– Kaip Tavo gyvenime atsirado pačiūžos?
– Gimiau, augau ir gimnaziją baigiau Juodupės miestelyje. Čia žiemą visada buvo ir yra ledo ritulio aikštelė, ji pritraukia daugelį. Vaikystėje laisvu laiku dažnai eidavau pačiuožinėti. Čiuožykla mane sužavėjo ir čia prasidėjo pirmieji žingsniai ant ledo.
– Susidomėjai dailiuoju čiuožimu. Kodėl ir kada kilo toks noras?
– Grožėdavausi profesionalių dailiojo čiuožimo sportininkų pasirodymais, jie palikdavo man didžiulį įspūdį. Noras čiuožti niekada nebuvo dingęs, kaskart norėjosi vis daugiau išmokti. Tačiau tam neturėjau galimybės, nes tuo metu nei Juodupėje, nei Rokiškyje nebuvo čiuožimo trenerių. Vis tiek dailusis čiuožimas – buvo ir liko mano svajonė. Todėl pirmaisiais studijų metais, gyvendama Kaune, susiradau trenerę, ji padėjo man įgyvendinti svajonę, esu be galo už tai dėkinga. Dailiojo čiuožimo mokiausi Kauno „Akropolyje“ ir Kauno ledo arenoje.
– Kaip sekėsi įvaldyti šį sportą? Kiek laiko tuo užsiimi?
– Pirmieji metai Kaune buvo sunkūs, nes keitėsi aplinka, farmacijos studijos Sveikatos mokslų universitete atimdavo daug laiko, bet noras lankyti dailųjį čiuožimą neblėso. Man pavyko viską suderinti, o tai labiausiai džiugina. Dailiojo čiuožimo treniruotes Kaune lankiau 2,5 metų, tačiau prasidėjo karantinas ir teko jas nutraukti. Pažanga būtų didesnė, jei ne tokia ilga pertrauka. Bet yra, kaip yra. Po tiek laiko sugrįžti ant ledo yra nuostabus jausmas.
Mokytis dailiojo čiuožimo pradėjau gana vėlai, tad buvo baisu, kad neprisiminsiu to, ko buvau išmokusi. Juk nesvarbu ko mokaisi – juk norisi tobulėti. Todėl ir man kaskart norėjosi išmokti vis daugiau. Stengsiuosi kiek įmanoma nepaleisti šio užsiėmimo, nes tai man teikia daug gerų emocijų. Tikiuosi, ir ateityje pavyks rasti laiko daliojo čiuožimo treniruotėms. Ir nesvarbu, kiek tau metų, gyvenime nereikia bijoti patirti naujų dalykų. Nuostabu yra patirti tai, apie ką svajojai.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
