Kiemo karalienių draugija
Tarp kiemo vartų ir namo – rožių sodinukų jaunuolynas. Dešiniau – eilė paties Arūno sodintų ąžuoliukų. Kol kas jie skirtingo aukščio. Tarp jų įkurdintos vijoklinės rožės. Šeimininkas planuoja, kad jos suaugs po 3–4 metų, tada galės kabintis į virves, ištiestas tarp medžių. Už namo tvenkinys, pavėsinė. Aplinkui juos – rožynas.
Visame kieme – rožių stichija. Arūnas augina 47 pavadinimų rožes. Jų susodinta ne po vieną, tad kieme – beveik 100 rožių krūmų. Spygliuotosios gražuolės įvairios – vijoklinės, parko, krūminės, stiebinės. Vienos jau peržydėjusios, kitos pačiame gražume, trečios – jaunutės. Pasak šeimininko, birželio kaitra atskleidė visą jų kvapų paletę, tad kiemas dvelkė kaip subtilių kvepalų parduotuvė. Arūno silpnybė – raudonos ir rausvos rožės. Balkšvų nedaug, nes ši spalva tapatinasi su laidotuvėmis. Paklaustas, kiek jų pavadinimų gali išvardinti, juokiasi ir tarsteli, kad keturias: „Lidija“, „Grand hotel“, kvapni „Vesterland“ ir skaisčiais, akinančiai raudonais žiedais pražydusi „Kordes brillant“. Beveik visus rožių sodinukus perka iš Kauno rajone juos auginančių Onos ir Ričardo Elijošių.
Prie šių kiemo karalienių tenka padirbėti. Kadangi sodyba drėgnoje vietoje, lietingu laikotarpiu dirva užmirksta, rožės nukenčia, tad šeimininkas vienoje kitoje vietoje dirvą paaukštino. Kas antrą savaitę tenka aplinkui kerus purenti žemę, iki liepos pabaigos tręšti, rudenį ir pavasarį nupurkšti vario sulfatu ir surinkti lapus, kad neįsimestų ligos. Patikimiausia apsauga nuo žiemos šalčių – eglišakės. Jų parsigabena iš kirtaviečių. Drėgna vieta turi savų privalumų – nei rožyno, nei daržovių lysvių nereikia laistyti.
Meilę gėlėms Arūnas paveldėjo iš močiutės. Šioje sodyboje ir jis bandė užveisti gėlyną, kol suprato, kad apie kiekvieną augalą reikia atskirai išmanyti. Nejučia apsistojo prie rožių, nes patiko raudoni jų žiedai. „Vieną nusipirkau, kitą… Pernai matau, kad nebespėju, reikia apleisti žvejybą. Šįmet žadėjau naujų rožių nebepirkti, bet nusipirkau dar… 30. Kitais metais panaikinsiu daržą ir dar pirksiu“, – apie svajonę sodybą paversti ištisu rožynu kalbėjo šeimininkas.
Traukia ten, kur atsigauna siela
Sodybos namo istorija nėra išskirtinė. Jis statytas praėjusio amžiaus viduryje, jame gyveno Arūno seneliai Aleksas ir Teresė, čia užaugo jo tėvas. Arūnas gimė ir augo Kaune. Vaikystėje į šią sodybą atvažiuodavo tik prispirtas tėvo, o dabar atvirkščiai.
Kas atsitiko, kad pardavimų vadybininkas (pagal profesiją inžinierius elektromechanikas) kaunietis, per darbo savaitę skersai išilgai išvažinėjantis Kaišiadorių, Kėdainių, Panevėžio rajonus, savaitgaliais suka į tėviškę? „Kaip magnetas traukia šitas kraštas, čia ežerai, gamta. Gal senstu? Į sodybą grįžtu savaitgaliais, net žiemą, kai šalčio 20–25 laipsniai. Čia randu sielos atgaivą, dvasinę ramybę, pailsiu nuo visko. Įvažiavęs į kiemą, dar automobilyje pasėdžiu keletą minučių. Atsigauna siela. Grįžti pradėjau po tėvo mirties, taigi jau šešti metai. Iki tol apie trejus metus grįždavau tik retkarčiais. Jei būtų geresnė finansinė padėtis, galbūt spjaučiau į Kauną ir gyvenčiau čia, nes pabodo asfaltas. Mama kilusi nuo Ariogalos, tačiau ten netraukia. Panemunėlį vadinu stebuklų kraštu – tiek ežerų, nuostabi gamta“, – sakė pašnekovas.
Kai šalta, koklines krosnis tenka lėtai pakūrenti 6–7 val., kol įkaista, o tada jos šilumą išlaiko iki sekmadienio pavakarės, kol tenka išvažiuoti į Kauną. Krosnys permūrytos taip, kad ilgiau laikytų šilumą. Rytais, nepaisydamas metų laiko ir oro temperatūros, Arūnas neria į kiemo tvenkinį.
Langinių filosofija
Namą puošia tapytos langinės. Jas nusižiūrėjo važiuodamas Rokiškio pagrindine gatve. „Man patiko, ilgai ieškojau, kas jas padarytų. Tapė Vilniuje gyvenanti menininkė“, – sakė Arūnas. Langinių spalvos ir ornamentai vienodi, skiriasi tik ornamento viduryje ištapyti baltiški ženklai. Kodėl rinkosi baltiškus motyvus? Ši kultūra artima pašnekovui, nes susieta su gyvybe, medžiu, protėvių šaknimis. Sodyboje matyti ir daugiau jos ženklų – prie tvenkinio iš akmenų sumūryto statinio viršų puošia metalinė, vadinamoji keturių žalčių svastika.
Žuvis paleidžia
Žvejoja norėdamas pabūti gamtoje, tačiau visas žuvis paleidžia. To išmokė ir savo sūnų. Kiek tokia žvejyba (sužvejoji–paleidi) užtrunka? „Nors ir visą dieną. Nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Galėčiau keletą dienų praleisti miške, gamtoje. Anksčiau žuvų parsiveždavau ir jas suleisdavau į tvenkinį“, – pasakoja vyras. Jis stebisi prie kai kurių rajono ežerų matytais vaizdais: kiekvieną savaitgalį tie patys žmonės maišais tempia sugautas žuvis. Argi jas visas vartoja maistui? Arūnas įsitikinęs – jie prekiauja žuvimi. Jį skaudina į ežerus užmesti tinklai, atsainus valdininkų požiūris į brakonierius, iškirstos miškų plynės. Vyras tikina – važinėdamas po Lietuvą regi visokių vaizdų: išguldytų ąžuolų, atokiau nuo kelio esančių miško plynių. „Sakoma, medžiai ataugs, bet šitiems mano sodintiems ąžuoliukams apie 13–15 metų. Per kiek metų jie užaugs?“ – parodo ranka į kieme augančius medelius.
Arūnas prisipažįsta – vienuolikti metai nerūko, penkti – nevartoja alkoholio. Taip pat atsisakė kavos ir cukraus. Parodo nuotrauką telefone. Iš jos žvelgia nepanašus į pašnekovą apkūnus vyriškis. „Tai aš 35 metų. Matote skirtumą?“ – klausia juokdamasis. – Tiesa, kai rūkydavau, važiuodamas į gamtą veždavausi stiklainiuką nuorūkoms susirinkti. Dabar mano kuprinėje nuolat guli du maišai – juos turiu, kad surinkčiau kitų paliktas šiukšles…“
Dabartis – praeities tęsinys
Ant vienos namo sienos pritvirtinta ąžuolinė lenta su iškaltais žodžiais, nusižiūrėtais keistuoliu vadinto Venecijaus Jočio sodyboje: „Niekada nesikark šiandien, jei gali pasikarti rytoj.“ Arūnas nesisavina jų autorystės ir iškart perspėja – ateityje planuoja pritvirtinti kitą lentelę, kurioje būtų nurodytas šių žodžių autorius. Jie tarsi susišaukia su kitais, jau paties Arūno žodžiais: „Ant praeities šaknų užaugęs, į dabartį sužėlęs šakomis, mylėk gyvenimą, čia yra ką veikti.“ Jie iškalti lentoje, kuri pritvirtinta virš suolelio. Ant jo kadaise sėdėjo seneliai – Aleksas ir Teresė Bimbos.
Projektą iš dalies remia
