Dalis Skemų krašto kaimų išnyko. Jų gyvavimo istorijas Skemų kaimo gyventojui V. Sesickui 2003 m. papasakojo senoliai Jurgis Motuza (85 m.), Albinas Raišis (76 m.), Petras Čelkis (86 m.), Vytas Laucė (90 m.) ir Alfonsas Pleita (84 m.). Jų pasakojimus užrašė B. Sesickienė.
Tai, kas liko istorijai
Brūdiškių kaimas, kuriame gyveno 5 ūkininkai, buvo prie gražaus, didelio miško. Per mišką ėjo kelias, prie jo kryžkelės stovėjo kaimo kryžius. Kapinių kaimas neturėjo, mirusius laidojo Obeliuose. Turtingiausias kaimo ūkininkas Pranas Strumskys turėjo 67 ha žemės. Jo namai buvo pastatyti ant kalvos priešais mišką. Pakalnėje augo 3 ha sodas. Dirbamos žemės buvo 19 ha, miško 22 ha. Likusi žemė buvo pievos. Ūkininkas turėjo 6 samdinius (4 vyrus ir 2 moteris). Savo vaikų ūkininkas neturėjo. 1949 m. rudenį P. Strumskys buvo išvežtas į Sibirą. Jo tolesnis likimas nežinomas.
Brolis Kostas Strumskys gyveno netoliese. Turėjo 15 ha žemės. Jis augino 3 sūnus. Vyriausias Jonas kunigavo Kauno parapijoje, Vytas mokytojavo Zarasų rajone, o Stasys – Vilniuje. Kosto Strumskio žmona Akvilė buvo garsi audėja, bet, būdama silpnos sveikatos, anksti mirė. Tada našlys savo žemę paliko trečiam broliui Feliksui, o pats išvažiavo pas sūnų Vytą.
F. Strumskys gyveno kitoje miško pusėje, turėjo 45 ha žemės. Žemė prie miško buvo nederlinga. Samdinių jis nesamdė – dirbo su žmona ir sūnum. Sūnus studijavo teisę. Baigęs mokslus, dirbo Kelmės rajone. Prasidėjus trėmimams, Feliksas su žmona iš kaimo išvažiavo. Niekas nežinojo, kur.
Šio kaimo ūkininkas Mykolas Milaknis turėjo 23 ha žemės. Jis pats labai mėgo staliaus darbus. Savo klėtyje darydavo gražius „kuparus“, stalus, suolus. Milakniai turėjo 3 sūnus. Jonas buvo kunigas, o Ignas ir Pranas dirbo su tėvu. Tėvas vis ragindavo sūnus uždainuoti. Kai visi trys dainuodavo, tai kaimynas Strumskys sakydavo: „Net šokti norisi.“ Abu sūnūs apsivedė ir išėjo iš namų, nors namai buvo neblogi. Senoji Milaknienė smarkiai sirgo ir 1950 m. mirė. Našlys kelis metus vienas vargo, o paskui išvažiavo pas vaikus.
Jonas Keliočia buvo seniausias Brūdiškių kaimo gyventojas. Vertėsi sunkiai, žemės teturėjo 6 ha. Namas pamiškėje buvo labai senas, dar jo tėvo statytas. Žmona buvo darbšti, mokėjo verpti ir austi. Jonas buvo kaimo muzikantas. Dėl mažo ūgio visi jį vadino Joneliu. Grodamas gegužinėse prie beržyno stengdavosi atsisėsti kuo aukščiau, kad visi jį matytų. Nors ir nebuvo turtuolis, jo niekas nepasigailėjo. 1948 m. rudenį ir jį išvežė (pasakojo Skemų kaimo gyventojas Jurgis Motuza, gim. 1907 m.).
Šemetų kaimas nebuvo didelis, tik puikavosi savo gražiu pušynu. Prie pušyno ant kalvos stovėjo kryžius, jį nuvertė, kai darė žvyro kasyklą. Kaime gyveno seserys Marijona ir Monika Varnaitės. Joms tėvai paliko tik 7 ha žemės. Marijona buvo audėja. Dar ir dabar pas Stasę Žilinskienę yra jos austų rankšluosčių. Abi Varnaitės buvo dainininkės. Marijona vieną pavasarį išėjo tarnauti už gaspadinę pas Lukštų kleboną, o Monika savo vargus taip ir baigė savam kaime.
Toliau į Lukštų pusę gyveno stiprus ūkininkas Julius Meilus. Jis turėjo 67 ha žemės, laikė 5 karves, 4 arklius. Kai sekmadieniais su žmona važiuodavo į Lukštų bažnyčią, tai pasikinkydavo eržilą. Meilus buvo geras kalvis ir ypač mėgdavo kaustyti arklius. Žmona mėgo uogauti ir grybauti, triūsė apie namus. Darbams nudirbti laikė samdinius. Kartą ūkininką prie miško rado negyvą. Kalbėjo, kad gal kažkas užmušė. Žmona gyveno viena, nes Meilai vaikų neturėjo. Vieną rudenį jos namus kažkas sudegino ir ji iš kaimo išvyko (pasakojo Skemų kaimo gyventojas Albinas Raišis, gim. 1920 m.).
Apie 1960 metus Šemetų kaime gyveno Grigalavičius Kostas, gim. 1907 m., su šeima, Raubiškis Jonas, Vinco, gim. 1924 m., Kučinskas Jonas, Povilo, gim. 1902 m., Kučinskienė Karolina, gim. 1892 m., ir Raubiškienė Ona, Tado, gim. 1918 m. Bet jie iš gyventojų sąrašų dėl nenurodytų priežasčių išbraukti (A. Varnienės past.).
Prudeliškio vienkiemis buvo netoli Sniegių-Saulių miško. Vienkiemyje gyveno Jasinevičiai. Žemės tame vienkiemyje buvo 8 ha. Petras Jasinevičius buvo gabus medžio meistras. Dirbo spintas ir „kuparus“, prie namų pastatė kryžių. Brolis Vladas išmoko rašto, nuo 1903 m. mokėsi gimnazijoje, o po to studijavo Vilniaus universitete. Baigęs dirbo Vilniuje, vėliau Utenoje, o paskutiniu metu mokytojavo Rokiškyje. Jonas Jasinevičius studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Ją baigęs ilgai dirbo Žemaitijoje, vėliau kunigavo Vilniuje.
Apie 1960 m. Prudeliškio vienkiemyje gyveno Jasinevičius Vladas (gim. 1906 m.), jo žmona Albina (gim. 1903 m.) ir dukra Aldona (gim. 1938 m.) bei moksleivis sūnus (vardas nežinomas) (A.Varnienės past.).
Jasinevičių šeimos kryžius stovėjo ant buvusio Kietytės kalno. Taisant vieškelį, kryžius buvo iškeltas į Obelių kapines, o kalnas išlygintas (pasakojo Skemų kaimo gyventojas Alfonsas Pleita, Juozo, gim. 1912 m.).
Anapolio vienkiemis iš rytų pusės ribojosi su Skemų kaimu. Vienkiemyje gyveno Šniokai. Jie buvo ne vietiniai, o atsikėlę iš Miegonių kaimo. Žemės turėjo nelabai daug: Juozas – 10 ha, Povilas – 14 ha, Jonas – 12 ha. Povilas buvo dar ir stalius. Dirbo langų rėmus, lovas, spintas, komodas. Be to, visi Šniokai buvo muzikantai. Grodavo gegužinėse ir per šventes. Geriausias iš visų muzikantų buvo Jonas. Jis grojo orkestre, kuriam vadovavo Bigota. Orkestre grojo 15 muzikantų. Bigotai mirus, susikūrė Šaulių orkestras, kuriam vadovavo Jonas Šnioka. Pokario metais Jonas Šnioka buvo areštuotas ir mirė lageryje (pasakojo Alfonsas Pleita, gim. 1912 m.).
Udrupio vienkiemis stovėjo ant kalnelio prie didelio pušyno. Šioje vietoje buvo labai nederlinga žemė. Vienkiemyje gyveno broliai Varnai. Netoli vienkiemio stovėjo Varnų šeimos kryžius. Broliai Varnai turėjo 49 ha žemės, iš jos apie 18 ha miško. Jonas Varnas mokėsi Rokiškio gimnazijoje, ją baigęs studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Ją baigęs kunigavo Antalieptės parapijoje. Pokario metais jis buvo ištremtas į Sibirą, jo tolimesnis likimas nežinomas. Ignas Varnas įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo teisę. Studijas baigęs išvyko dirbti į Žemaitiją. Petras Varnas mokėsi gimnazijoje. Ją baigęs, kaip geras mokinys, buvo paskirtas Juodupės valsčiaus viršaičiu, bet dirbo neilgai. 1948 m. Petras buvo išvežtas į Sibirą.Ten lageryje išbuvo 8 metus ir grįžo į gimtąjį vienkiemį. Vladas Varnas nesiekė didelių mokskų, buvo stambus ūkininkas. Turėdamas daug žemės, broliams išvažiavus, samdė darbininkus. Kai brolis Petras grįžo iš tremties, jam buvo lengviau. Varnams išmirus, šioje Udrupio vienkiemio sodyboje apsigyveno Šedys su šeima. Vienkiemyje Šedžiai gyveno neilgai – persikėlė į gyvenvietę, o namai, likę be šeimininkų, pamažu sugriuvo (pasakojo Alfonsas Pleita, gim. 1912 m.).
Sendvario kaimas buvo prie beržyno. Beržyno viduryje buvo labai didelė pelkė, kurią vadino „Baslabala“. Ten augo grybai, uogos, bet prie pelkės niekas neidavo, nes buvo pasakojama visokių baisių gandų. Kaime gyveno Jurgis ir Povilas Motuzai. Prie jų namų stovėjo kryžius. Jis ir dabar tebestovi. Motuzai turėjo tik 5 ha žemės, vieną arklį, su kuriuo Jurgis ir dirbo tą žemę. Brolis Povilas buvo siuvėjas ir siūdamas eidavo iš kaimo į kaimą. Kartą, einantį iš Obelių link namų, vėlų vakarą jį suvažinėjo traukinys. Brolis Jurgis vienas pabaigė savo nelengvą gyvenimą (pasakojo Petras Čelkis).
Istorijai liko ir seni įrašai apie Skemų krašto kaimus ir jų gyventojus (pagal 1825 m. gyventojų surašymą, duomenys iš Rokiškio krašto muziejuje esančių knygų).
Dambrotiškis – kaimas nuo dvaro yra už 4,5 varsto. Rytuose susisiekia su Piepalių kaimo žeme, pietuose ir vakaruose – su dvaro miškais ir pievomis, šiaurėje – su Juozapava ir Čipyriais. Registruoti du gyventojai, rusai.
Piepaliai – kaimas yra už 3,5 varsto nuo dvaro. Rytuose susisiekia su valdišku dvaro mišku, pietuose su Bijūtiškio vienkiemiu, vakaruose su Dambrotiškiu ir valdišku mišku, šiaurėj su Rokiškio krašto kaimu Čipyriais ir valdiškais miškais. Registruota 16 gyventojų, daugiausiai – rusų, 4 čia gyveno pagal laikiną kontraktą, vienas – grytelninkas, vienas – samdinys.
Bijūtiškio užribis – už 3,5 varsto nuo dvaro. Rytuose susisiekia su valdišku mišku. Pietuose ir vakaruose – su valdiškais miškais ir Šileikių vietove, šiaurėje – su Piepalių kaimo žemėmis. Čia gyveno 12 kaimiečių. Rudnios užribis – už 2 varstų nuo dvaro. Rytuose Rudnios siena eina Milžupio upeliu ir susisiekia su Petkevičiaus valda. Šiaurėj ribojasi su Kurkliečių seniūnijos kaimu Gindviliais. Pietuose ir vakaruose – su dvaro miškais ir pievomis. Kaime gyveno 10 gyventojų, žymiausias čia buvo pusininko gaspadoriaus Juozo Gilio ūkis.
Udrupio užribyje, esančiame už 3,1 varsto nuo dvaro, gyveno 8 kaimiečiai. Kaimas vakaruose ir pietuose ribojosi su valdišku mišku ir pievomis.
Šakubalio užribyje, esančiame už 3 varstų nuo dvaro, gyveno 12 žmonių. Kaimo teritorija rytuose ribojosi su Vyžeičių kaimu, pietuose, vakaruose ir šiaurėje – su valdiškais miškais ir pievomis.
Vyžeičių kaimas – už 1 varsto nuo dvaro. Jo rytinė riba driekėsi palei dvaro sklypus ir valdiškus miškus bei pievas, pietuose ribojosi su Gindvilių kaimu, vakaruose – su Šakubalio užribio žeme ir valdiškais miškais, o šiaurėje – su Skemų kaimu ir valdiškais miškais. Čia surašymo metu gyveno 184 gyventojai. Tai buvo tankiausiai apgyvendintas kaimas. Pažymėta, kad tuo metu Vyžeičiuose buvo garsi karčema, o jos savininkas – Jozefas Mauszovič.
Skemų kaimas – už 1,5 varsto nuo dvaro. Rytuose susisiekia su Skemų amatininkų gyvenviete ir valdiškais miškais, pietuose ribojasi su Vyžeičių kaimo žeme, vakaruose – su dvaro miškais ir pievomis, šiaurėje – su Kurkliečių seniūnijos Čipyrių ir Kirkūnų kaimais, Ignotiškio žemės sritim ir Sniegiais bei Sauliais. Kaime gyveno 150 gyventojų. Tai, kaip ir kaimyniniai Vyžeičiai, buvo gyventojų gausiausia Skemų dvaro kaimų vietovė.
Skemų amatininkų gyvenvietė – kolonija, kurios teritorija vos už varsto nuo dvaro, rytuose ribojasi su nuosavais dvaro miškais, pietuose – su dvaro sklypeliais, vakaruose ir šiaurėje – su Skemų kaimo žemėmis. Gyventojų surašymo metu būta nedaug – gyveno dvi kalvių Danilevičių šeimos, puodžius Kuncevičius, kailiadirbys Drazdovskis, nuomininkas Hersovičius ir Jokimo Lašo šeima.
Skemų krašto kaimų švyturiai
„Menas pabudina širdyje pavasarį… ir atitolina politinę depresiją“.
Tai Aldonos Laguckaitės-Varnienės citata iš knygos „Tarp Rokiškio ir Obelių: kaimai ir žmonės“. Ji – dailininkė ir kraštotyrininkė, šios knygos iniciatorė ir bendraautorė, kilusi iš Vyžeičių kaimo. A. Laguckaitė-Varnienė gimė 1932 m. Vyžeičių kaimo ūkininkų šeimoje. Baigusi mokyklą pradėjo dirbti klubo-skaityklos vedėja, studijavo bibliotekininkystę Vilniaus universitete bei dailininkų-apipavidalintojų kursus prie Kultūros ministerijos. Labai mėgo piešti dekoracijas, leido satyrinius sienlaikraščius, piešė plakatus ir kino reklamas. Vyžeičių kaime užaugęs knygos bendraautorius Pranas Motuzas rašė: „Kai kas galbūt atsimena kuriozišką pokario metų atvejį. Obelių mieste vietiniai berneliai, galbūt net Aldonos pažįstami, suniokojo Stalino portretą: išbadė akis, suterliojo ir suplėšė. Jeigu apie įvykį būtų sužinoję saugumiečiai, berneliai būtų ilgiems metams pakliuvę į Sibirą. Laimė, Aldona pastebėjo ir, per naktį perpiešusi portretą, pakabino į buvusią vietą.“
1964 m. A. Laguckaitė su gerai žinomu menininku Eriku Varnu sukūrė šeimą ir apsigyveno Vilniuje. Ji rašo: „Kai man buvo septyniasdešimt penkeri, suskaičiavau, kad esu apdovanota apie trisdešimčia garbės lapų ir diplomų, kad suruošiau keletą personalinių parodų, kad darbai buvo eksponuoti Monrealyje, Lenkijoje, Vokietijoje, Kaliningrade, Maskvoje ir kitur. Prisiminiau, kad mačiau Indiją, Vokietiją, Bulgariją, Užkaukazę, Karpatus ir kitas turistines vietas… Pasidžiaugiau, kad didelę gintaro-metalo darbų kolekciją nupirko japonai, kad tris papuošalus asmeniškai įsigijo Danijos karalienė, kad filmo „Robin Hud“ aktorė vaidino pasipuošusi mano poliruota gintarine širdele… Dar prisiminiau, kad tapybos ir juvelyrikos darbų turi Rokiškio, Obelių, Vilniaus muziejai, Skemų pensionatas… Pasidžiaugiau, kad išleidau knygą „Šulinys“ ir savo tapybos darbais iliustruotą eilėraščių knygelę. Parašiau 350 puslapių atsiminimus apie E. Varną („Dienoraščiai ant dulkių“), gavau meno kūrėjo statusą…
Rėžiniam kaime užgimė poetas
Dar viena Vyžeičių kaimo įžymybė – Pranas Kozulis, poetas, atsargos karininkas (gim. 1917 m.). 1937 m. baigė Rokiškio gimnaziją, vėliau Kaune studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1939 m. baigusiam Karo mokyklą P. Kozuliui buvo suteiktas pėstininkų atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. Paleistas į atsargą P. Kozulis tęsė studijas, mokytojavo tėviškės pradžios mokykloje, buvo Vietinės rinktinės 310-ojo bataliono karininkas. 1944 m. gegužę jis buvo vokiečių suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, iš ten – darbams į Vokietiją. Pasibaigus karui, P. Kozulis tęsė mokslą Hamburgo universitete, vėliau emigravo į Kanadą ir apsigyveno Toronte. 1950 m. čia išleido eilėraščių rinkinį ,,Dulkės ežere“. Kanadoje poetas dirbo miškuose, gyveno vienišas ir 2000 m. mirė Toronto senelių namuose. P. Kozulis rašyti pradėjo dar būdamas gimnazistu. Gimnazijoje aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, Rokiškio bažnyčios požemyje skaitė eiles, giedojo giesmes (apie tai prisimena kunigas tremtinys ir kalinys Kazimieras Vaičionis, gim. 1921 m.). 1825 m. Vyžeičių kaimo gyventojų sąrašuose Kozulių pavardės nėra, bet pagal liudininkės Teofilės Gilienės (gim. 1909 m.) atsiminimus Kozuliai gyveno dar rėžiniam Vyžeičių kaime.
A. Laguckaitė-Varnienė rašo: „Dar ulyčioj Kozulių klojime Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai pirmąkart parodė kiną (B. Gylio pasakojimas). Žmonės išsigando ekrane rodomo artėjančio garvežio, bėgo iš klojimo. Tada poeto tėvas uždraudė vokiečiams rodyti kiną. Kozulių vienkiemy apie 1951 metus buvo įsteigta septynmetė mokykla. Klasėse ir klojime buvo rengiami vaidinimai („Gieda gaideliai“, „Ropelė“ ir kiti), kuriuose vaidino mokytojai, kaimo jaunimas ir mokiniai. Vėliau, pristačius dviejų aukštų priestatą, buvo bendrabutis. 1990 m. Kozulių namai buvo privatizuoti. Abu mokyklos kambariai paversti tvartu, kur buvo laikomos karvės ir burokai. Kai tais metais čia lankiausi su vyru Eriku Varnu, dar galvojom ant namo pritvirtinti memorialinę lentą poetui. Erikas nupiešė sodybą, aš nuskyniau kelias rūtų šakeles palangėj, kurias sudžiovinusi kartu su laišku ir tėviškės piešiniu per Toronte gyvenusią Aldoną Karosaitę-Totoraitienę (Europos parko įkūrėjo G. Karoso tetą) išsiunčiau poetui. Ji surado poetą senelių namuose. Poetas ją pasitiko sunkiai bevaikščiodamas, nesiskutęs ir išvargęs. Jam buvo 73 metai.“
Sušaudyti gyvenimai
Tarp žymių šio krašto šviesulių, dėl savo veiklos ir įsitikinimų patyrusių skaudžių likimo smūgių, – Alfonsas Čelkis (gim. 1915 m.), karys savanoris, gimęs Kirkūnų kaimo ūkininkų Karolinos ir Juozo Čelkių šeimoje. Čelkiai užaugino 10 vaikų, Alfonsas šeimoje buvo šeštas vaikas. Baigęs kaimo pradžios mokyklą, gyveno tėvų namuose, padėjo tėvams ūkininkauti. 1936 m. spalyje jis buvo paimtas į kariuomenę, o 1938 m. balandžio 9 d. iš 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko paleistas į atsargą. Grįžęs iš kariuomenės, toliau dirbo tėvų ūkyje, 1941 m. vedė Eleną Krasauskaitę iš Skemų kaimo ir gyveno pas žmonos tėvus. 1943 m. pradėjo dirbti eiguliu Rokiškio apskrities Obelių valsčiaus Lukštų eiguvoje. A. Čelkis 1944 m. buvo pašauktas į sovietų armiją, iš jos pabėgo ir prisiglaudė Obelių valsčiaus Šilinės kaime pas Juozą Vaičiulį. Čia besislapstydamas, organizavo vyrus pasipriešinti okupantams. Jų būryje buvo Juozas Vaičiulis, Vaičiulio žentas Vladas Varnas, Feliksas Deksnys. Jie turėjo Lukštų miške išsikasę bunkerį. Partizanus maistu sušelpdavo kaimynai ir pažįstami žmonės. 1945 m. rugpjūčio 7 d. jie, pavalgę pietus pas Juozą Vaičiulį, nuėjo į jo klojimą pailsėti ir buvo apsupti rusų kareivių. Juozą Vaičiulį ir Vladą Varną nušovė vietoje. F. Deksnys bandė bėgti, bet buvo nušautas. A. Čelkį suėmė gyvą, žiauriais kankinimais reikalavo išduoti draugus, o neišgavę žinių iš Šilinės kaimo atvarė iki Skemų dvaro (dabar čia pensionatas) ir nušovė.
Tarp žuvusiųjų – iš Vaidlonų kaimo kilęs partizanas Žilvitis – felčeris Feliksas Deksnys (gim. 1914 m). Jis turėjo puskarininkio laipsnį, platino laikraštį „Į laisvę“. F. Deksnys buvo baigęs felčerių mokyklą ir dirbo felčeriu Rokiškyje: gydė žmones ir tėvo brolio išrasta „galinga mostim“. Jo tėvo brolis, „kuris išvažiavo į Ameriką, buvo išgarsėjęs vaistininkas, o jo išrasta Deksnio „galinga mostis“ gydė raumenų uždegimus, sąnarių ir kitas ligas. Ji buvo žinoma visoje apylinkėje“ (pasakojo Janina Deksnytė-Martuzevičienė).
Likimo skrydžiai – nuo Vyžeičių iki Detroito
Gindvilių (anksčiau – Vyžeičių) kaime gimė Petras Vedeika (gim. 1906 m.) – karininkas-lakūnas. Baigęs Rokiškio gimnazijos 6 klases pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, baigė Karo mokyklą. Jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis ir buvo paskirtas į 2 ulonų pulką, į kulkosvaidininkų eskadroną jaunesniuoju karininku. P. Vedeika baigė pilotažo kursus, Vytauto Didžiojo karininkų kursų Aviacijos skyrių, ištarnavo žvalgybos eskadrilės karo lakūnu. Nuo 1933 m. dar vadovavo ir ugniagesių komandai. 1934 m. įvyko trys sukilimai prieš A. Smetoną: vasario, birželio ir spalio mėnesiais. Didžiausias sukilimas buvo birželio 6-7 dienomis. Po birželio mėn. sukilimo 23 karininkai buvo atleisti iš karo tarnybos jiems patiems prašant, tarp jų buvo ir 28 metų P. Vedeika. Po dvejų metų jis vėl buvo priimtas į karo tarnybą eskadrilės karo lakūnu, dirbo jaunų karių apmokymo kuopos vado padėjėju, jam buvo suteiktas 1 eilės karo lakūno vardas, o netrukus jis tapo kapitonu. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir naikinant jos kariuomenę, P. Vedeika buvo iš pareigų atleistas. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, jis pasitraukė į Vokietiją. Gyveno Gross-Hessepe, kur mokytojavo ir buvo lietuvių gimnazijos vicedirektorium, o 1949 m. emigravo į JAV, Detroitą, dirbo „American Elektrical Heater Co“, mokytojavo šeštadieninėje mokykloje. P. Vedeika mirė 1977 m. Floridoje, būdamas 71 metų amžiaus. Lietuvoje tarnaudamas lakūnu, jis skraidė 577 valandas, buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu, garbės ženklu „Plieno sparnai“.
Skemai pagimdė žinomą žurnalistę
Elena Kurklietytė-Bubnienė gimė 1933 m. kovo mėn. 11 d. Skemų kaime, geležinkelininkų šeimoje. Kurkliečių giminės genealoginis medis Obelių bažnyčios metrikose veda net į 1820-uosius metus ir dar ankstesnius laikus. Pradžios mokyklos pirmąją klasę Elena pradėjo lankyti kaime, vėliau su motina persikėlė gyventi į Obelius. Paskutinę vidurinės mokyklos klasę baigė Rokiškio vakarinėje mokykloje 1951 m. ir tais pačiais metais, būdama moksleivė, pradėjo dirbti laikraščio „Tarybinis Rokiškis“ redakcijoje. 1951 m. dirbo Šiaulių apskrities laikraštyje, o 1952 m. įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Žurnalistikos skyrių ir 1957 m. gavo diplomą, patvirtinantį žurnalistės kvalifikaciją. Besimokydama universiteto stacionare, paraleliai dirbo „Tiesos“ laikraščio redakcijoje.
Gavusi diplomą, buvo paskirta dirbti satyrinio žurnalo „Šluota“ redakcijoje.
1959 m. susituokė su estų žurnalistu Harold Tomsalu ir Estijoje išgyveno iki 1967 metų. Išsituokusi grįžo į Vilnių ir dirbo Lietuvos valstybiniame radijuje, o nuo 1971-ųjų – tuometinės Tarybų Sąjungos Centrinės televizijos ir sąjunginio radijo korespondente. Iš jos lūpų tuometinės Sovietų Sąjungos žmonės pirmą kartą išgirdo, kad Lietuva atsiskyrė nuo TSRS, paskelbdama nepriklausomybę. Elena Kurklietytė apdovanota Sausio 13-osios medaliu. 1991-aisiais ištekėjo už rašytojo Vytauto Bubnio. Kartu su V. Bubniu parašė esė knygą „Slaptingoji Prema“ apie kelionę po Pietų Indiją. 2004 m. leidykla „Alma littera“ išleido E. Kurklietytės romaną „Lyla“.
Pabaigai
Skemų krašto kaimuose gimė ir užaugo daug šviesių, mokslui, menui, kultūrai ir Lietuvos laisvei nusipelniusių asmenybių. Jų gyvenimai aprašyti knygoje „Tarp Rokiškio ir Obelių: kaimai ir žmonės“ (išleista 2012 m.). Šio kraštotyrinio leidinio bendraautorius P. Motuzas įžangoje „Atminties paminklas“ rašo: „Aldona svajojo išleisti knygą, skirtą gimtajam kraštui. Skatino rašyti atsiminimus, rinko nuotraukas, pati rašė ir rengė knygą. Tačiau jai pačiai knygos išvysti nebuvo lemta – 2011 m. A. Laguckaitė-Varnienė mirė. Tebūnie ši knyga dovana jai ir visiems šio krašto žmonėms, atminimo paminklas, kurį ji svajojo sukurti.“
Skemų krašto metraštininkų archyvo nuotr.
Aldona Minkevičienė
