Mecenatė
Rokiškio Šv. Mato bažnyčios fundatorė, grafo Konstantino Tyzenhauzo duktė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė, švietimo, menų ir kitų sričių mecenatė, ištekėjusi už grafo Aleksandro Pšezdzieckio atnešė į Rokiškį Pšezdzieckių liniją. Į istoriją ji įėjo kaip moteris dailininkė ir filantropė, kuri „labdarai viso kraičio nepagailėjo“. Ji dosniai aukojo ne tik Rokiškio, bet ir kitoms bažnyčioms, vienuolynams. 1881 m. įsteigė akių ligoninę Vilniuje, Rokiškyje atidarė vaistinę, prieglaudą vargšams, ligoninę. Grafienės Marijos pastangomis pastatyta medinės neogotikos vertybė – Salų bažnyčia, ji finansavo Postavų (kur gimė) bažnyčios kūrimą Baltarusijoje, maldos namų statybą Lenkijoje.
Kaip atrodė?
Kaip atrodė Rokiškio Šv. Mato bažnyčios fundatorė ir Rokiškio grafienė M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė, muziejininkai sužinojo prieš keletą metų, 2016-aisiais. Iki tol turėdavo tenkintis paveikslo kopija, kurioje ši garsi moteris užfiksuota jaunystėje su broliu Reinoldu ir vaikais, o jos bruožai – vos įžvelgiami.
Ruošdama grafų fotografijų katalogą, Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė pervertė šūsnis senų fotografijų, siekiančių XIX a. Skyrelyje „Meno vertybių nuotraukos“ jos akis užkliuvo už vieno portreto fotografijos. Joje užfiksuotas „labai gražios moters portretas“. Kartotekoje buvo užrašyta, jog ten – Prano Ksavero Vinterhalterio Paryžiuje 1855 metais tapyto portreto nuotrauka, o kas pavaizduota – neparašyta. M. Mieliauskienei pasidarė įdomu: kas gi toji moteris, kurios portreto fotografija saugoma mūsų dvare.
„Mes esame daug rašę apie M. Tyzenhauzaitę, kalbame apie ją ekskursantams, bet iki šiol neturėjome jokios nuotraukėlės ir jokio piešinėlio, kad galėtume pademonstruoti, kaip ji atrodė, koks gražus jos veidas, kokie aristokratiški bruožai. Dabar mes jau žinome. Tai galime vertinti kaip atradimą ar laimėjimą“, – tuomet džiaugėsi M. Mieliauskienė. Tačiau nepaisant to, žinių apie ją nėra labai daug.
Veiklos pėdsakai skirtingose vietose
Istorikė Gintarė Džiaugytė straipsnyje „Ryškėjantis portretas: grafienės Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės biografijos bruožai“ rašo: „M. Tyzenhauzaitė istoriografijoje kol kas marginali persona. Yra paskirų straipsnių veikloms, prie kurių ji prisidėjo, objektams, kuriuos finansavo. Apie Mariją daugiau informacijos esama ir darbuose, skirtuose jos šeimos nariams: tėvui Konstantinui, broliui Reinoldui ar vyrui Aleksandrui, taip pat gimimo vietai Pastovims. Tačiau pati grafienė kol kas nesulaukė atskiro istorikų dėmesio, todėl jos asmenybės ir gyvenimo paveikslas – blankus, nevientisas ir neišbaigtas.“ Anot istorikės, šio paveikslo detalizavimui reikalingų šaltinių blokas turėtų būti gausus, tačiau jis – nekompleksiškas. „Vienas iš veiksnių tam – Marijos kelionės. Gimusi Pastovyse, po santuokos gyvenusi Varšuvoje bei keliavusi po užsienį, ji paliko daug veiklos pėdsakų skirtingose vietose. Su Marija, jos, kaip Rokiškio dvaro savininkės, nuo 1880 m. parėdymais bei bažnyčios statybomis susijusių dokumentų saugoma ir Rokiškio krašto muziejuje bei Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Muziejuje yra ir asmeninių dokumentų: Marijos pasas, jai adresuotų laiškų. Deja, iki šiol pastarieji nebuvo panaudoti tikslinant informaciją apie grafienę. Gausus dokumentų ir kitų šaltinių kompleksas buvo saugotas vadinamojoje Pšezdzieckių bibliotekoje Varšuvoje, Pšezdzieckių rūmuose Foksalio gatvėje. Didelę dalį šio sukaupto archyvo Antrojo pasaulinio karo metais sunaikino gaisras, kilęs dėl bombardavimo. Menka šio archyvo dalis šiandien saugoma Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje. Vienokių ar kitokių šaltinių galima spėti esant ir užsienio archyvuose“, – rašo G. Džiaugytė 2018-aisiais.
Versijos
M. Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės pavardė dažniausiai minima kaip mūsų bažnyčios fundatorės. O priešistorė tokia. Tiek daug rūpinęsis maldos namų Rokiškyje pastatymu, jos brolis Reinoldas Tyzenhauzas nesulaukė Šv. Mato bažnyčios darbų pabaigos. Jis mirė 50-ies Vokietijoje. „Kūnas buvo atvežtas į Rokiškio stotį, didelėmis iškilmėmis atlydėtas į bažnyčią ir požemio koplyčioje palaidotas“, – tokių žinių pateikia istorikai. Tiesa, bažnyčios knygose nenurodyta grafo mirties priežastis, nors mirties data pažymėta. Tai verčia tyrinėtojus prisigalvoti versijų. Juolab kad grafas mirė pakankamai jaunas, buvo nevedęs ir neturėjo palikuonių.
„Kai tik atvykau dirbti į Rokiškį, iš klebono Alberto Talačkos girdėjau versiją, neva grafas R. Tyzenhauzas Vokietijoje susidomėjo varikliais ir kažin kokioje Heidelbergo gamykloje įvyko nelaimingas atsitikimas. Neva sesuo Marija jį parsivežė iš Vokietijos cinkuotame karste ir įdėjo į sarkofagą tik Rokiškyje“, – laikraščiui yra sakiusi istorikė Onutė Mackevičienė.
Aukojo akių klinikai
Bažnyčios statybą tęsė Reinoldo sesuo M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė. Be to, kad įrenginėjo visą šventovės vidų, M. Tyzenauzaitė labai dosniai aukojo švietimui. Apie tai sprendžiama iš archyvinių dokumentų. Ji įkūrė Rokiškyje garsiąją vargonininkų mokyklą. Joje muzikos mokėsi gabūs, tegu ir neturtingi vaikai. Kai kurie jų tapo garsūs Lietuvoje muzikais. Žinoma, kad M. Tyzenhauzaitė rėmė ir skatino jaunus menininkus. Tačiau netikėta istorikams buvo tai, jog grafienė 1881 m. įsteigė Vilniuje garsiąją akių ligų kliniką. Ne tik įsteigė, bet ir rūpinosi ją išlaikyti. Ar pati turėjo regėjimo problemų, jokių duomenų nėra. Tačiau įdomu tai, kad M. Tyzenhauzaitės sūnus Gustavas, kurio veikla peržengė Lietuvos sienas, pasauliui yra žinomas kaip Varšuvos greitosios medicininės pagalbos organizatorius. Istorikų žiniomis, Lenkijoje tarp medikų jis turėjo didžiulį autoritetą.
Pėdsakai Rygoje
„Garsioji Rygos Domo katedra irgi turi būti dėkinga Marijai dėl to, kad 1883-iaisiais restauruojant katedrą ji pasiūlė ten esančioje Tyzenhauzų koplyčioje įrengti vitražus“, – sakė O. Mackevičienė. Istorikai pateikia žinių, jog Tyzenhauzų kriptos Rygoje įrengtos dar XIV a. Mat šie didikai atėjo į Baltijos valstybes kaip kalavijuočiai, nešdami katalikybę. Minėtuose vitražuose įamžintas R. Tyzenhauzas bei kitos Rokiškiui svarbios asmenybės – pavyzdžiui, paskutinis Rokiškio grafas Jonas Pšezdzieckis – mylimiausias Marijos anūkas. Savo krašto istorija besidomintiems rokiškėnams jie turėtų būti įdomūs. Istorikė sakė, jog Rokiškio muziejų aplankantys turistai iš Rygos labai stebisi išgirdę apie Domo katedroje sukurtus vitražus. „Atrandame vis naujų dalykų. Tai didžioji istorijos paslaptis“, – sakė O. Mackevičienė.
Paveikslai greičiausiai išvežti į Lenkiją
M. Tyzenhauzaitė mirė Varšuvoje, kur ir palaidota. Iš visos Konstantino Tyzenhauzo šeimos ji vienintelė atgulė ne tėvonijoje. Jos tapyti paveikslai greičiausiai yra išvežti į Lenkiją. Istorikai mano, kad Tyzenhauzų dvaruose buvo nebloga kolekcija, nes M. Tyzenhauzaitė ne tik mokėjo piešti, bet ir pati buvo menų mecenatė. Lietuvos dailės muziejuje saugomas vienintelis jos tapytas darbas, kuriame pavaizduota pati Marija, jos brolis Reinoldas ir jos abu sūnūs. Šio paveikslo kopiją galima pamatyti ir Rokiškio krašto muziejuje. Kalbant apie tapybos stilių, M. Tyzenhauzaitė daugiausiai žinoma kaip peizažistė. Pirmiausia piešimo ji mokėsi iš tėvo Konstantino, vėliau – Italijoje.
Istorikai taip pat akcentuoja, kad Reinoldas ir Marija mecenavimą suprato kaip darbą iš širdies, kad žodis „reklama“ mecenavimo atveju jiems būtų svetimas. Netgi jų įsiamžinimas į akis nekrinta. Rokiškio bažnyčioje savo dideles šventovės statybai aukotas sumas jie kukliai užrašė antroje altoriaus pusėje. Be to, pasirūpino, kad įamžinti būtų visi, kas prisidėjo prie bažnyčios statybos. Nesvarbu kuo – vežimais, skalda, žvyru, kiaušiniais statybinei medžiagai sutvirtinti. Ir įamžinti jie lietuviškai.
Projektą iš dalies remia:
Dvi gimimo datos, kurių skirtumas virš 100 metų? Dar sakoma, kad yra laiškai ir pan. kuo galima būtų vadovautis tikslinant tą datą. Ar čia rašančiojo klaidžiojimai istorijoje? Įdomu.