Tebekraujuoja
Tai turėjo būti pasakojimas apie sušaudyto Notigalės partizano J. Puluikio-Auksaburnio tragediją ir išlikusius šeimai rašytus laiškus. Jis – vienas iš 1946 m. gruodžio 12 d. nužudytų 14 partizanų. Apie Notigalės partizanų tragediją „Gimtasis…“ pastarąjį kartą rašė vasario 15 d. (A. Minkevičienė, „Povilas Stumbrys: „Tik akys ir širdis nesiraukšlėja“). Tačiau minčių ratas pasisuko plačiau… Virginijus ir Irena Putkos. Šeima, kaip sako Virginijus, patriotai ne deklaracijomis, poza, o širdimi. Jų šeimos patyrė pačių skaudžiausių okupacijos žiaurumų, kurių perpasakoti be ašaros sunku net ko kelių dešimtmečių. Dauguma istorinių faktų, liudijimų atgulė su išėjusiais amžininkais, nebeįmanoma atkurti istorijai svarbių detalių.
Notigalės partizanų žūtis – viena didžiausių Pandėlio krašto tragedijų. Notigalės pelkėse įsikūrę laisvės kovotojai išduoti žuvo 1946 m. gruodžio 12 d. Jų kūnai buvo numesti prie Panemunėlio ,,stribyno“, vėliau nuvežti į Pandėlį. Pasak liudininkų, Pandėlyje, sodelyje palei pat bažnyčią, jų kūnai, išgulėję keletą dienų, naktį nuvežti prie Pandėlio malūno ir nukapotomis galūnėmis sumesti į šulinius, užpilti žemėmis ir šiukšlėmis. Žmonės naktimis slapta ten nunešdavę vainikų. Dabar partizanų kūnai ilsisi Pandėlio kapinėse. Kapavietėje – 14 kūnų, tačiau iki šiol lieka mįslė, kas gi buvo tryliktasis? Jo tapatybės paieškos tęsiamos.
Dezertyras – į partizanus
Sušaudytas partizanas J. Puluikis-Auksaburnis – V. Putkos motinos Vandos Puluikytės-Putkienės brolis. Vienas iš trijų. Pagal išsaugotą mokyklos pažymėjimą, Julius (gim. 1925 m.) 1938 m. baigė Vilkelių pradžios mokyklą. Vanda pora metų vyresnė. „Žinau tiek, kad Julius buvo paimtas į sovietų kariuomenę, tarnavo Kalugoje (apie 200 km nuo Maskvos – aut. past.). Bet po kelių mėnesių grupė lietuvių dezertyravo. Kaip jis pasiekė Lietuvą, niekas nežino, nebėra liudininkų, galinčių papasakot. Manoma, kad dėdė dezertyravo 1946 m., yra lauko pašto data ant jo laiško namiškiams. Ir keli išlikę šeimai rašyti laiškai“, – nuotrupas iš kuklaus dėdės palikimo pasakojo Virginijus. Grįžusiam į Lietuvą dezertyrui tada buvo du keliai: arba lauko karo teismas (mirtis sušaudant), arba – į partizanus. Pandėlio krašte buvo daug partizanų, dėdė prisijungė prie Notigalės būrio, jo vadas buvo Juliui pažįstamas. Julius nespėjo sukurti šeimos.
Tapo kankiniais
„Tėvai iki Atgimimo apie dėdės tragediją mums beveik nieko nepasakojo, bijojo sovietų persekiojimų. Tėtis auklėjo patriotine dvasia, bet partizanų temą nutylėdavo. Pamenu, per Kūčių vakarienę, kai aklinai uždengdavom langus, mama prasitardavo mačiusi, kaip stribai kaimynus, Petrą Puluikį su šeima, vežė sušaudyt, kaip kūnus Panemunėlyje suguldė. Prisimenu vieną mamos pasakojimą apie tai, kaip ji su savo mama, mano močiute, nuvažiavo prie nukankintųjų. Vienas enkavedistų prišoko ir klausė, „ar čia kuris yra jūsų? Tai jūs banditų šeima“? Mama paplūdo ašaromis“, – vėrė skaudžių prisiminimų širdį Virginijus. Jam net ir dabar, po šitiek metų, sunku be jaudulio kalbėti apie artimųjų patirtus žiaurumus. Virginijaus mamą enkavedistai kelioms savaitėms uždarė akmeniniame priestate, kur vėliau buvo Pandėlio mokyklos bendrabutis, tardė. O senelį Juozapą dėl sūnaus Juliaus mirtinai nukankino: plaučius atmušė, badu marino. Išleistas į laisvę po trijų savaičių numirė. Virginijaus mama tėvui nešdavo valgyt, bet enkavedistai nepriimdavo, sakydavo, kad tardomasis maisto nepriima. „Senelis buvo taip sudaužytas, kad nebegalėjo valgyt. Toj pačioj kameroj buvo tardomas Irutės (Virginijaus žmonos Irenos Puluikytės-Putkienės) tėvas Albinas. Jis vėliau ir papasakojo apie senelio kankinimus… „KGB archyvuose ieškojau senelio bylos, paaiškėjo, kad jos nė nebuvo. Tardė ir nukankino be jos“, – šiurpius pasakojimus prisiminė Virginijus.
Per atsitiktinumą – giminės tremties vietoje
Virginijaus mamos giminaičiai Puluikiai buvo ištremti į Irkutską. Irkutske kariuomenėje tarnavęs Virginijus sakė, jog ilgam įstrigo vienas įvykis. Kartą kareiviai sustojo viename kaimų, tikėdamiesi gauti iš vietinių pieno. Tarp vietinių ir kariškių dažnai būdavo mainų: už kurą kareiviai gaudavo maisto. Bet dyzelino, kurio tąkart pasiūlė, vietiniams nereikėjo, prašė benzino. Kareiviams pasakius, kad jie iš „Pribaltikos“, vietinis parodė kraštinę trobą, kurioje gyveno sibirietę vedęs lietuvis. „Taigi ir aš pabuvau mamos giminių tremties vietose. Nors atrodo smulkmena, bet tokie sentimentai išlieka visam gyvenimui“, – prisipažino Virginijus.
Spintos paslaptis
Virginijaus senelių ir tėvų ūkis Geniškio kaime buvęs pavyzdinis. Vietiniai jį vadino dvareliu, nes turėjo 56 ha žemės, daug pastatų. Sodyboje buvo elektrą gaminusi vėjo jėgainė, kas tuo metu kaime buvo labai reta, daug padargų, žemės ūkio mašinų. Pagal išlikusius Virginijus sprendžia, kad ūkis užsiimdavo linininkyste. Karui praėjus bolševikai viską nacionalizavo, nuplėšė generatorių, sparnuotę nupjovė ir sudaužė. 1979 m. Virginijaus tėvai persikraustė į Sriubiškius, senosios sodybos pastatai išardyti, daugybė istorijai vertingų daiktų neišsaugota. „Kas žino, kiek po trobos spaliais ar kitose slaptavietėse galėjo būti svarbių dokumentų, kurie padėtų atkurti sušaudyto dėdės Juliaus istoriją? Niekam tada į galvą nešovė pažiūrėt“, – svarstė kankinio sūnėnas. Virginijaus mama ūkio žemės ir kelis kitus dokumentus slėpė virtuvėje, spintelės stalčiaus dugne, po duona. Stalčius stribų nedomino, tad kas ten buvo, išliko. O spinta dėl Virginijui ilgai nežinotos priežasties Putkų vaikams buvo tabu: mama neleisdavo ten slėptis. Daug vėliau paaiškėjo, kad joje, susuktą į laikraščius, tėvai laikė ypatingą relikviją. Lietuvos trispalvę, kuri iki bolševikų okupacijos kabojo ant Rokiškio grafų dvaro. Pasiūdintą iš namie austų vilnos audinių.
Kaip vėliava pateko pas Putkas? Virginijus pasakoja, kad jo tėtis, Lietuvos kariuomenės puskarininkis, prieš sovietų okupaciją dirbo Rokiškio dvare. Ten stovėjo technika, reikalinga baloms sukultūrinti: užsienietiški traktoriai, vokiški plūgai ir kt. Tėvas vadovavo darbo grupei. Atėję rusai nukabino visą lietuvišką atributiką. Virginijaus tėtis tada ir pasiėmė trispalvę. Ja nešinas atėjo užkuriom pas jauną žmoną. Čia ir paslėpė vertybę. Iš tėvų pasakojimų Virginijus pamena, kad po karo stribai ir enkavedistai dažnai krėsdavo tėvų sodybą, kuri buvo prie Notigalės miško, partizanų ieškodavo ant aukšto, kur buvo laikomi lašiniai, kaskart patikrindavo „kuparą“. Jį šeima išsaugojo kaip giminės istorijos eksponatą. Tame „kupare“ trispalvę atsitiktinai aptiko jauna Putkų marti Irena. „Virginijaus mama buvo be galo tvarkinga. Kartą per atostogas kraustau „kuparą“, žiūriu – jame kažkas įdomaus. Į laikraščius susuktos senos medžiagos, austos namuose. Sakau anytai: „Mama, kam čia tie skudurai? O ji man: „Vaikeli, čia ne skudurai, o tikra vėliava, nukabinta nuo dvaro.“ Trijų spalvų juostos buvo išardytos, manyta, kad mažiau pavojinga taip vėliavą saugot. Tada buvo 1979 m., baisūs tokiam radiniui laikai. Bet žinojom, kad vėliavą reikia išsaugot, nors laisve dar niekas netikėjo. Virginijaus mama ir tėtis sulaukė laisvos Lietuvos. Koks jiems džiaugsmas buvo! Ir mums visiems. Atgimimui prasidėjus paėmėm siuvimo mašiną, susiuvom, sutvarkėm atspurusias vietas. Kai pirmą kartą ją kėlėm prie namų, apsiverkėm. Nenupasakojamas jausmas. Tai mūsų šeimos relikvija“, – jausmingai pasakojo Irena.
Garbingiausia relikvija
Vėliavą Putkos kėlė ne vienerius metus, o vėliau, kad apsaugotų nuo gamtos poveikio, pakabino manuose ant sienos įrėmintą, kaip privalu laikyti tokią vertybę.
Virginijus sakė, jog kartą Rokiškio krašto muziejus teiravosi, ar vėliavos muziejui neperduosim. O kad šis faktas būtų įdomus visuomenei, V. Putka abejoja. Į svečius atvažiavę giminaičiai pasižiūri, pagiria, kad saugo. Tačiau jų šeimai tai brangiausia relikvija. „Taip, aš ir žmona esame tikri patriotai“, – nuoširdžiai sakė Virginijus. Jie kasmet lanko Notigalės partizanų kapus, žūties vietą, dega žvakutes, patriotiškai mini visas valstybės švenčių dienas. Be pompastikos, deklaracijų, be noro pasirodyti, kaip stipriai myli laisvę. Sako, patriotizmo grūdą širdyse pasėjo jųdviejų šeimų istorija.
Banditų vaiko etiketė „Daug metų buvau banditų vaikas“, – sako Virginijus, prisiminęs mokyklinius metus ir karjeros pradžią. Vienais metais per šv. Velykas Virginijus su draugais bažnyčioje buvo žalnieriais. Dėl to prieš kitus mokinius mokytojos buvo „išpraustas“ kaip nepritapėlis prie „pačios geriausios pasaulyje santvarkos“. Dabar dažnai bažnyčioje jis mato tą pačią buvusią mokytoją. Daug kartų Virginijui lipdytas banditų šeimos vaiko epitetas. Iki šiol šie skaudūs prisiminimai tebeguli širdies kertėje. Nors jau be pykčio ar noro pažiūrėt sovietmečio aktyvistams į akis.
„Prisegė“ komjaunimą
Laivininkystės mokslus Klaipėdos jūreivystės kalvėje baigęs Virginijus per daug metų į užsienį nė karto neišleistas. Turėjo dirbti uoste, nes užaugo okupantams nelojalioje šeimoje. Klaipėdoje jam į atlapą buvo įsegtas komjaunuolio ženklelis, nors į komjaunimą nestojo. „Priėjo mergina, kurios tėvas buvo Klaipėdos įgulos vadas, ir pasakė, kad taip turi būti. Nesipriešinau, nes jei būtų kas pakėlęs dokumentus, būtų sužinojęs mano biografiją“, – pasakojo Virginijus. Į Klaipėdą jis atsivežė studijas baigusią savo gyvenimo meilę – Ireną iš Abelių kaimo (Pandėlio sen.). Susituokė, gimė sūnus ir dukra. Abu vaikai sukūrė šeimas, gyvena Vokietijoje. Darbą uoste Virginijus iškeitė į vadovaujamas pareigas Klaipėdos duonos kepykloje, o tėvui mirus pora grįžo į tėviškę ūkininkauti.
Lašas po lašo…
Bermono būrio (Notigalės) partizanų istorija dar neturi pabaigos. Iš 14-os vienoje kapavietėje iškilmingai perlaidotų laisvės kovotojų vienas iki šiol nežinomas. Notigalės partizanų tragedijos trupinius kelinti metai lipdantis kraštietis Povilas Stumbrys, šiuo metu dirbantis Vokietijoje, viliasi, kad pavyks išsiaiškinti nežinomo partizano tapatybę. Notigalės istorija susirgęs kraštietis kalbėjosi su dešimtimis žmonių, ką nors žinančių ar šia tema girdėjusių. Jis sako neseniai užčiuopęs siūlo galą, galintį priartinti prie tikslo: dar gyvos garbingo amžiaus amžininkės anūkė yra girdėjusi šios tragedijos kai kurių liudijimų, gali būti, kad yra išsaugotas ir nuotraukų albumas. Kol kas P. Stumbrys šia tema kalba atsargiai, nes artimiausiu metu, kai tik grįš į Lietuvą atostogų, tikisi susitikti su svarbių liudijimų galinčiais atskleisti žmonėmis. Per Austrijos istoriką P. Stumbriui pavyko rasti sušaudyto ir Pandėlio kapinėse su kitais partizanais perlaidoto Notigalės būrio partizano, Austrijos karo lakūno Stefano Hofmano-Jumbos giminaičius. „Tikiuosi, šią liepą su jais susitikti Austrijoje. Turėtų būti labai jaudinantis susitikimas“, – sakė Notigalės istorijos metraštininkas P. Stumbrys.
Jo surinkta Notigalės partizanų medžiaga, amžininkų informacija apie ano meto įvykius, net menkiausios žinios, KGB archyvo bylos, Rokiškio ligoninės archyvų įrašai vis sparčiau jungiasi į grandinę, kurioje vis mažiau neužpildytų jungčių. „Turiu tris tikslus. Pirmas – išsiaiškinti tryliktojo laisvės kovotojo, palaidoto kartu su kitais Notigalės partizanais, tapatybę. Jei nepavyks, ant paminklinio akmens užrašyti, kad šis kankinys – nežinomas. Antras – Notigalėje su bendraminčiais ir rėmėjais bei geros valios žmonėmis pastatyti apžvalgos bokštą – kaip pagarbą žuvusiems laisvės kovotojams ir dovaną įspūdingai gamtai. Iš bokšto bus galima apžvelgti retos biologinės svarbos aukštapelkę ir septynis ežerėlius. Netrukus rankose turėčiau laikyti bokšto vizualizaciją, kurią parengė Dailės instituto studentai. Trečias – kai tik visi Notigalės partizanų tragedijos faktai susijungs į vientisą grandinę, medžiagą susisteminti ir išleisti leidiniu, kad partizanų istorija išliktų kaip skaudžiausių okupacijos įvykių liudytoja.
Jeigu yra žmonių, žinančių ar girdėjusių pasakojimų apie Notigalės partizanus ir jų žūtį, ypač bet kokių nuotrupų ar užuominų apie iki šiol nežinomą laisvės kovotoją, V. Stumbrys prašo pasidalinti informacija. Su Povilu Stumbriu galite susisiekti tel. +370 622 62 717, el. p. pstumbrys@gmail.com
Projektą iš dalies remia
