Dingusi praeitis iškelia naujų klausimų

Pranyko

Muziejininkai ir tų vietovių šviesuoliai gūžčioja pečiais – neišliko jų nuotraukų ir „poniškų“ istorijų. Tik Suvainiškio bibliotekoje guli ilgus metus ten dirbusios Redos Kiselytės surinkti prisiminimai, kuriuos pasakojo Stepas Gurklys ir Kazė Rakauskienė. Pasak jų, dvaras statytas apie 1830 m. Jame gyveno, kaip vietiniai žmonės prisimena, panytės Kasilkauskaitės. Jos mirė apie 1911 m. Vėliau dvare įsikūrė labai pamaldžios jų brolio giminaitės. Šalia dvaro yra kapinaitės, žmonės jas vadinę panyčių kapais. Kapinaitėse buvę marmuriniai antkapiai, bet juos išvežę nepažįstami žmonės. Išnykus lenkų giminės ponams, dvare gyvenęs ūkininkas Pišitulskis.

Sovietiniu laikotarpiu dvaro pastatuose įkurta mokykla. Ją panaikinus, čia gyveno keletas tuometinio Suvainiškio kolūkio darbuotojų šeimų. Pastatai ėmė nykti, vėliau jie nugriauti. Taigi žmonių atmintyje išliko tik menki prisiminimai.

Išdavė agentas

Tačiau šalies Nepriklausomybės laikai atvėrė kitą šios vietos istoriją, pasakojančią apie rezistencinę kovą.

Pokario metais Zablačiaus dvare gyveno partizanų rėmėjai Emilija ir Konstantinas Zaborskai. Pas juos 1946 m., per Kalėdas, partizanai įsirengė slėptuvę.

Lietuvos ypatingajame archyve yra tuometinio sovietinio saugumo operatyvinė byla „Lesnye“ („Miškiniai“), skirta Antano Bliekos partizanų būriui surasti ir sunaikinti.  Iš jos aišku, kad Zaborskų gyvenamoji vieta buvo stebima. Vadas A. Blieka jau buvo žuvęs, tad dėtos didžiulės pastangos pašalinti likusius jo būrio partizanus, kuriems vadovavo Liudas Mikšys. Į jų galimą buvimo vietą pasiųstas kvalifikuotas agentas „Gondaras“ (Alfonas Lūža), praeityje buvęs partizanų vadas. Per trumpą laiką įgijęs partizanų ryšininkų pasitikėjimą, jis pranešė saugumui, kad L. Mikšio būrys slapstosi Zablačiaus dvare, Zaborsko namuose. Pagal šį pranešimą, 1947 m. vasario 25 d. rytą buvo pasiųstas 22-asis Panemunės garnizono operatyvinis-karinis būrys. Tuo metu dvare slėpėsi keturi Vytauto apygardos Šarūno rinktinės partizanai: Vladislovas Zemlickas (gim. 1919 m.), Petras Lauška (gim. 1920 m.) bei grupių vadai – Liudvikas Mikšys (gim. 1926 m.) ir Vilgelmas Milaknis (gim. 1916 m.).

Dengdamiesi kulkosvaidžio ugnimi, jie mėgino prasiveržti iš name, po grindimis, buvusios slėptuvės, tačiau visus keturis nukovė namą apsupę sovietiniai kareiviai.

Pasak E. ir V. Zaborskų anūkės Vilijos Zaborskės, žuvusius partizanus kareiviai suvertė į vežimą, o močiutę, pririšę prie vežimo, nuvarė į Panemunio „stribyną“. Senelį suėmė grįžtantį namo ir vežantį vaistus bei maistą partizanams.

Vėliau tas pats MGB agentas „Gondaras“ tapo agentu „Maskva“, jo išduoti 1949 m. Plunksnočių miške žuvo Kunigaikščio Margirio rinktinės Gedimino kuopos vadas Juozas Bulovas-Iksas, jo žmona Diana Glemžaitė-Bulovienė ir dar keturi partizanai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, agentas „Maskva“ buvo užverbuotas 1945 m. spalio mėnesį ir tęsė veiklą iki 1952 m. Už „darbą“ jam buvo dosniai atsilyginama, pavyzdžiui, 1947–1948 m. išmokėta 2 tūkst. 500 rublių. Jo išduoti žuvo apie 30 partizanų.

Įamžino

V. Zaborskės prašymu ir pastangomis, 2017 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Zablačiaus dvare (Pandėlio sen.) pastatė atminimo ženklą minėtai kovai atminti, o šių metų vasario 25 d., prabėgus lygiai 73 metams po susidorojimo, Rokiškio krašto pilietinė bendruomenė paminėjo ir pagerbė šioje vietoje žuvusius keturis partizanus bei politinius kalinius – partizanų rėmėjus E. ir V. Zaborskus.
Paminėjimo renginyje dalyvavo Pandėlio gimnazijos jaunieji šauliai, vadovaujami mokytojos Rimos Žėkienės, rajono savivaldybės atstovai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Rokiškio skyriaus nariai, Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose muziejininkai, Rokiškio tremtinių choras „Vėtrungė“, aktyvūs visuomenininkai. Paminėjimą inicijavo V. Zaborskė ir partizanų būrio vado A. Bliekos sūnus Izidorius Blieka.

Paminklinį žymenį palaimino Suvainiškio Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios kunigas Virginijus Šimukėnas.

Apsigyveno Suvainiškyje

Kaip klostėsi partizanų rėmėjų likimai? V. Zaborskė pasakoja: „Mano seneliai buvo įkalinti: močiutė išvežta į Karagandos, senelis – į Vorkutos lagerius (vaikai tremties išvengė). Jie 1954 m. grįžto iš įkalinimo kaip žmonės be teisių: neturėjo piliečių pasų, negalėjo įsidarbinti, neturėjo namų (turtas konfiskuotas). Apie 1960 m. apsigyveno Suvainiškio miestelyje pas neseniai ištekėjusią dukrą, dviejų kambarių buto virtuvėje. 1965 m. Suvainiškio kolūkio pirmininko V. Juodelio rūpesčiu seneliui parduodamas nudėvėtas, kolūkiui priklausantis namas (buvusi „smetoninė“ policija ir areštinė). Mano tėtis (statybos inžinierius) kartu su seneliu namą suremontuoja. 1965–1966 m. seneliai persikelia gyventi į savo namus. Močiutė Emilija mirė 1970 m. nuo kraujo vėžio (iš lagerio grįžo sirgdama; gali būti, kad su ten kalintomis moterimis buvo atliekami neleistini bandymai, informacija apie lagerius vis dar labai ribota), o senelis mirė 1989 m.“

Istorijos užribio žmonių likimus tebegaubia paslaptys

Sugrįžimai prie giminės istorijos kelia tam tikrų klausimų, nes kai kurios bylos ir dokumentai  dingę.

„Abu mano seneliai mirė būdami žmonėmis be teisių. 1990 m. mano tėvų rūpesčiu jie reabilituoti. Siekdama nustatyti seneliams Laisvės kovų dalyvių statusą po mirties, perskaičiau jų baudžiamąją bylą (2012 m. vasario 10 d. jiems suteiktas Laisvės kovų dalyvių statusas po mirties). Paaiškėjo, kad karinė operacija suplanuota ir įvykdyta, nes mano seneliai buvo sekami. Paaiškėjo, kad sekimo byla dingusi. Dingę ir reabilitacijos bylos tyrimo dokumentai. Paslaptys? Pradėjau ieškoti šeimos asmenų dokumentų: gimimo liudijimų, santuokos liudijimų, senųjų pasų. Archyvuose tokių žmonių dokumentų nėra. Tokios tapatybės žmonių nėra. Užribio žmonės – „gimę“ 1947 m. baudžiamojoje byloje. Žmonės be teisių. Žmonės be tapatybės. Be namų, be praeities. Paslaptys? Iki šiol? Todėl nutariau paviešinti vaikinų, kritusių mūšyje, likimą. Apginti nekaltuosius“, – teigė anūkė.

Pasak jos, klausinėjami Suvainiškio krašto žmonės vis dar bijo kalbėti apie tuos senus įvykius. Zablačiaus dvaras yra Suvainiškio bažnyčios parapijoje. Neseniai buvo išleista knyga „Suvainiškis ir jo apylinkės“. „Knygoje neparašyta nei apie Zablačiaus dvarą ir jo likimą, nei apie mano senelius, nei apie žuvusius vaikinus, nei apie neišdavusius kaimynus. Dingusi istorija: ir žmonės, ir namai. Be praeities nėra ateities. Kas mes be savo šaknų – savo istorijos?“ – stebėjosi ir retoriškai klausė V. Zaborskė.

P. S. Straipsnyje panaudota Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose archyvų ir V. Zaborskės surinkta medžiaga. Žmonės, turintys informacijos apie Zablačiaus dvarą, gali kreiptis į Laisvės kovų istorijos muziejų Obeliuose.

Projektą iš dalies remia