Gyvenimas BE… vandentiekio, skalbyklės, interneto

Jovitos ir Alvydo Čepulių sodyba atokiame Maželių kaime (Kazliškio sen.) šiuo metu primena pasaką: prie keliuko palinkusios žiedų pilnos alyvų šakos, kiek tolėliau baltuoja pražydusios obelys. Deja, privažiavus arčiau gamtos magija sklaidosi ir išlenda skurdi realybė. Šeimos, auginančios tris nedidukus vaikus, gyvenimas pažymėtas žodžiu „be“. Trūksta visko: senutis namas jau seniai nematęs remonto, virtuvė – vandentiekio, kambariai – gražesnių baldų, vaikai – naujesnių žaislų. Pačioje garbingiausioje svetainės vietoje ant stalo – seniūnijos parūpintas kompiuteris, skaičiuojantis tryliktus metus. Akis bado skurdi buitis, bet stebina tvarka ir švara, kuriai palaikyti išeikvojama labai daug jėgų…

Buvo skirti vienas kitam
Jovita ir Alvydas meilę ir ištikimybę vienas kitam prisiekė prieš 18 metų. Nuotakai tuomet buvo 22-eji, jaunajam – 45-eri. Kaip sako abu, vos susipažinę pajuto, jog yra skirti vienas kitam. Šeima sulaukė trijų vaikučių: Rytis įpusėjo keturioliktuosius, Gytis – vienuoliktuosius metus, o jaunėlė Sofija ką tik atšventė devintąjį gimtadienį. Seniūnijos socialinė darbuotoja Edita Kastanauskienė teigė, kad šeima žinoma kaip rūpestinga ir tvarkinga: joje nėra problemų dėl alkoholio vartojimo, Alvydas ir Jovita yra atsakingi tėvai: nuolatos lankosi mokyklos tėvų susirinkimuose, daug dėmesio skiria vaikų priežiūrai, auklėjimui, lavinimui. Socialinė darbuotoja prasitarė apie Jovitos slaptą svajonę: kad Sofija galėtų lankyti muzikos mokyklą. Mat meniškos prigimties moteris be galo mėgsta muziką, kuria eiles. Tad ji savo mergaitei norėtų suteikti tokias galimybes, kokių pati vaikystėje neturėjo. Juolab kad Sofija ir Gytis labai gabūs muzikai, puikiai mokosi. O vyresnėlis Rytis – tėvų pasididžiavimas. Berniukas dalyvavo matematikos, istorijos, geografijos olimpiadose. Be to, jis – tikra paspirtis ūkio darbuose: ir malkų priskaldys, ir vandens parneš, ir su mama svogūnus darže pasodins.

„Zoluška“ Pelenei
Jovita nuo paauglystės turi negalią, todėl nepasižymi stipria sveikata: stinga jėgų, žema kūno temperatūra. Moteris yra nedarbinga. Po jaunėlės gimimo ją ėmė varginti didelis kraujospūdis. Taigi rūpintis nemaža šeima, atlikti ūkio darbus moteriai labai sunku.
Sode ant virvės baltuoja švarutėliai skalbiniai. Tačiau žiūrėdamas į juos kas galėtų pasakyti, kiek triūso reikia įdėti, kad jie kvepėtų švara ir gaiva. Juk namuose nėra vandentiekio, tad vienintelis Jovitos ir Alvydo pagalbininkas – trisdešimtuosius metus skaičiuojanti skalbimo mašina „Zoluška“. Simboliška, juk šis žodis rusų kalba reiškia „pelenė“. Per trisdešimt darbo metų „pelenė“ taip ir netapo princese: senutėlė mašina dar skalbia, bet jau „kategoriškai atsisako gręžti“. O jau tas nelemtas patalynės skalbimas negalios išsukiotomis rankomis! Jovita ir Alvydas prausiasi dideliame dubenyje, o vaikus maudo vonelėje. Kiek kibirų vandens jiems reikia prinešti švaros procedūroms, šeima neskaičiuoja: jų reikia daug… Jei gerų žmonių dėka šeimai būtų įvestos vandentiekio ir nuotekų sistemos, gal kas dovanotų nebereikalingą nenaują automatinę skalbyklę…
O kaip sunku palaikyti švarą senutėlio namo virtuvėje, kurioje nėra nė vieno neplauto indo, nė vieno numesto trupinio. Žiūrėdama į sovietinio modelio viryklę Jovita ilgesingai atsidūsta: pasiilgo naminių sausainių. Tik kepti desertą viryklės, kurios amžius viršija santuokos laiką, orkaitėje moteris nedrįsta. „Jei įjungčiau ją, tikriausiai į orą išlėktume“, – mano ji. Kasdien virtuvėje šeimininkauja Alvydas, o Jovita jam padeda kuo galinti.
Kada pati mama lankėsi kirpykloje? O juk taip norėtų pasigražinti… Vienintelė pramoga – Lietuvos estrados žvaigždžių koncertai. Mėgstamiausias Jovitos atlikėjas – Rytis Cicinas. Jo garbei moteris pavadino savo vyresnėlį sūnų. O kitam berniukui vardą sugalvojo akušerė. „Ji, išgirdusi, kodėl Ryčiu pavadinau vyresnįjį sūnų, pasiūlė jaunėlį pavadinti Gyčiu, kaip Paškevičių“, – su šypsena kalbėjo Jovita.
Moteris dievina muziką. Ir mėgsta eiliuoti. Tik štai kažkodėl mūzos dabar aplenkia Maželių kaimo atokią sodybą. Gal jos ilgėliau paviešės žiemą, kai pūgos užpustys visus atsitraukimo kelius? Alvydas šypsosi: kartais sniego būna tiek, kad mokyklinis autobusiukas nebepravažiuoja…

Veršiukė, vardu Žvaigždutė
Gytis ir Sofija, kol tėveliai bendrauja su žiniasklaida, nešėlsta: jie tyliai žiūri animacinius filmukus. Tai – viena iš nedaugelio pramogų, broliukui su sesute prieinamų atokiame vienkiemyje. Juk iki arčiausio draugo – kilometras kelio. Ir mama neleidžia eiti vieniems. Palydi, tačiau tik tuomet, jei ūkyje nėra darbų.
Kita pramoga, be kurios neatsiejamas šiandieninio vaiko gyvenimas, – kompiuteris. Tik Čepulių šeimos jis – ne modernus, naujausiems žaidimams skirtas stacionarusis ar superplonas, superlengvas ir supergalingas nešiojamasis. Jis – trylikos metų senukas, anksčiau tarnavęs kazliškėnams bibliotekoje. Ir nugyvenęs garbingą amžių, buvo seniūno rūpesčiu perduotas šiai šeimai. Tačiau vaikams labai reikalingas ir toks: keli žaidimai įrašyti standžiajame kompiuterio diske, keletas – kompaktinėse plokštelėse. Apie internetą šeima nė nesvajoja – jam įsivesti, mokėti abonentinį mokestį ji neturi atliekamų lėšų. Šeimos svajonė – jei kas vaikams dovanotų nebereikalingų žaislų ar knygelių.
Šeima pagal savo išgales stengiasi lavinti vaikus. Mažieji lanko muzikos ir keramikos būrelius Kazliškyje. Visiems vaikams tėvai stengiasi sukaupti pinigų ekskursijoms su klase. Štai ir kitą savaitę Sofija ir Gytis važiuos į Vilnių.
O kaipgi pramogos, kavinės ir kitos atrakcijos? Mama atsidūsta: močiutė anūkus vaišėmis kavinukėje palepina kartą per metus, rugpjūčio pabaigoje, kai lydi vaikus kelionėje į Rokiškį įsigyti mokyklinių prekių.
Todėl nekeista, kad pramogų Gytis ir Sofija ieško kieme. Mergaitė turi naują augintinę – juodmargę vos savaitės amžiaus karvytę. Ir vardą jai išrinko pati – „pakrikštijo“ Žvaigždute. Kol Žvaigždutė slepiasi nuo smalsuolių už savo mamos nugaros, mergytė džiaugiasi kitais augintiniais: nebejaunais kiemsargiais šuneliais, katėmis.

Nesako, kad neapsimoka
O vyresnieji neslepia: be ūkio jie kaip be rankų. Tai – nestandartinis požiūris šiandienos kaime. Mat nemažai socialiai remtinų šeimų prie namų tingi net krapų pasisodinti. O štai Čepuliai skaičiuoja, kiek lauko darbų jau atlikta. Antai pusbrolis specialia bulviasode padėjo pasodinti bulvių. Prieš keletą dienų Jovita su vyresnėliu pasodino svogūnus. Šeima neslepia: šiandieniniai rūpesčiai – tai tik malonus atokvėpis prieš didžiuosius darbus. Mat dviem karvėms ir neseniai pasaulį išvydusiai Žvaigždutei reikės prišienauti pašaro, pasodinti, nuravėti, o rudenį ir nuimti ilgas runkelių lysves. Alvydas jau pasėjo nemažą miežių plotą: juk karvėms reikės miltų.
Dviem karvėms ir telyčaitei girdyti kasdien reikia semti po kelis kibirus vandens iš šulinio.
Kasdien Alvydas primelžtą pieną veža į Kazliškio pieno supirkimo punktą – vis euras kitas šeimai. Kas, kad jam uždirbti eikvojamos ir taip negausios jėgos…
Šeima centų tikslumu žino kas mėnesį gaunamas pajamas. Ir žino, kad jų svajonė turėti vandentiekį bei nuotekų sistemą be gerų žmonių pagalbos – neįgyvendinama. Nors, kaip sako Kazliškio seniūnijos socialinė darbuotoja E. Kastanauskienė, specialistai jau apžiūrėjo šulinį, kiemą ir mano, kad tokias sistemas įrengti įmanoma. Tik tam reikia lėšų, kurių šeima neturi.
Kaip pasikeistų Čepulių gyvenimas, jei svajonė virstų realybe? „Visų pirma būtų lengviau palaikyti švarą ir tvarką, prausti vaikus“, – mano pašnekovė.