R. Z. Bičiūnas yra tas žmogus, kuris ne tik pats pasiekęs aukštumų, bet paskatino tapyti ir savo mamą – garsiausia Lietuvos primityviste tituluojamą Moniką Bičiūnienę. Jis padovanojo Rokiškiui neįkainojamą kolekciją garsiosios mamos ir, žinoma, savo paveikslų. Jis – intelektualas ir charizma apdovanotas dailininkas, kurio darbai kabėjo parodose šalia P. Pikasso, V. Kandinskio, M. Šagalo ir kitų dailės įžymybių. R. Z. Bičiūnas elitu Rokiškyje vadina muziejininkus, o kalbėtis su menininku galima ir apie ministrus, ir apie popsą, ir apie Čapliną, ir apie vyno kamščius, madas bei dietas ir apie tai, ką rastume peršvietę jo darbus ir apie matematiką.
„Žmoną anglistę pasiėmiau. Aš prie tinginio kitiems dalykams. Mokykloj problemų turėjau su matematika, nes matematikė nepatiko, tik riksmu mokė. Mano profesorius Gudaitis sakė: „Prisimenu, iš kurių mokiausi, bet ne visus, kurie mokė.“ Ta matematikė buvo Pandėly. Po daug metų sutikau. „Jis, atsimenu, matematikos nemokėjo“, – kartojo. Iki šiol galvoju, ką reiškia „uždėti kryžių ant žmogaus“. Na, nemoku matematikos, ant žirnių galit klupdyt, neišmokysit. Vienam matematikui kartą sakiau, kad sausa specialybė, o jis: „Palauk palauk, čia labai daug kūrybos.“ Nors matematikoj esu nulis, bet pasakė žmogus, kad ten daug kūrybos… Supratau, kad rimtas reikalas“, – yra sakęs viename, kaip visuomet, žaismingame, Paryžiumi dvelkiančiame ir kartu labai žmogiškame interviu. „O politikon jums niekada nesiūlė?“ – kartą klausėme. „O Viešpatie… Nuobodžiau neįsivaizduoju. Kiek jų esu pergyvenęs. Ministrų. Kur jie dabar? O aš kaip buvau dailininkas, taip ir esu“, – šypsojosi R. Z. Bičiūnas.
Vienas ryškiausių ir originaliausių
Tapytojas Rimas Zigmas Bičiūnas yra vienas ryškiausių ir originaliausių ekspresyvios koloristinės Antano Gudaičio mokyklos tęsėjų. Labiausiai artimas kūrybine dvasia savo mokytojui, anksti, dar studijų metais, pasukęs modernios tapybos keliu, visą gyvenimą ieškojęs šiuolaikiško XX a. prancūzų tapybos mokyklos ir lietuvių liaudies meno tradicijų tęstinumo. Jam tenka reikšminga vieta Lietuvos tapyboje šalia J. Čeponio, S. Jusionio, J. Švažo, S. Džiaukšto ir bendraamžių L. Tuleikio, A.Martinaičio, A. Stasiulevičiaus, J. Daniliausko bei kitų.
Dramatiškos ekspresyvios lietuvių tapybos fone R. Bičiūno tapyba išsiskiria žaismingais šventiškais paveikslais. Jo tapyba – tai kontrastingų spalvų šventė, kur viskas darniai skamba ir alsuoja gyvenimo džiaugsmu. Ar tai bus motyvai iš menininkų gyvenimo, jį įkvėpę gamtos reginiai, ar paslaptingos ir ekscentriškos moterys, ar spalvingos gėlės. Dailininko perkurti tikrovės vaizdai, persipynę su lietuvių mitologiniais vaizdiniais, atrodo kaip romantinė svajonė, kur gyvenimas virsta stebuklu. Jo paveikslai, sklidini šventiškos nuotaikos, žadina opimistinius jausmus, žavi tikslingu artistiškumu, teatrališkumu, beribiu laiko ir erdvės suvokimu. Tapyba spalvinga, pasižymi improvizacijos laisve, iš jos trykšta gyvybinga energija ir nežabota fantazija. Tai itin būdinga ir jo piešiniams. Jo tapybos meniškumas bei savitumas buvo anksti pastebėtas rusų ir Vakarų menotyrininkų.
Nors R. Bičiūno tapyba – labai vientisa, o pokyčiai vyko pamažu, be ypatingų šuolių, bet nuosekliai, žingsnelis po žingsnelio tobulinant stilių ir plečiant idėjų ratą, vis dėlto paskutinių 20 metų kūryba gerokai skiriasi nuo pirmųjų dešimtmečių darbų. Pirmiausia, dailininkas nutolo nuo tuo metu jau reformuoto realizmo ir, išsilaisvinęs iš jo rėmų, tapo nepriklausomu improvizatoriumi. Kuo toliau, tuo dažniau jis tolsta nuo įprasto žanro sampratos, griauna nusistovėjusią hierarchiją – jo kūryboje įsigali kompozicijos, kuriose į vieningą meninę visumą laisvai jungiami kelių žanrų elementai. Arba sąmoningai keičia jų santykius pagal meninį sumanymą. Panašiai meninėmis priemonėmis dailininkas paveiksle kuria kolorito įtaigą. Naudoja ypač ryškias spalvas, derina jas kontrasto principu, siekdamas emocionalaus skambesio.
Verta pažymėti ir kai kuriuos pokyčius Rimo Bičiūno pastarųjų metų kūryboje, po dalyvavimo dailės pleneruose Italijoje ir Prancūzijoje. Jam įprasto sodraus, sudėtingo daugiasluoksnio kolorito stilių, ryškių spalvų tapybą sušvelnino ir atgaivino sklindanti iš jo paveikslų pietietiška šviesa, skaidri ir lengva meistriško piešinio tapyba, primenanti aristokratišką Raulio Diufi kūrinių grakštumą.
Rimo Zigmo Bičiūno paveikslai įspūdingi, muzikalūs, dekoratyvūs, šventiški, iš jų trykšta pozityvi energija.
Dr. Nijolė Tumėnienė
Gimęs Panemunyje
Rimas Zigmas Bičiūnas gimė 1945 m. rugpjūčio 13 d. Rokiškio rajone, Panemunio kaime, netoli Pandėlio, siuvėjo šeimoje. Jo mama Monika Bičiūnienė iš prigimties buvo gabi menui, bet šis jos talentas atsiskleidė tik sulaukus garbaus amžiaus.
Mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje (1961–1966), studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (1966–1972) ir įgijo dailininko tapytojo specialybę (vadovas prof. A. Gudaitis). Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1975 m. Gyvena ir kuria Vilniuje.
R. Z. Bičiūnas žinomas ir dėl jo nuoseklaus kūrybingos visuomenės ugdymo rūpesčio, beveik keturias dešimtis metų vadovaujant Vilniaus kultūros centro dailės studijai „Paletė“, kurioje išaugo daug šiandien žinomų liaudies tapytojų. Mokydamas meno paslapčių, R. Z. Bičiūnas skatino kiekvieno studijos lankytojo individualią meninės fantazijos plėtrą, suteikė galimybę įvairių socialinių sluoksnių atstovams aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime ir puoselėti tradicinę kultūrą dailėje.
Dailininkas yra padovanojęs Rokiškio krašto muziejui mamos – žinomos liaudies tapytojos Monikos Bičiūnienės tapybos ir savo kūrinių kolekcijas.
Tapytojas Lietuvoje yra surengęs beveik 30 individualių kūrybos parodų, iš jų dvi Rokiškio mieste (2011 ir 2015) ir rajone (2012), dalyvavo daugiau kaip 50-yje grupinių dailės parodų, tris kartus jo kūryba buvo pristatoma Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ (2013, 2014, 2015)
R. Z. Bičiūnas daug kartų reprezentavo lietuvių tapybą užsienyje: tarptautiniame meno festivalyje Kanuose (Prancūzija, 1982), Venecijos bienalėje (Italija, 1982), Delio trienalėje (Indija, 1982), tarptautinėje meno mugėje Art’83 Bazelyje (Šveicarija), tarptautinėje meno mugėje Art’89 Londone (Didžioji Britanija), 5-ojoje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje Los Angeles (JAV, 1990), kitose grupinėse dailės parodose – Prancūzijoje (1984, 1994, 2010), Italijoje (2001), Japonijoje (1982), Šveicarijoje (1998, 2000, 2007), Arabų Emyratuose (1997), Turkijoje (1987, 1999, 2005), Lenkijoje (1987, 2008), Vengrijoje (1987, 2006), Vokietijoje (1988, 1990-1991,1993, 1999, 2002), Suomijoje (1989), Didžiojoje Britanijoje (1999-2000), JAV (1995, 1997, 2010), Olandijoje (1999), Kinijoje (2002), Gruzijoje (2004, 2005), Austrijoje (2006, 2009), Belgijoje (2006, 2013), Maskvoje (2001, 2008) ir kitur. Jam ne kartą buvo suteikta garbė būti eksponuotam parodose šalia P. Pikasso, V. Kandinskio, M. Šagalo, G. Bazelico, J. Beuys’o, J. Dubufet. Jis vienintelis iš Lietuvos 1982 m. buvo pakviestas į Nicą dalyvauti M. Chagallo 95 metų jubiliejuje ir XIV tarptautiniame festivalyje Kanuose.
Jo darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, M. K. Čiurlionio nacionalinis dailės muziejus, Rokiškio krašto muziejus, Latvijos, Gruzijos, Bulgarijos, Slovakijos nacionalinės dailės galerijos, Lenkijos ir Čekijos kultūros ministerijos, Dr. Ludvigo modernaus meno muziejus Kelne (Vokietija), Valstybinė Tretjakovo galerija Maskvoje (Rusija), meno kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
R. Z. Bičiūno kūryba buvo įvertinta Kaplar Miklos vardo prizu, Vengrija, 1979 m.; Dr. Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premija, 1997 m.; diplomu konkurse „Peinture Floralies”, Prancūzija, 1997 m.; Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo konkurso apdovanojimu, 1998 m.; LATGAA diplomu, 2010 m.; LR Kultūros ministro Padėkos raštu, 2011 m.; LDS auksiniu ženkliuku, 2015 m.; suteiktas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas, 2015 m.
Lietuvoje išleistos dvi knygos, skirtos R. Z. Bičiūno kūrybai: viena – apie tapybą, kita – apie jo piešinius. Šio dailininko vardas minimas pasaulinių dailės parodų fundamentaliuose kataloguose.
