Ieškodavo širdžiai ir akiai mielų dalykų
Genovaitė Samulionienė – puiki mezgėja. Jos raštuotas kumštines pirštines ir kitus mezginius būdavo galima pamatyti ir įsigyti rajono bendruomenių šventėse. Ji lankė visus Aleksandravėlės bibliotekoje organizuotus kompiuterinio raštingumo kursus, nes, pasak jos, žmogui reikia viską žinoti. Tačiau mezgimo raštų internete neieško, kadangi jų apstu rankdarbių žurnaluose ir knygose. Jei nė vienas neįtinka, sukuria pati. Šiuo metu galvoje kirba mintis suruošti mezginių parodą Vaikų gynimo dienos proga, turi numezgusi keletą dalykų, tačiau dar gerai neįsibėgėjo, nes trukdė žiemos tamsa. Pavasariop vėliau temsta, taigi tikisi, kad suspės.
Jau ateidama į kursus mokėjo internete susirasti norimą informaciją. Namuose kompiuterio neturi, todėl naudodavosi tik bibliotekos teikiamomis paslaugomis. Dabar jau geras pusmetis, kaip į ją nebepakliūva. „Būsiu primiršusi, kaip prisijungti, reikės pagalbos. Kai nesinaudoji, tai užmiršti“, – įsitikinusi moteris. Šiuo metu su vaikais ji tegali bendrauti telefonu. „Jei toliau toks gyvenimas bus kaip dabar, tai tikriausiai teks prašyti, kad kompiuterį padovanotų“, – juokiasi Genovaitė. Iš tiesų vaikai jau gerokai anksčiau siūlėsi nupirksią kompiuterį ir „padovanosią internetą“, bet Genovaitė atsisakinėdavo, nes tuomet ir „sėdėtų ten įlindusi“, kadangi benaršant laikas prabėga nepastebimai. Prisėdusi bibliotekoje prie kompiuterio, ieškodavo širdžiai ir akiai gražių dalykų – puikiai tvarkomų sodybų vaizdų, „išsitraukdavo“ dainų tekstų, o į pagrindinius žiniasklaidos portalus užsukdavo tik trumpam – užmesdavo žvilgsnį į straipsnių antraštes.
Reikia šviesti, o ne bausti
Nepaisant to, karantino laiku apninka ir pesimistinės mintys. Jų nenubaido nei mezgimas, nei įsitikinimas, kad kada nors apribojimai baigsis ir vėl bus galima lankytis bibliotekoje.
Anot Genovaitės, šiuo metu pasidarė nebeįdomu gyventi: „Nežinau, ar čia tik man atrodo, ar ir kitiems? Atrodo, viskas turėtų tobulėti, bet mūsų tėvai gyveno įdomiau. Pažiūrėkite, iš tėvų kartos kiek ministrų, gydytojų, rašytojų kilo. O dabar? Dabar net neįdomu žiūrėti televizorių, kartais jo visai nejungiu. Pasižiūriu tas laidas, kuriose gera nuotaika, tokias kaip „Kakadu“. Kitų laidų pasiklausau, tai, atrodo, visur vien bausmės – rengia įstatymo pataisą, baus už komentarus, kad nepravardžiuotume kitataučių. Man atrodo, jei nesugebame gerbti kitataučių, reikia žmones šviesti, o ne bausmėmis kovoti. Liūdnas gyvenimas. Viską uždarė ir burnas užrišo. Skiepų atsisakiau, jei bus priverstinai, tai skiepysiuos. Nežinia, kaip jie veikia, iki galo neištirta… Kažkas ne taip daroma su žmonėmis. Galbūt tik man vienai taip atrodo? O norisi kurti, kažką daryti, tvarkyti…“
Drąsiau, kai šalia patarėjai
Besikeičiantis gyvenimas, noras dažniau pabendrauti su toli gyvenančiais artimaisiais priverčia senjorus palankiai žiūrėti į naujoves.
Genovaitė Martinėnienė nuosavo kompiuterio neturi, tačiau jį atsiveža vaikai, anūkai. Štai tuomet ir turi galimybę žvilgtelėti į internetą. Abi su dukra ieško mezgimo raštų, pasišneka su Vilniuje gyvenančiu anūku. Kompiuterinio raštingumo kursus lankė, nes pačiai norėjosi šį bei tą pramokti, tačiau kai šalia patarėjai, jaučiasi kur kas drąsiau. Ne pandemijos metu nueidavo į biblioteką ir iš ten panaršydavo po internetą, ieškodama žinių apie pomėgius – mezgimą, gėlių, kitų augalų auginimą.
„Visi vaikai turi kompiuterius ar planšetes, išmaniuosius telefonus, tai panorėjau ir aš, – sako Nijolė Baranauskienė. – Gyvenu viena. Naudojuosi planšete. Interneto ryšys pas mus geras. Kas iš mokymų buvo reikalingiausia? Išmokau pasiskambinti seserims. Jos gyvena Amerikoje, Olandijoje, Klaipėdoje ir Birštone. Sesės geriau už mane moka naudotis, jos jaunesnės.“
Vaizdo ryšiu ji susisiekia ir su vaikais, anūkais. Tačiau tai ne visada pavyksta, kartais „nepagauna“ vaizdo, tada tiktai pasišneka. Kai atvažiuoja anūkai, jie padeda susiorientuoti internete. Elektronine bankininkyste nesinaudoja, nes neprireikia.
Elektroninė bankininkystė – ne baubas
Dalis senjorų baiminasi naudotis elektronine bankininkyste. Kai J. Keliuočio viešosios bibliotekos Aleksandravėlės filialo bibliotekininkės Almos Mekšėnienės pasiteiravau, ar pažįsta elektronine bankininkyste besinaudojančių senjorų, bemat sulaukiau reakcijos: „Jau žinau, ką galėtumėt pakalbinti.“
Viena jų – Ona Araminienė. Moteris prisipažįsta: „Iš pradžių buvo baisu, todėl jungdavausi, kai šalia stovėdavo dukra. Bet prie visko priprantama ir visko išmokstama.“ Iš visų mokymų temų būtent ši ir buvusi reikalingiausia. Dabar Ona savarankiškai susimoka mokesčius ir pan.
Senjorei kartais planšetę palieka vaikai ir anūkai arba ji nueina pas netoliese gyvenančią dukrą. Apsilankydavo ir bibliotekoje. Iš internetinės spaudos labiausiai rūpi perskaityti „Gimtąjį Rokiškį“, nes jame – rajono naujienos. Tada domisi, ką skelbia biblioteka ir bendruomenė, o paskiausiai peržiūri kitus portalus. Susidomi ir komentarais spaudoje bei feisbuke. „Įdomu, kas ką pasakė. Pažaidžiu ir žaidimų, juk ar mažas, ar senas – tas pats, – juokauja moteris. – Susijungiame su vaikais. Jei ką nors pamirštu, tada parodo dukra ir anūkai. Kaip man parodo – taip prisijungiu.“
Ar internetas suryja laiką? „Aišku, kad suryja. Bet mums, pensininkams, laiko dabar užtenka. Pradedi žiūrinėti, visur rūpi paskaityti. Kartais prisėdu valandai, kartais ilgiau. Kaip kada“, – sako Ona ir priduria, kad labai ilgai klaidžioti internete neįmanoma, nes pavargsta akys.
Žinodamas tikslą neužsisėdi internete
Beveik pusę metų tėviškėje šalia Aleksandravėlės praleidžia vilnietis Aloyzas Pučinskas. Baigiantis jo darbo karjerai, Lietuvoje atsirado internetas. Nauja informacine priemone teko naudotis darbe, todėl įgūdžių turėjo. Apsistojus kaime, mokesčius prireikė sumokėti internetu, todėl nutarė, kad reikia gerokai daugiau padirbėti. „Biblioteka – puikiausias variantas. Ten pasikonsultuodamas pradėjau rimtai dirbti“, – apie kompiuterinio raštingumo mokymus pasakoja vyras. Į tėviškę neatsiveža nei planšetės, nei kompiuterio, nes svarbiausioms naujienoms peržiūrėti užtenka išmaniojo telefono. Internetiniuose portaluose jį domina politika ir šių dienų problema – virusas, o apskritai internete labiausiai ieško mokslinių temų ir informacijos astronomijos klausimais. Pastaroji tema susijusi su buvusiu darbu Vilniaus universitete. Atpažinti melagienas padeda intuicija ir žinios: „Gyvenime nepasitaikė, kad apsirikčiau. Tiesiog logiškai suprantu, kad kažkas ne taip.“ Informaciją apie nusikaltimus ir pramogų pasaulio žvaigždžių kasdienybę praleidžia pro akis.
Gyvendamas tėviškėje ir norėdamas sumokėti mokesčius bei, anot jo, pabendrauti su pasauliu, bent porą kartų per savaitę suka į Aleksandravėlės biblioteką, joje praleidžia valandą ar pusantros. Pasak Aloyzo, naudojantis internetu, svarbu turėti tikslą, žinoti, ko ieškai, tuomet išmaniosios technologijos netaps laiko rijikėmis. Jis neužkimba ir ant internetinės prekybos kabliuko: „Nėra poreikio. Ko prisireikia, nueinu į parduotuvę ir įsigyju. Kol galiu pats apsirūpinti, apie naudojimąsi negalvoju.“
Projektą iš dalies remia:
