– Ką rašydavote mokykliniuose rašinėliuose tema „Kuo svajojate būti?“
– Kiek prisimenu, visada norėjau būti mokytoja. Juk, ko gero, dauguma mergaičių anuomet norėjo tapti mokytojomis, berniukai – lakūnais (juokiasi – aut. past.). Kodėl? Gal dėl to, kad turėjau daug mokytojų, kurie iki šiol man tebėra pedagogo etalonas. Pirmoji mokytoja Galežerių pradinėje mokykloje Birutė Zaveckienė, vėliau lietuvių kalbos mokytoja Birutė Švelnytė, auklėtojas, fizinio lavinimo mokytojas Mykolas Kakeranas. Daug gražaus ir gero būtų galima apie jį ir daug kitų puikių mokytojų papasakoti. Pavyzdžiui, kiekvieno trimestro pabaigoje į pažymių knygelių pastabų skiltis auklėtojas surašydavo pastebėjimus, dėl kurių dalykų reikia labiau pasistengti, pažymėdavo, kurioje vietoje pagal pažangumą kiekvienas iš mūsų esame. Kitaip tariant, išreitinguodavo. Mums tai buvo didelis paskatinimas mokytis geriau. Nesinorėjo būti tarp atsiliekančiųjų. Mokytis stengiausi, o ir tėvai, ypač mama, paragindavo. Pažymių vidurkis buvo apie 4,7. Mėgau rašyti rašinius, patiko vokiečių kalbos pamokos (net buvo svajonė šią kalbą studijuoti), gilintis į istoriją. Sunkiau sekėsi chemija.
– Pirmas diplomas – pagal mokyklinę svajonę – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Kodėl nelikote mokytojauti?
– Po mokyklos baigimo siekiautapti muzikos mokytoja, deja, nepavyko, pritrūko kelių balų… Tuomet pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokykloje dirbau kelerius metus. Gerai prisimenu, kad buvau svetingai mokykloje sutikta, mane ir kitas jaunas pedagoges globojo tuometė direktoriaus pavaduotoja Vanda Vasiliauskienė, kuri neseniai buvo nominuota Rokiškio krašto garbės piliete. Nesakyčiau, kad mokytojos darbas nepatiko, priešingai, bet labai norėjosi mokytis toliau. Ne visas specialybes anuomet buvo galima studijuoti neakivaizdžiai (ištęstiniu būdu), o baigti antras studijas stacionaru nesvarsčiau. Į paklausias specialybes buvo didelė konkurencija, nes be konkurso priimdavo armijoje atitarnavusius vaikinus. Nuvežiau dokumentus stoti į Vilniaus universitetą, į teisę, nes norėjau mokytis būtent šioje aukštojoje mokykloje. Studijos tęsėsi šešerius metus. Be abejo, esu labai dėkinga anuometiniam mokyklos direktoriui Alvydui Domaševičiui, kuris noriai išleisdavo į sesijas, taip pat kolegėms Jolantai Dirsienei ir Audronei Dūdienei, kurios geranoriškai mane pavaduodavo.
– Teisės studijos, diplomas įsuko Jūsų įspūdingos profesinės karjeros ratą… Vokietijos Gyseno Justo Lybigo universitete įgyti socialinių mokslų teisės krypties magistro ir daktaro laipsniai… Kodėl nelikote dirbti Vokietijoje, turbūt turėjote tokių galimybių?
– Buvo pasiūlymų dėstyti universitete. Bet turėjau įsipareigojimų. Vokietijoje studijuodama gavau Lietuvos stipendiją, kurios viena sąlygų buvo baigus studijas grįžti dirbti į Lietuvą. Sunku pasakyti, kaip gyvenimas ten likus būtų susidėliojęs… Sugrįžusi gavau keletą darbo pasiūlymų, svarsčiau, ką pasirinkti. Teisingumo ministerijoje kaip tik tuo metu buvo paskelbtas konkursas į Teismų veiklos skyrių. Laimėjau. Vėliau ėjau Teisės ir personalo skyriaus vedėjos pareigas Nacionalinėje teismų administracijoje, džiaugiausi, kad buvau priimta į docento pareigas Mykolo Romerio universitete, ten buvo publikuota ir mano disertacija.
– Jūsų profesinė karjera įspūdinga: be minėtų pareigų, darbas su keliais šalies prezidentais, teisingumo ministro, o dabar – Seimo kontrolieriaus pareigos. Jeigu atvirai, sunkiai suvokiama, kaip galima per gyvenimą tiek suspėti?
– Visos pareigos, kurias ėjau, patiko. Ypatingas darbas Vyriausybėje, su prezidentais asmeninio politinio pasitikėjimo pareigybės. Teko dirbti su keturiais prezidentais: Rolandu Paksu, Valdu Adamkumi, laikinai šias pareigas ėjusiu Artūru Paulausku ir Dalia Grybauskaite. Buvo įdomu rengti įstatymų projektus, prezidentų veto, gilintis į valstybės vadovo įgaliojimus, jų turinį. Teisingumo ministre dirbau sudėtingu laikotarpiu, kai visu jautrumu iškilo įkalinimo įstaigų sistemos problemos. Dirbant tokioje pozicijoje, labai svarbu turėti galimybę pačiam suburti politinio-asmeninio pasitikėjimo komandą. Darbas Seimo kontrolieriaus įstaigoje kitoks.
– Jums, įpratusiai prie intensyvios veiklos, jis ne per sausas? Neseniai vizitavote savivaldybes, tarp jų ir gimtojo Rokiškio, išklausėte gyventojų bėdų. Jos labai žemiškos, ne tokios svarbos kaip Vyriausybėje, Prezidentūroje…
– Nesakyčiau, kad Seimo kontrolieriaus darbas neįdomus ar nuobodus. Tik ramesnis nei Vyriausybėje, Prezidentūroje. Tai konstitucinė institucija, ginanti žmogaus teises į gerą viešąjį administravimą, prižiūrinti, ar valdžios įstaigos vykdo pareigą tinkamai tarnauti žmonėms, veikiame ir kaip nacionalinė žmogaus teisių institucija, vykdome ir nacionalinę kankinimų prevenciją laisvės apribojimo vietose. Taigi galime realiai padėti žmonėms. Pvz., tiriame gyventojų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo, teikiame savivaldybėms rekomendacijas. Kolektyvas kompetentingas, dažniausiai reikalai su savivaldybėmis išsprendžiami geranoriškai. Dėl pandemijos šiuo metu nebevyksta gyventojų priėmimai, nutraukti vizitai į savivaldybes. Be to, dirbant Seimo kontrolierių įstaigoje Seimo pavedimu teko pavaduoti lygių galimybių, vaiko teisių apsaugos bei akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius. Tai taip pat labai vertinga patirtis.
– Jei Jums iš visų darbo sričių reikėtų išsirinkti vieną, kuri ji būtų?
– Mokykloje dirbti turbūt nebemokėčiau (juokiasi – aut. past.). Daug metų dirbu M. Romerio universitete. Buvo pertrauka, kai dirbau Vyriausybėje. Dėstytojo darbas iš esmės kitoks nei mokykloje. Dėstau Lietuvos konstitucinę teisę, lyginamąją konstitucinę teisę. Įdomu dirbti su studentais, galima taikyti įvairius dėstymo metodus, be kita ko, galima dėstomą dalyką tiesiogiai susieti su realiai vykstančiais įvykiais, pvz., parlamentų, prezidentų rinkimais. Be to, organizuojamos išvykos į įvairias valdžios institucijas, tarkim, į Seimą, teismus ir t. t. Įdomu ir naudinga vykti dėstyti į kitų šalių universitetus. Pagal „Erasmus“ ir kitas programas buvau išvykusi dėstyti į įvairius Vokietijos, Austrijos, Čekijos universitetus. Nepamirštu ir vokiečių kalbos, kuriai gyvendama Vokietijoje skyriau daug dėmesio, nes lankiau įvairių pakopų kursus, skirtus užsieniečiams. Didelę darbo dalį, dirbant universitete, sudaro mokslinė veikla. Taigi esu daugelio mokslinių straipsnių, vadovėlių, studijų ir monografijų autorė ir bendraautorė. Beje, praėjusiais metais man buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas.
– Labai graži paralelė: Jūsų gyvenimas neatsiejamas nuo konstitucinės teisės ir M. Romerio universiteto. Mokykloje žinojote, kas Lietuvai yra M. Romeris ir kad jis – Jūsų kraštietis?
– Blankiai. Sudėtingas politinis laikotarpis tada buvo, lietuvių istorija vadovėliuos pateikta ne taip, kokia iš tikrųjų. Reikšminga, kad šis žmogus, konstitucinės teisės pradininkas ir kūrėjas, – mano kraštietis. Konstitucinė teisė – mano mokslinių interesų sritis. Nuo pat studijų pradžios. Diplominį darbą Vilniaus universitete rašiau apie Lietuvos valstybės susidarymą, magistrinį – apie prezidento teisinį statusą, disertaciją – apie konstitucinę raidą.
– Skauda širdį dėl Bagdoniškyje merdinčios M. Romerio tėviškės?
– Be abejo. Susitikime su Rokiškio rajono savivaldybės meru Ramūnu Godeliausku, kuris vyko kovo mėnesį, buvo diskutuota apie šio mūsų valstybės veikėjo tėviškės išsaugojimą. Kai tik situacija pasikeis, planuojame susitikti su M. Romerio dukra – viena dvaro paveldėtojų – ir aptarti šį klausimą. Nors palikimas privačiose rankose, bet valstybė neturėtų likti nuošalyje. Kol kas nėra recepto, kaip ir ką daryti. Analogiškų situacijų Lietuvoje yra ir daugiau. Pvz., Zarasų Stelmužės dvaras ir daugelis kitų svarbių paveldo objektų. Tik pastebėtina, kad galbūt Rokiškyje M. Romerio vardas per menkai įamžintas. Bet gal ateityje situacija pasikeis.
– Į Rokiškį grįžtate dažnai. Kaip reaguoja į profesorę, aukštų valdžios pareigų išbandytą Mildą draugai, kaimynai?
– Nepastebėjau, kad kitaip nei anksčiau (juokiasi – aut. past). Į Rokiškį grįžtu dažnai. Čia turiu giminių, draugų, buvusių kolegų ir mokinių, kuriuos visada miela ir džiugu sutikti, klasiokų, su kuriais turime tradiciją kas penkerius metus, o dabar jau kas metus, jei pavyksta, rugpjūčio pabaigoje susirinkti į klasės susitikimą, aplankyti mirusių mokytojų, klasiokų kapus, mokyklą. Vieni kitus pasveikiname įvairiomis progomis. Klasės draugus labai vertinu ir branginu, vieni kitų tikrai pasiilgstame. Tik gaila, kad kai kurie iš jų jau šiek tiek nutolo, bet vis tiek viliamės, kad gyvenimo audros mūsų neišblaškys. O grįžtant prie užimamų pareigų, nemanau, kad jos turi ar gali žmogų pakeisti. Visi darbai labai svarbūs, vertinti žmogų tik pagal pareigas neprasminga. Gyvenimas nėra vien tik darbas. Visose sferose yra dorų ir sąžiningų žmonių, savo darbą atliekančių atsakingai ir nuoširdžiai.
– Nebuvo minčių gyvenimą susieti su muzika? Juk baigėte muzikos mokyklą…
– Turėjau tokią svajonę. Baigiau choro klasę, šiek tiek grojau pianinu, akordeonu. Bet gyvenimas pakrypo kitaip. Visų stilių muzika patinka, kartais rašau literatūrinius laiškus.
– Pagal Jūsų tarnybą galima spėti spintos garderobą…
– Turbūt dalykinis, kaip ir visų tarnautojų. Dominuoja mėlyna spalva, taip pat balta ir juoda. Laisvalaikiu rengiuosi laisvai. Ypatingų hobių neturiu, tiesa, patinka šokiai. Seku šalies ir pasaulio naujienas, kartais žiūriu kokį lietuvišką serialą, bet juose pasigendu gilesnio turinio… Skaitau istorinius, su teise susijusius veikalus. Taip pat domiuosi naujausiais literatūriniais kūriniais. Meilės romanai? Kartais, bet juos skaitau vokiečių kalba.
– Esate gyvenime ką iškrėtusi, dėl ko iki šiol gėda arba priešingai – linksma?
– Turbūt taip, bet jie gal per smulkūs, kad visuomenė apie tai žinotų (juokiasi – aut. past.). Vairuojant automobilį irgi iki šiol pavyko didesnių ekscesų išvengti.
– Sakoma, jog šeimininkai dažnai nebepastebi namų kampe nuausto voratinklio. Jūsų akimis, koks Rokiškis?
– Rokiškis gražėja. Tik čia gyvendami ar dažnai parvykdami to gal nebepastebime. Kai su kolegėmis šiemet buvome savivaldybėje, pasiūliau joms apžiūrėti miestą. Apvažiavom didelį ratą. Jos buvo nustebusios, sakė, koks gražus, kaip gražiai tvarkotės. Be abejo, skaitau ir ,,Gimtąjį Rokiškį“, seku Rokiškio įvykius ir naujienas. Taigi nesu atitolusi nuo Rokiškio gyvenimo, jis man brangus, kaip ir gimtasis Zarasų kraštas.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies remia
