Viena iš priežasčių, kodėl norėjau tapti žurnaliste, – galimybė pakalbinti tas asmenybes, prie kurių kartais tiesiog baugu prieiti. Juk jie – autoritetai. Viena iš tokių mano svajonių pašnekovų buvo rašytoja Jurga Ivanauskaitė, su kurios kūryba susipažinau savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Vidos Papaurėlienės dėka. Vienos iš jų aš jau niekada nebepakalbinsiu, bet tai kompensuoju pagaliau pasiryžusi interviu su moterimi, mokytoja, poete ir asmenybe. Pamenu, kaip su baime laukdavau V. Papaurėlienės pamokų. Dabar nė negalėčiau įvardyti, ko tuo metu bijojau, vėliau ši mokytoja buvo mano kūrybos skaitytoja, vertintoja ir puoselėtoja. Tai nuoširdus, tikras ir nesitaikantis būti patogiu pokalbis. Rekomenduojama jį „vartoti“ sėdint po obelimi ir geriant mėtų arbatą.
– Jus apibūdinti galima trimis man asmeniškai pačiais stipriausiais žodžiais: moteris, mokytoja, literatė. O koks apibūdinimas Jums yra labiausiai prie širdies?
– Kiekvienas apibūdinimas yra savotiškai talpus – negalėčiau kurio nors vieno išskirti. Net paskutinę savo gyvenimo akimirką pasakyčiau, kad gyvenau taip, kaip man buvo skirta: auginau savo vaikus, globojau vaikaičius, stengiausi nuoširdžiai mokyti savo mokinius gimtosios kalbos ir literatūros, rašiau sau laiškus, vadinasi, eilėraščius.
– Jūs esate lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Į gyvenimą išleidote nemažai kartų. Koks šiuolaikinių mokinių požiūris į kalbą?
– Dabar daug nihilizmo apskritai, nes amžinosios vertybės visuomenėje „išsigimė“, prarado savo tikrąjį veidą. Į tautos istorijos, kalbos ir papročių pasaulį dažnas jaunas žmogus žvelgia skeptiškai, atsainiai. Jauniems žmonėms vis mažiau rūpi mūsų tautos gyvasties pamatai, šaknys, iš kurių mes visi išaugome. O ką jau bekalbėti apie gimtąją kalbą? Žinoma, gyvename informacinių technologijų amžiuje, ir tai negali neturėti įtakos dabartinio jaunimo šnekamajai bei rašomajai kalbai. Vis dėlto yra kalbos vartojimo normos, kurių vakar, šiandien ir rytoj privalu laikytis. Jei, Agne, klausi apie išleistų į savarankišką gyvenimą žmonių kartas, tai jose, sakyčiau, visada būdavo tam tikrų dėsningumų: klasėje būdavo žmonių, kurie savo kalbą puoselėjo, stengėsi ją vartoti taisyklingai, tačiau buvo ir tokių, kurie normų nepaisė. Ką darysi, taip žmonės suprato… Toks ir šiuolaikinių mokinių požiūris – daug ką atsineša iš šeimos. Orientacija į įvairias vertybes neatsiranda savaime – reikia įdėti daug pastangų ir mokyklai, ir šeimai. Išauginti savyje žodį, taisyklingą kalbą – nepaprasta. Reikia ją puoselėti, globoti, aukštinti, reikia gėrėtis ir didžiuotis tėvų kalba. Kiekvienai savo mokinių kartai visad aiškinau nepakartojamą Mikalojaus Daukšos žodžių prasmę: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.“ Manau, jog jaunam žmogui reikia brandos, kad jis suvoktų šių kilnių žodžių prasmę.
Interviu – ketvirtadienio “Gimtajame…”
