriumi.

Istorinė medžiaga buvo peržvelgiama įvairiapusiškai: tiek Kamajų A. Strazdo gimnazijoje sukauptas archyvas apie A. Strazdą, tiek išleisti straipsnių rinkiniai apie Kamajus, tiek straipsniai internete, rašyti patikimų autorių. Labai džiaugiamės, kad istorinę medžiagą papildydavo arba taikliomis pastabomis pakoreguodavo Kamajų bendruomenės atstovai. Tiek lietuvių kalbos mokytoja Nijolė, kuri puikiai įsigilinusi į A. Strazdo asmenybę bei jo gyvenimo aplinkybes, tiek klebonas Egidijus ir kt.

Įspūdingas buvo faktas, kad miestelio būta tokio turtingo amatų, kad turėjo net savo auksakalį. Kad per didžiausius kermošius vykdavo ir arklių turgūs, kurių metu miestelėnai rinkdavosi stebėti čia pat, gatvėse, organizuojamų ristūnų lenktynių, kad miestelį garsinančios baronkos paminėtos dar XIX a. pradžioje! O taip pat stebino daugybė įdomių faktų apie A. Strazdo asmenybę. Dėl savo išskirtinio charakterio jis netgi vadinamas pirmuoju panku Lietuvoje (šypsosi – aut. past.).

Filmuko vaizdai ir garsas papildo vienas kitą. Tiek garsas, tiek vaizdas, tiek stenduose ar projektuojamoje prezentacijoje esanti medžiaga – viskas susiję su miesteliu ar A. Strazdu. Kiekvienas lankytojas pagal savo norą gali pasirinkti, kiek jam gilintis į temą. Jei norisi „išsinešti“ bendrą informaciją apie miestelį, užtenka pasižiūrėti filmuką. Jei norisi sužinoti daugiau, galima pasigilinti į stenduose esančią medžiagą, paskaitinėti prezentacijoje pristatomus faktus. Ekspozicija pritaikyta taip, kad būtų patenkinami įvairaus pobūdžio lankytojų poreikiai. Tiek pačių smalsiausių, tiek ir tų, kurie tiesiog nori pasižvalgyti, o kartu gauti koncentruotą informaciją apie miestelį. Šiuo atveju tai įvyksta pažiūrėjus animuotą filmuką.

Projektą iš dalies remia:

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: