Būsima miškininkystės specialistė, Aleksandro Stulginskio universiteto magistrantūros studentė Jolita Pretkutė garsėja neįprastu pomėgiu – žavisi gyvatėmis. Tai ir jos magistrinio darbo tyrimo objektas. Į gyvates dažniausiai krypsta ir Jolitos fotoobjektyvas, o fotografija – dar viena merginos aistra. Apie šiuos pomėgius „Gimtojo Rokiškio“ redakcijoje ir susitikome pakalbėti.
– Miškininkystė, gyvatės, fotografija. Su kuria veikla siejate savo ateitį?
– Esu miškininkė plačiąja prasme. Kol kas vienodai domiuosi visomis šiomis sritimis. Miškas, gamta mane supo nuo mažų dienų, todėl į gamtos studijas pasukau visiškai natūraliai. Stodama į A. Stulginskio universitetą, galvojau, kad tik ištempčiau studijų krūvį, bet man labai neblogai sekėsi ir netgi gavau padėką už gerą mokymąsi.
Gyvačių niekada nebijojau, jos mane visuomet domino. Galbūt netgi todėl, kad aplinkiniams jos kėlė baimę – norėjau parodyti, jog toks požiūris nepagrįstas. Be to, roplius Lietuvoje mažai kas tyrinėja, noriu daug ką nuveikti šioje srityje ir užsimojau tikrai daug. O iš domėjimosi gyvatėmis, žavėjimosi gamta kilo ir mano aistra fotografijai. Taigi, visi pomėgiai susipynę ir vienas kitą papildo.
– Tarp jaunimo populiarėja „žaliosios“ idėjos, o kokias vertybes jūs, kaip būsima miškininkystės specialistė, propaguojate?
– Esu susipažinusi su „žaliosiomis“ idėjomis, bet nesu visiška „žalioji“. Tiesiog plačiai žvelgiu į viską. Ekologines idėjas galima pritaikyti pamažu.
Norėčiau, kad žmonės ne taip kategoriškai žiūrėtų į miškininkystę, siedami ją tik su miškų kirtimu. Juk miškų kirtimas – visiškai natūralus procesas. Vienas mūsų dėstytojas sakydavo, kad javai subręsta ir ateina laikas nuimti derlių, taip ir miškai – ateina laikas, kai juos reikia kirsti. Gal ir žiauriai atrodo iškirsti plotai su likusiu vienu kitu medeliu, bet tokia gamta, taip turi būti, nes jei žmogus nenukirs medžių savo poreikiams, tai pats miškas pasenusiais medžiais atsikratys – jie nuvirs, supus.
– Žmonės piktinasi miškų kirtimu, įtarinėdami miškininkus iš to gerokai pasipelnančius. O koks žmonių elgesys miške jus labiausiai piktina?
– Šiukšlinimas. Į gamtą noriai einame, kalbame, kad mylime ją, tačiau tai netrukdo palikti kalnus šiukšlių. Skaudu tai matyti. Arba įsigalėjęs požiūris į gyvates – pamatei gyvatę, kuo skubiau ją užmušk. Tai siaubinga.
Plačiau skaitykite šeštadienio „Gimtajame…“
Šaunia turiu kaimyne.