– Kaip ir kuo šiandien gyvena aštuoniasdešimtmetį švenčiantis Algimantas Stanislovas Kliauga? Ką keičia metai? Kol buvom jauni, tai buvo tik skaičius, o dabar?
– Niekada per daug nesureikšmindavau savo sukakčių, man svarbiau būdavo gyvenimo ir kūrybos tam tikrų etapų pradžios ir pabaigos. Žinoma, būčiau neteisus, jeigu sakyčiau, kad man nesvarbūs bičiulių linkėjimai. Su vis didėjančiu pagreičiu bėgant metams, bendrystė su jais – vis svarbesnė. Jaunas būdamas, atrodo, ir laiko daugiau turėjau, tik gal nemokėjau jo branginti… Drįstu teigti, kad esu įsipareigojęs savam kraštui. Man rūpi kūrybos pozityvas, svetima – neapykanta ir uždarumas. Tebemanau, kad be etikos nėra jokios estetikos.
Patyręs insultą, vasarą praleidau ligoninėse. Dabar mankštinuosi, stengiuosi greičiau įgyti formą, kad vėl galėčiau daugiau valandų būti prie molberto, pasiruošti suplanuotoms parodoms Vilniuje ir gimtajame Rokiškyje. Beje, studijoje, kai įsitraukiu į darbą, jaučiuosi gerokai jaunesnis ir sveikesnis.
– Paskutinį kartą spaudai kalbėjomės prieš ketverius metus. Kas per tą laiką Jūsų gyvenime pasikeitė? Kuo galėtumėt pasidalinti su gimtojo krašto žmonėmis? Žinau, kad jubiliejinė paroda perkelta į kitus metus, pavasarį. Ką mums parodysite? Ir ką Jums reiškia gimtojo miesto parodų salės, kuriose – Jūsų paveikslai?
– Susimąsčiau – kas gi per tuos kelerius metus pasikeitė mano gyvenime? Palengva supratau, kad suvoktum save, turiu pažinti kitus. Globalėjančiame pasaulyje vis dažniau man kyla klausimas, kas mes pasaulyje? Identiteto klausimas nepalieka manęs ramybėje. Tyrinėdamas archeologinius etninio tapatumo, baltiškus ženklus ir senuosius mūsų valstybingumo simbolius, gilindamasis į jų prasmes, ieškojau atsakymo į tautos egzistencijos klausimus. Šie meniniai ieškojimai buvo eksponuoti parodoje „Tapatybės ženklai“ 2020 metais Vilniuje, „Arkos“ galerijoje. Jais ir kitais paveikslais pasidalinsiu ir su mielais rokiškėnais puikiose muziejaus salėse.
– Kokios gimtojo miesto vietos Jus traukia labiausiai?
– Buvodamas gimtinėje visada aplankau tas vietas, kurios prisimena mane, kurios davė pirmąsias grožio suvokimo pamokas ir skatino pajusti savo pašaukimą. Europinio masto meno bažnyčia, dvaro rūmai su išpuoselėtu muziejumi, J. Tumo-Vaižganto gimnazija ir, žinoma, Laukupio dangaus spalvos kaspinas bei tėvo pasodintas 101 metų ąžuolas J. Basanavičiaus gatvėje.
– Kas Jums suteikia daugiausia džiaugsmo?
– Didžiausio džiaugsmo man suteikia kiekvienas sąžiningai atliktas darbas ir artimųjų palaikymas visais atvejais.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
