– Nors mūsų kraštą kasmet darote gražesnį, tačiau rokiškėnai Jūsų beveik nežino. Iš kur esate kilęs? Papasakokit šiek tiek apie tai, kodėl studijavot dailę, kuo šiandien užsiimat, iš ko gyvenat?
– Esu kaunietis. Čia gimiau ir jau 35 metai kaip vis dar augu. Daile susidomėjau 11-oje klasėje. Beieškodamas, kaip užkariauti pasaulį, pamačiau vieno įžymaus užsienio gatvės menininko trafaretą, kuriame buvo pavaizduotas protestuojantis žmogus, prisidengęs veidą skarele. Pati svarbiausia detalė kūrinyje buvo ta, kad vietoje sprogstamo „Molotovo kokteilio“ jis buvo užsimojęs gėlių puokšte. Tai mane įkvėpė. Ta mintis, jog galima protestuoti negriaunant, galima kovoti už geresnį pasaulį kūryba ir be destrukcijos. Taip prisijungiau prie jaunimo grupės, kuri naktimis eidavo paišyti ant sienų. Tad mano kelias prasidėjo nuo nelegalių piešinių ir grafičių kultūros. 12-oje klasėje pradėjau intensyviai ruoštis stojamiesiems egzaminams. Per tuos metus išmokau piešti bei įstojau į tuometinę Vilniaus dailės akademiją, Kauno dailės fakultetą, taikomosios grafikos specialybę. Nuo čia, galima sakyti, ir prasidėjo mano sąmoningo gyvenimo etapas. Akademijoje suradau tinkamus dėstytojus, draugų ratą, net būsimą žmoną, žodžiu, visą paketą – nuo žinių, draugų iki šeimos. Už tai esu be galo dėkingas.
Šiuo metu dirbu pagal specialybę, užsiimu grafika ir piešiniais ant sienų. Kartais žmonės klausia, ar iš to galima gyventi ir užsidirbti, išlaikyti šeimą? Galiu patvirtinti – tikrai taip. Rinkoje laisvos vietos tikrai yra, ir ši sritis tik populiarėja. Nuo privačių namų, biurų sienų iki gatvės meno ir viešųjų erdvių, bendruomeninių įvairių projektų. Taip pat atradau naują hobį, kuris užima vis daugiau mano dėmesio – garso terapiją, muziką, grojimą įvairiais intuityviais instrumentais ir įvairias terapines praktikas. Tad šiuo metu savo dėmesį dalinu tarp dailės ir garsų praktikos.
– Kaip Jus atrado Juodupė ir ką pats atradote Juodupėje? Gal iki piešimo ant niūrių daugiabučių sienų jau turėjote su šiuo pasienio m
iesteliu kažkokių ryšių?
– Mane pakvietė miestelio bendruomenė, tiksliau, Lina Meilutė-Datkūnienė. Iki tol nieko nebuvau girdėjęs apie Juodupę. Išties man svarbu, koks žmogus kviečia, koks jo požiūris į bendruomenę, meną ir pan. Tiesiog puikiai surezonavome, Linos tikėjimas ir užsidegimas pakvietė leistis į tokį viešųjų erdvių eksperimentą.
– Skaitau spaudoje, jog tokius darbus prieš keturiolika metų pradėjote nuo vandalizmo ir nelegalaus grafičio. Papasakokit daugiau. Neįkliuvot?
– Išties, pradėjau, nes čia buvo bendraminčių bendruomenė. Vieni labiau idėjiniai, kiti labiau vandalai, tačiau mus vienijo kūryba ir protesto, o gal ir savo ego paglostymo troškimas. Vienaip ar kitaip, tai mums leido jaustis gyviems, tai mus „vežė“ ir gelbėjo nuo galbūt baisesnių dalykų ar veiksmų. Šiuo metu dauguma mūsų grupės narių yra pasukę profesionalios kūrybos keliais ir yra sėkmingi dizaineriai, skulptoriai, architektai.
– Ką norite pasakyti savo kūriniais, kokią žinią, kokias mintis, kokias emocijas siunčia tie pavidalai, tos akys nuo namo sienos?
– Kiekviena situacija, matyt, skirtinga. Neturiu vienos idėjos savo kūryboje. Akys Juodupėje atsirado pagal pajautimą. Susidėjo daug skirtingų faktorių. Kaip aš sakau, pusė gatvės meno kūrinio yra kontekstas, o likę 50 procentų – jau dailė ir amatas. Šiuo atveju kontekstas – tai architektūra, prieš metus atsiradęs spalvotas piešinys netoliese, užsakovo vykdoma veikla. Mano supratimu, gatvės menui instrukcijos nereikalingos, tad šis kūrinys atviras interpetacijoms. Nuo savęs galiu pridurti, jog žinutė buvo žmogiškumas. Atviras žvilgsnis, gylis. Čia galime kalbėti ne tik apie žmogaus žvilgsnį į kitą žmogų, bet ir žvilgsnį į save, žvilgsnį į gamtą ir mus supančią aplinką. Galbūt toks kūrinys vieniems bus labai gražus, o kitą gal nugąsdins ir liks nesuprastas, tačiau tai taip pat labai gerai. Tuomet gali vykti dialogas su savimi, su kaimynais. Bent aš šį žvilgsnį matau daugiaprasmį, o ką matote jūs?
– Koks pačiam jausmas pamačius jau baigtą kūrinį ant sienos? Juk tai ne tylus paveikslas kažkur parodoje kamputyje – jį juk mato kiekvienas praeinantis?
– Esu vedamas tikėjimo, kad mano darbai prisideda prie bendrojo gėrio, kad vienaip ar kitaip gatvės menas padeda jaustis žmogui čia ir dabar. Turbūt kiekvienas gatvės menininkas yra vedamas ir savo ego alkio, savanaudžių tikslų, tačiau tai stipriai susimaišę ir su dideliu noru prisidėti prie bendruomenės tokiu būdu, kokiu šiuo metu aš galiu geriausiai.
– Koks pats sudėtingiausias darbas? Koks pats geriausias komplimentas? Kas Jus įkvepia?
– Nors šioje srityje dirbu jau daugiau nei 10 metų, tačiau kiekvienas darbas – lyg pirmą kartą pieštum. Sunku priimti tą atsakomybę, sukurti tinkamą eskizą. Ypač kai kartais tenka prisitaikyti prie biudžeto ar kokių kitų ribojimų. Sunkiausia, manau, yra kūrybinė dalis. Kartais paslysti, bet juk klaidos yra geriausias mokytojas.
– Ne kiekvienam kuriančiam įkandamas gatvės menas, gigantiškos sienos, čia juk ne drobė „metras ant metro“. Be to, šalta, lyja, sninga, reikia aukštyn ropštis, o kartu atlikti tai, kas sumanyta. Kaip Jums pavyksta?
– Kaip ir kiekvienoje veikloje, žmogui labai praverčia turėti vidinę viziją, vidinę ugnelę, kodėl jis atsikėlęs eina į darbą, kodėl būtent į tą darbą, o ne į kitą, ar jis mato, jaučia to tikslą. Kokį? Jeigu tai daryčiau be vidinės ugnelės ir to mažo pašaukimo, tuomet, manau, sektųsi prasčiau. Jeigu tą ugnelę dar labiau išgryninčiau, galbūt drąsos ir ryžto turėčiau dar daugiau, o ir kūriniai būtų daug paveikesni ir įspūdingesni. Tad viskas turbūt ir priklauso nuo tos vidinės ugnelės, kiekvienam linkėčiau ją surasti kuo didesnę ir kaitresnę.
– Kokioje erdvėje ir ką svajojate nupiešti, nutapyti?
– Svajoju sukurti kūrinių seriją ant drobės, surengti parodą. Tuomet, išsirinkus geriausius kūrinius, ieškoti jiems sienos ir tinkamų kontekstų. Ypač vertinu kūrinius, kur gatvės menas yra gyvas, t. y. kai piešinį mato ir prie jo gali prisiliesti daugiau žmonių, kai jis nėra nupieštas tiesiog laukuose, o yra veikiantis ir gyvas, ir kontekstai gali kisti pagal aplinkybes. Pavyzdžiui, mokyklos sporto aikštelėje, šalia kitų įvairių susirinkimo aikščių ar pilnų autobusų sustojimo vietų. Čia išties plati tema. Tinkamai parinkta siena jau yra didelė kūrinio dalis.
– Ko, Jūsų nuomone, trūksta mūsų sovietmečio laikų daugiabučių suniokotuose miestuose, miesteliuose, kad būtų jaukiau? Ar ir kaip menas gali padėti prisijaukinti erdves?
– Aplinkos kūrimo priemonių yra įvairių. Gatvės menas tik nedidelė dalis ir juo, manau, galima pasiekti gerų rezultatų. Tačiau svarbiausia yra žmogiškieji ryšiai, tarpusavio bendravimas, bendruomenių kūrimas. Tad minėtas jaukumas prasideda mūsų galvose ir tarpusavio ryšyje. O tam, kad vyktų tas veiksmas mumyse, dažniausiai reikia išorinių priemonių. Per veiksmą, per įvairią bendrą praktiką atsiranda šie ryšiai. Kalbu ir apie kultūrinius veiksmus, ir apie įvarius žemiškesnius. Tokius kaip bendros talkos, bendri renginiai ar susitelkimas vienam ar kitam tikslui. Dar kartelį kalbant apie tai, ko trūksta sovietiniuose miesteliuose, atsakau, kad, mano manymu, trūksta žmonių organizatorių, žmonių, kurie ir kalba, ir gali padaryti. Jeigu tokių turite – nešiokite ant rankų ir padėkite jiems!
– Piešinys Rokiškyje, sakyčiau, neįprastas tokiam dailininkui – medis tautodailės motyvais. Ar Jums yra tekę kažką panašaus piešti? Ar esate matęs kažką panašaus kitur? Ar tai unikalu?
– Su komanda dirbame plačiai, neturime savo vienos stilistikos ir ne visuomet būname piešinių autoriai. Kartais įgyvendiname ir kitų kurtus eskizus. Rokiškio atveju buvome pakviesti kaip įgyvendintojai. Iš kūrybinės pusės prisidėjome konkrečių medžio atspalvių parinkimu, pasiūlėme nupiešti ir nedidelį šešėliuką. Tautodailės motyvai nėra itin originalu, tai daugiau dekoratyvūs sprendimai, skirti aplinkos gerbūviui praturtinti. Kas išskirtina visgi Rokiškio atveju, kad tai du dideli piešiniai vienas šalia kito – tai Lietuvoje yra retas atvejis. Šie du piešiniai vienas kitą puikiai papildo, o didelis formatas sustiprina kūrinių emociją.
Projektą iš dalies remia:
