Kam stresas, kam laimė
„Kartais jaučiuosi ne vingis, o duobė“, – nuo scenos juokavo statulėle (jas kūrė Igoris Skripka) už vizualiuosius menus apdovanotas fotografas Darius Baltakys. Vėliau jis prisipažino – sužinojęs, jog yra nominuotas, patyrė nemenką stresą. Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė, gavusi apdovanojimą už darbus muziejuje, neslėpė esanti laiminga ir susijaudinusi, kad sveikinama už darbą, kurį myli. Bibliotekos direktorės pavaduotoja Daiva Vilkickienė, įvertinta kaip „literatūros vingis“. Daivai tas literatūrinis kelias ir ta statulėlė, ji neslėpė, – labai brangi.
„Tyzenhauzų paveldo“ pirmininkas Raimondas Sirgėdas, atsiimdamas statulėlę, skirtą organizacijai už dvarų kultūros puoselėjimą, paprašė atsistoti visus salėje buvusius organizacijos narius ir juokėsi, „gal jam padainuoti, nes kalbos nuo scenos nuobodžios“. Akimirką atrodė, kad tikrai uždainuos, bet… to neatsitiko. Vieną „vingį“ gavo trys choreografės – Rima Bielovienė, Aušra Čepulienė ir Snieguolė Skardžiuvienė – kartu. Jos apdovanojimą atsiėmė iš savo mokinės šiandien populiariuose miuzikluose šokančios Ievos Balčiūnaitės glėbio po jausmingų mokytojoms skirtų žodžių.
Apie druską ir mero debiutą
Už drožėją Juozą Čepulį, įvertintą etnokultūros srityje, statulėlę atsiėmė jo žmona. Už Laimą Kanopienę, kuri Vasario 16-ąją organizavo „smuikų akciją“ ir buvo įvertinta kaip „muzikos vingis“, – R. Lymano muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja Nijolė Mateikienė. Šiek tiek dviprasmiškai gavusi apdovanojimą už nuopelnus teatrui jautėsi Kupiškyje dirbanti Neringa Danienė. O „dailės vingis“ Arūnas Augutis scenoje iš rašto nemenkai „padruskino“ šventės saldybę. Dailininkas, nerinkdamas žodžių, priminė salei neseną laiką, kai kultūra Rokiškyje buvo naikinama, atleidžiami gerai dirbantys žmonės, žlugdomi kolektyvai. A. Augučio kalbos svarbus akcentas buvo tai, kad kultūrininkams jau nusibodo bet kokiomis progomis valdžios dalijami „padėkų rašteliai“, nes meno žmonės verti premijų. Ne tik didmiesčiuose ar kaimyniniuose miestuose. Kai kas jo kalbai plojo atsistoję. „Vingiai“ buvo ir naujojo Rokiškio mero Ramūno Godeliausko debiutas. Dieną susitikęs su šventėn atvykusiais kultūros sostinės ambasadoriais, vakare jis įteikė vienintelę neviešintą statulėlę už kultūros mecenavimą. Ji atiteko „Rokiškio sūriui“, ją atsiėmė bendrovės atstovė Aušra Zibolienė. „Aš ne Trumpa ir ne Dalius, bet medalius atsiimsiu“, – šypsojosi Aušra.
Renginį režisavo neseniai Kultūros centre dirbanti Audronė Telšinskienė. Prie jo sėkmės, aišku, daug prisidėjo „geriausias Lietuvoje renginių vedėjas“, Rokiškio publikai iš „Nikodemų“ gerai pažįstamas Gintaras Mikalauskas. Jis tarsi saviškis marširavo ant scenos – kalbėjo, šoko, dainavo, replikavo, apkabindavo ką reikia ir puikiai derėjo su charizmatiškais solistais Liudu Mikalausku ir Evelina Sašenko. O jie, buvo toks jausmas, tarsi nenorėjo palikti Rokiškio scenos ir ne vieną kūrinį dar atliko bisui.
Svečiai neliko be dėmesio
Statulėles teikė kultūros sostinės ambasadoriai, kiti neeiliniai šventės svečiai. Kiekvienam jų taip pat buvo skirta dėmesio. Pasodinti ant sofos, betarpiškai kalbinami vedėjo, svečiai nuoširdžiai įsijautė – ir eiles skaitė, ir paslapčių išsidavė. Režisierius Justinas Krisiūnas pasipasakojo, kad po „Širdžių“ vėl planuoja filmą, ir jis vėl bus kuriamas Rokiškyje. G. Mikalauskas jam liepė gimtajame mieste filmuoti tol, kol visi rokiškėnai nusifilmuos. Poetas Rimgaudas Graibus prisipažino norįs išgriauti kultūrnamio sieną. Kad arčiau būtų jo gimtasis Pagrandžių kaimas. Kolekcininkas Vaclovas Kontrauskas įsijautė kalbėti apie dvarų kultūrą. Šokėja I. Balčiūnaitė prisiminė, kaip „pykštelėjo“ ant Rokiškio scenos. Pianistė Simona Zajančauskaitė atsakinėjo apie tai, kas ją atvedė į muziką. O Rokiškio dekanas Eimantas Novikas leidosi į kalbas apie nuodėmes, atviravo, kad keturias valandas Verbų sekmadienį klausėsi išpažinčių ir priminė apie „gėrio daigelius kiekviename iš mūsų“.
Projektą iš dalies remia
