– Iš kur imate karpinių siužetus?
– Prieš pradėdama piešti, visada žinau, kokį karpinį noriu sukurti. Karpinių temą kartais diktuoja įvairūs projektai, plenerai, parodos. Šiais metais teko pasidomėti dr. Eugenijos Šimkūnaitės biografija. Dalyvavau karpinių parodoje „Iš Žiniuonės skrynios“, skirtoje E. Šimkūnaitės metams. Sukūriau karpinį „Paukščių horoskopas Mergelėms“. 2017 m. dalyvavau respublikinėje parodoje „Ką kalneliai byloja“, kuri buvo skirta Piliakalnių metams. Joje buvo eksponuojami du karpiniai. Net užuolaidėles pradėjau karpyti norėdama kartu su Rokiškio tautodailininkais dalyvauti taikomosios tautodailės konkursinėje parodoje „Iš Džiugo sakmių“. O minčių ir idėjų niekada netrūksta. Trūksta tik laiko joms įgyvendinti. Kuo daugiau kuriu, tuo daugiau kyla minčių.
– Karpinius iš anksto skrupulingai susiplanuojate, nusipiešiate, ar turite galvoje bendrą vaizdą, o karpydama improvizuojate?
– Visada nusipiešiu visą karpinį, karpydama ar pjaustydama peiliuku piešinio nekeičiu.
– Girdėjau, kad Jūsų darbų įsigyja pirkėjai. Kaip savo kūrybą įkainojate, juk didesnio formato karpinys atima marias laiko?
– Karpinių esu pardavusi vos kelis. Turbūt esu bloga verslininkė (juokiasi – aut. past.). Bet tam (reklamai) neskiriu ir savo laiko. Nemėgstu reklamuoti savęs ir savo karpinių. Mane karpiniai atvedė į nuostabią Lietuvos karpytojų bendruomenę ir tai yra didžiausias atlygis, kurį gaunu kurdama. Kartu su jais dalyvauju įvairiose parodose, pleneruose, projektuose. Bendraudama su karpytojais, semiuosi idėjų, tobulėju, gaunu patarimų, begalę gerų emocijų. Su šia bendruomene galime nuveikti labai daug, nes pasitikime vieni kitais ir įgyvendiname didžiausius projektus (net ir be finansavimo). Taip Rokiškyje 2019 m. įvyko trys nepaprastai svarbūs karpytojams renginiai: konferencija „Karpiniai ugdymo įstaigose. Tradicijos ir šiandiena“, respublikinė paroda „Karpinių ažūrai“, kurioje didžiausias dėmesys buvo skirtas netradiciniams karpiniams (galbūt tai pirmoji netradicinių karpinių paroda, kurioje kilo daug diskusijų, kada apie karpinį galima sakyti, jog jis yra netradicinis), respublikinė mokinių karpinių paroda „Karpinių kaleidoskopas“. Labai džiaugiuosi, jog tai sugebėjome įgyvendinti būtent Rokiškyje.
– Kaip pavyksta suderinti pedagoginį darbą su tokiu smulkmenišku, kruopštumo reikalaujančiu užsiėmimu, prie kurio neprisėsi tik penkiolikai minučių?
– Šiuo metu dirbu pradinių klasių mokytoja. Laiko neturiu daug, ypač šiuo metu, kai mokiniai mokosi nuotoliniu būdu. Dažniausiai karpiniais užsiimu žiūrėdama televizorių. Laiko mylimam užsiėmimui visada atsiras.
– Ar kyla minčių, kas perims Jūsų patirtį?
– Mano dukra Rūta kuria nuostabius karpinius. Ji jau nuo 2016 m. dalyvauja Lietuvos mokinių liaudies dailės konkurse „Sidabro vainikėlis“ ir užima prizines vietas. Didžiausias jos pasiekimas – antroji vieta šio konkurso respublikiniame ture. Šiais metais ruošiamės dalyvauti ir rajono moksleivių tautodailės konkurse „Juozuko mugė“, etninės kultūros olimpiadoje, kurioje Rūta pristato savo karpinius.
Kiek kainuoja popierinės karpytos užuolaidėlės?
Baltumas asocijavosi su švara
Lietuvos istorijos instituto archyve saugoma etnologo, humanitarinių mokslų daktaro Antano Daniliausko ir jo šeimos 1964–1987 m. ekspedicijose surinkta medžiaga apie karpinius ir karpymą. Sukauptais duomenimis, karpymas buvo (ir tebėra) paplitęs visoje Europoje. XIX a. pirmojoje pusėje karpiniai pasirodė lietuvių liaudies buityje ir tapo įprastiniu reiškiniu. Karpyta visoje Lietuvoje, skyrėsi tik niuansai. Pavyzdžiui, užuolaidų forma (stačiakampės, trikampės), popierius (spalvotas arba tik baltas, labai plonas). Daugelis karpė iš „biednystės“, norėdami papuošti gryčią, nes baltas popierius sukurdavo švaros įspūdį. Karpinius keisdavo keletą kartų per metus: per Kalėdas, Velykas, vestuves, krikštynas. Merginos jais papuošdavo trobą per vakarones. Karpymas išsilaikė nuo XIX a. iki maždaug XX a. šeštojo dešimtmečio, vėliau karpinius išstūmė tiulis, ir šis užsiėmimas tapo nebemadingas.
Buvo karpomos stačiakampės, trikampės, dantytais galais užuolaidos ir kabinamos lango viršuje. Karpyti knygų lentynų ir etažerių, šventųjų paveikslų pagražinimai, daryti lempų gaubtai. Raštus nusižiūrėdavo iš audinių, mezginių.
Karpinys ant daugiabučio sienos
Šiais laikais karpiniai atgyja netikėčiausiose vietose. Tam nebereikia senųjų kaimo gryčių. Praėjusiais metais Rokiškio miesto Taikos g. 5-ojo daugiabučio siena papuošta piešiniu, kuriam pasirinktas G. Kolosovienės karpinys, atspindintis rudeninį obuolių derlių. Idėją įgyvendino Ieva Olimpija Voroneckytė, kurios darbai puošia keletą kitų miestų daugiabučių, jai talkino Goda Skėrytė. Šiuo sumanymu domėjosi ne tik rajono, bet ir regiono bei šalies žiniasklaida.
Tuomet idėjos autorė, Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centro specialistė Loreta Araminienė „Gimtajam…“ prasitarė, jog išpuošti piešiniais namus galvojo jau kurį laiką. Sumanymas įgyvendintas laimėjus Lietuvos kultūros tarybos ir rajono savivaldybės finansuojamą projektą. Darbai atsiėjo 4–5 tūkst. Eur. Paklausus, ar dar sulauksime panašių projektų, L. Araminienė neslėpė turinti tokią svajonę. Ar laimėtas kitas projektas, turėtų paaiškėti vasario pabaigoje arba kovo mėnesį.
Vienas, du – ir pakabinta
Iš popieriaus karpytų užuolaidėlių galima pamatyti ir įsigyti Tautodailės galerijoje Rokiškyje. Ar lankytojai jomis domisi? Rokiškio tautodailininkų asociacijos vadovė Birutė Dapkienė patikino, kad labiausiai jomis domisi kaimo turizmo sodybų šeimininkai, norintys išlaikyti išskirtinumą, etniškumą.
Prie lango popierinės karpytos užuolaidėlės prisegamos įvairiai. Jos gali būti prie lango rėmo prilipinamos baltais plastilininiais klijais. Taip pat kabinamos ant karnizų, kurių bėgeliai uždengti lentele (tokiu atveju nesimato užuolaidėlių segtukų). „Arba virš karpinio paliekama platesnė popieriaus juostelė, ji užlenkiama. Per sulenkimą užkabinama ant siūlo ar virvelės, kuri tvirtinama prie lango rėmo“, – patarė B. Dapkienė.
Kruopštumą ir darbo laiką sunku įkainoti
Deja, šis menas nėra ilgaamžis. Popierių veikia drėgmė, saulės spinduliai, dulkės. Jo nei išplausi, nei kitaip nuvalysi, todėl kartais reikia atnaujinti.
Karpiniui tereikia nesudėtingų priemonių: popieriaus, žirklių, peiliuko, pieštuko. Brangiausi dalykai – vaizduotė ir prie kūrinio praleistas laikas. Internete pavyko užtikti vieną kitą skelbimą. Juose nurodyta, kad vienas metras (27 cm pločio) tokios užuolaidėlės kainuoja 10 Eur. Ar tai tinkamas atlygis menininkui?
„Už tokią kainą galbūt parduodama vien tam, kad karpinys neužsigulėtų namuose. Tas darbas labai kruopštus ir subtilus, reikia daug valandų ir vakarų prasėdėti, todėl sunku įkainoti. Jis niekaip neatsiperka. Pardavimas – tai tik malonus pojūtis, kad kažkas tuo (karpiniu) puošiasi. Nei mezgimas, nei kiti rankdarbiai, reikalaujantys kruopštaus darbo, iki galo neatsiperka“, – kalbėjo asociacijos vadovė. Tačiau priminė, jog menininkų darbai parduodami ir pagal vardą, taigi kuo esi garsesnis, tuo tavo darbai brangesni, o kūrinio savininkas didžiuodamasis gali pasakyti, kad turi „to ar ano“ darbą.
Projektą iš dalies remia:
