– Kada pradėjote važinėti motociklais? Kodėl pasirinkote motociklą su priekaba?
– Mantas pirmą kartą motociklo vairą į savo rankas paėmė būdamas vos ketverių, tad jo važinėjimo stažas išties didelis. Pradžioje važiavo su mažu 65cm3 motociklu ir varžybose dalyvavo keletą metų. Pasiekė neblogų rezultatų ir pergalių, mėgavosi važiavimu. Tiesa, pereinant į galingesnių ir didesnių motociklų klasę, 125cm3, susidūrėm su finansinėmis problemomis, tad kuriam laikui nenorom teko apleisti sportą.
O aš pats vaikystėje taip pat išmėginau motociklus, bet jie tuomet manęs nesudomino. Karjerą šiame sporte pradėjau būdamas 16 metų ir iškart – prie motociklų su priekabomis.
Kiek vėliau jau abu pasekėme tėvo pėdomis ir važiavome motociklais su priekabomis, tiesa, abu atskirai ir abu priekabose. Kai mūsų vairuotojai gavo traumas, o garaže turėjome motociklą, nusprendėme išbandyti jėgas kartu. Kadangi Mantas turėjo daugiau patirties už vairo, tai jis ir tapo vairuotoju, o aš likau priekaboje. Taip važiuojame jau nuo 2009 metų.
– Kokie jūsų pasiekimai šiame sporte?
– Su broliu esame daugkartiniai Lietuvos motociklų kroso čempionai 750 s/p klasėje. Šioje klasėje laimėjome 2014, 2016, 2017, 2019 metų čempionatus. Esame Lietuvos motociklų su priekabomis rinktinės nariai. Taip pat esame dalyvavę ir Pabaltijo šalyse vykusiuose pasaulio motociklų su priekabomis čempionatų etapuose.
– Traumos motokrose turbūt neatsiejamas dalykas?
– Tikrai taip. Norintiesiems pradėti važiuoti motokrose, reiktų susitaikyti, kad traumų tikrai bus. Menkiausias netikslus posūkis, bloga šuolio trajektorija ar per didelis greitis – ir bet kada, pačiu netikėčiausiu momentu, gali būti traumuotas.
O mes traumų esame turėję daug. Visų neprisiminčiau, nes į smulkesnes net nebekreipiame dėmesio. Iš rimtesnių – man buvo lūžęs petys, žastikaulis, abu riešai, ranka, buvo ištikę krūtinės, kojų lūžiai, smegenų sutrenkimai. Mantas taip pat neatsilieka: stuburo slankstelių, rankų, nosies lūžiai, galvos smegenų sutrenkimai ir pan.
– Kokia sportininkų padėtis Lietuvoje? Ar jų daugėja? Kiek kainuoja šis sportas?
– Kalbant apie pinigus – populiariausioje klasėje jie gali svyruoti nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių ar daugiau. Žiūrint, ką pasirinksi – pigų, naudotą, kelių ar net keliolikos metų motociklą, ar pirksi visiškai naują. Aprangą pirksi pačia pigiausią, ar geros firmos. Tas pats ir su likusia ekipuote. Ir tai tik pradžia.
Lietuvoje kasmet vis daugėja naujų sportininkų – suaugusių žmonių. Labai gaila, tačiau jaunų sportininkų sulaukiame kur kas mažiau. Vėlgi, šis sportas nėra pigus, ne visi norintys gali sudaryti sąlygas savo vaikui sportuoti. Prisideda ir tai, kad motokrosas – ne pati saugiausia sporto šaka. Tiesa, noriu pasidžiaugti, kad Rokiškyje turime jauną perspektyvų sportininką – Mykolą Stundžią.
Apskritai Rokiškio rajone yra nemažai sportininkų. Oficialiose varžybose šiais metais, jei neklystu, startavo dvylika. Tiesa, kai kurie važinėja tik savo malonumui.
– Kada buvo atidaryta „Moto-Roki“ trasa? Kada jūs perėmėte trasos valdymą?
– Trasą mūsų tėvas atidarė dar 1989 m. Tad jai daugiau nei trisdešimt metų.
O trasos valdymą prieš dvejus metus perėmė Mantas. Pirmiausia, ką padarėme, tai iš savo lėšų įsigijome sunkiąją techniką, traktorių ir buldozerį. Į trasą žiūrėjome sportininkų akimis: pradėjome keisti tramplynus, koregavome posūkius ir kitas zonas. Stengėmės, kad trasa atrodytų techniškesnė ir mums patiems būtų įdomu joje važiuoti.
Kitas atliktas darbas – trasos laistymo įrenginiai. Šlapesnė trasos danga pasitarnauja tiek žiūrovų, tiek sportininkų labui, juk kur kas smagiau, kai matai, kas vyksta prieš tave. Visą laistymo įrangą irgi tvarkėmės patys. Teko nemažai padirbėti su kastuvu vedžiojant laistymo sistemą per visą trasą.
Po to atnaujinome dalyvių parką: išlyginome, pasėjome naują žolę, nugriovėme nereikalingus pastatus, sutvarkėme aplinką.
O kol kas paskutinis dalykas – atnaujinta žiūrovų zona, kurią padarėme arčiau trasos, pakoregavome kalnų šlaitus, o trasą aptvėrėme tvora. Dar turime idėjų ir noro, kaip pakoreguoti žiūrovų zonas, bet vis trūksta laiko ir finansų.
– Jei jau prakalbome apie tai, kokie ateities planai dėl trasos? Apie ką svajojate, jei trasa gautų rėmėjų?
– Labiausiai trasoje trūksta FIM (Tarptautinė motociklininkų federacija) standartus atitinkančios plovyklos. Norėtumėme dar geriau sutvarkyti žiūrovų zonos kalno šlaitus.
Bene didžiausia svajonė – asfaltuotas kelias (Rokiškis–Žiobiškis) šalia trasos. Nuo pravažiuojančių automobilių trasoje dažnai kyla daugiau dulkių nei palaistytoje. Kartais atrodo lyg kokia dykumos audra užeina, o tai trukdo tiek žiūrovams, tiek dalyviams.
Didžiulė svajonė, sunkiai, bet pasiekiama – pasaulio motociklų su priekabomis čempionato etapas. Tai mūsų tikslas, dėl kurio stengiamės ir dirbame.
– O kokia kitų trasų Lietuvoje situacija? Kokie atsiliepimai apie jūsiškę?
Lietuvoje turime nemažai trasų įvairiose vietose. Ne visos jos prižiūrimos taip kaip norėtųsi. Išskirčiau gerai tvarkomą Anykščių trasą. Manau, kad Aukštaitijoje motokrosas kur kas populiaresnis nei kitur Lietuvoje.
Džiaugiuosi, kad mūsų trasa sulaukia nemažai pagyrų iš sportininkų ir žiūrovų. Trasa dažnai atverta sportininkams, kurie nori treniruotis, apie tai visada pranešame feisbuke. Sulaukiame norinčiųjų pasitreniruoti bei žiūrovų ir iš Latvijos, pačių stipriausių Lietuvos lenktynininkų. Tikimės, kad ir toliau kelsime savo lygį.
– Pabaigai – kokie jūsų, kaip sportininkų, planai? Kiek laiko dar žadate važiuoti?
– Norime ir toliau tobulinti savo sugebėjimus, kelti važiavimo lygį. Šiemet nusprendėme nestartuoti Lietuvos motokroso čempionate, nes pandemija sujaukė visus varžybų planus ir datas. Dalyvausime Latvijos čempionate, nes ten jaučiame, kad galime tobulėti sparčiau ir sulaukiame didesnio varžovų pasipriešinimo.
O kiek važiuosime laiko – nežinau. Niekada to neplanuojam ir apie tai negalvojame. Kasmet paskaičiuojame savo finansines galimybes, pasveriame visus faktorius. Būtent dėl finansų teko praleisti 2013 ir 2015 m. sezonus, bet tikimės, kad tai nepasikartos.
Žmonių nuomonės apie motokrosą.
Paklausėme dar kelių gerai žinomų žmonių sporte jų nuomonės apie motokrosą ir Rokiškio trasą.
Reda Grubinskaitė. Motokroso varžybų fotografė
Labai džiaugiuosi, kad motokrosas Lietuvoje kasmet populiarėja. Vis daugiau apie jį girdėti televizijoje, laikraščiuose ar kitoje medijoje. Pati nesu motokroso senbuvė, bet pastebiu, kad šiame sporte atsiranda vis daugiau naujų, jaunų veidų. Turbūt labiausiai trūksta, kaip ir kiekvienam sportui – didesnės rėmėjų paramos. Net ir maža parama trasai ar sportininkui gali reikšti ypač daug.
Rokiškio „Moto-Roki“ trasa man labiausiai patinka iš visų aplankytų Lietuvoje. Ji visada paruoša, išlyginta, palaistyta, visada pasiekiama sportininkams, kurie nori treniruotis. Labai džiaugiuosi brolių pastangomis, ką jie sugeba nuveikti ir kaip greitai viskas eina į gerąją pusę. Kaip fotografei ar žiūrovei – čia geras matomumas, prieinamumas prie didžiulių šuolių, gali nufotografuoti sportininkus įvairiais kampais. Beje, čia daugiausia ir teko fotografuoti.
Renatas Jegorovas. Lenktynininkas
Motokrosas – specifinė sporto šaka, reikalaujanti daug laiko ir dar daugiau investicijų. Ypač, jei nori siekti gerų rezultatų. Lietuvoje ji nėra itin populiari, tačiau vis atsiranda naujų veidų sporte. Tikrai turime gabių, potencialą rodančių sportininkų, kurie ateityje galėtų atstovauti Lietuvą tarptautiniuose renginiuose. Tačiau daug laiko ir nervų sukelia rėmėjų paieškos, nemažai laiko pasisavina ir treniruotės su varžybomis. Tu turi gyventi šiuo sportu ir stengtis užkrėsti tuo kitus. Gaila, tačiau dažnai dėl minėtų priežasčių nusvyra rankos. Vis dėlto, manau, kad Rokiškis – ne tik ralio, bet ir motociklų sporto miestas. Tą rodo didelis į varžybas atvykstančių dalyvių ir žiūrovų skaičius.
Kalbant apie „Moto-Roki“ trasą – be abejo, sava trasa visada geriausia. Kasmet ji tobulinama, yra tinkamai prižiūrima, todėl pritraukia vis daugiau dalyvių ir žiūrovų. Sakoma, kad savame krašte ir sienos padeda. Nors trasoje jų nėra, tačiau didžiausia motyvacija – begalinis vietinių sirgalių palaikymas. Smagu matyti, kad į viską žiūrima kompleksiškai – rūpinamasi ne tik trasos ir parko paruošimu sportininkams bei jų komandų nariams, tačiau ir žiūrovais.
Mykolas Stundžia. Jaunas lenktynininkas
Motokroso lygis Lietuvoje galėtų būti aukštesnis lyginant su Latvija ar Estija. Tai priklauso nuo sportininkų, organizatorių ir kt., bet džiugu, kad ir Lietuvoje atsiranda Latvijos lygio trasų, tokių kaip mūsų „Moto-Roki“ ar Anykščių „Mickūnų“ trasa. Mano gimtojo miesto trasą giria dauguma Lietuvos ir Latvijos sportininkų. Kol kas Lietuvos motokroso lygis labai skiriasi nuo Latvijos, nes ten didesnė konkurencija, o ji labai svarbus dalykas keliant meistriškumo lygį. Tikiuosi, kad vis kokybiškesnės Lietuvos trasos pritrauks daugiau lenktynininkų visose klasėse, turėsime tiek pat ar net daugiau sportininkų nei Latvijoje.
Šaunuoliai! Lenkiu galvą už dedamas pastangas ir sunkų darbą 👌🏻