„Turi kurti iš širdies, iš dūšios. Kas pačiam skauda, kas aktualu, kas įdomu – tik taip būsi įdomus kitiems… Nežinau, kas yra gyvenimo prasmė. Galbūt suvokti, kad esi laisvas viduje, kad į darbą nereikia eiti kaip į katorgą, kad tavo darbas yra kartu ir hobis, ir poilsis. Kad tavo artimi žmonės jaučiasi gerai, kad gali jiems padėti, kai jiems sunku, kad tavo suaugę vaikai jau siekia savų tikslų, o dar maži vaikai ir anūkai svajoja, ir gali padėti jų svajonėms išsipildyti. Kad turi mylimą ir mylinčią žmoną. Kad turi sveikatos, jėgų ir energijos, pamiršti, kiek tau metų ir tik pažvelgęs į veidrodį sugrįžti į realybę. Ir tai nuostabu, kai didžiausia tavo gyvenimo problema tampa veidrodis, į kurį nesinori pažiūrėti“, – yra sakęs viename interviu.
Kai įteikia statulėlę už nuopelnus teatrui, ar tai reiškia, kad padarei viską? Kaip jautiesi?
Tai reiškia, kad išleidžia į pensiją. Kasmet kažkam įteikia. Juokas juokais, bet pensija artėja. Tik aš apie ją negalvoju. Ir pensininkas būdamas gal dirbsiu. „Ant to kalno“ jau užlipta, galima įkvėpti daug oro ir daryti, ką noriu. Šiandien belieka dairytis aplinkui, o paskui jau bus lipama pakalnėn. Bet aišku, malonu, be abejonės. Vadinasi, kažkas supranta. Kažkas pavydi, kažkam gal nepatinka.
Ką turi galvoje sakydamas „dairytis aplinkui“?
Kažkaip vis sieki, kažką ugdai, nori būt geriausiu, nugalėti. Bet to pripažinimo dabar nebereikia. Nebereikia kažko siekti. Jau galima rizikuoti, kažką naujo sugalvoti, ko dar nedarei. Tai kitiems gali ir nepatikti. Pasaulyje daugėja apgaulės, melo, netiesos. Kaip ir anksčiau, taip ir šiandien man svarbu pasakyti tiesą savais būdais. Netiesmukiškais. Nesakau, kad anksčiau buvo kitaip. Dariau, kad išgyvenčiau, uždirbčiau. O tas pripažinimas mėgėjų lygoje? Po jo nebebūtina galvoti patiks – nepatiks. Be to, turiu grupę žmonių, su kuriais galiu padaryti. Ką? Galima Šekspyrą, kas yra rizikinga mėgėjų pasaulyje, ir daug kam nepatinka.
Jau, berods, statei Šekspyrą?
Taip, stačiau „Otelą“. Bet tikriausiai dar noriu. Ir žiūrovams tinka, ir ekspertai pripažino. Tik čia ne „Uošvė“ ar „Amerika pirtyje“, kurios visiems suprantamos. Čia – ne komedija. Šekspyro „Makbetas“ būtų man įdomu šiame chaoso, betvarkės, taisyklių nebuvimo pasaulyje. Juk tas pjeses statai tada, kai ateina laikas, kai laikmetis atitinka. Tai amžinos pjesės. Jos sulaukia savo laiko, kada tampa ypač aktualios. Turiu žmones, su kuriais galiu rizikuoti. Savo Anykščių teatro aktorius. Turiu kompozitorių Donatą Čemerį, turiu dailininką Valentiną Žalkauską. Jie visada nominuojami.
Esi sakęs, kad teatras Tau kaip narkotikas. Ar galėtum be jo?
Jei būtų kitaip pasisukęs gyvenimas, gal būčiau geras statybininkas. Kas žino, jei būčiau gilinęsis į statybą…O dabar man tai laisvalaikis, darbas ir hobis. Šiaip visada galėtum, jei gyvenimas priverstų, bet vis tiek domėčiausi teatru, gal vaidinčiau dramos būrelyje. Bet kai yra galimybė iš to išgyventi, tai taip, tai mano gyvenimas. Dabar geriausia tai moku ir dar mokysiuosi. Mokaisi būdamas festivaliuose, pats kurdamas, gilindamasis į medžiagą, kurią nori statyti. Ir niekada nebus pabaigos. Jei kas sako, kad viską žino, tai absoliuti kvailystė. Viso pasaulio nežinosi.
Gal galėjau daryti politinę karjerą, buvau tarybos narys Rokiškyje. Bet tai man buvo visiškai neįdomu. Kiekvienas gali bandyti tapti meru, eiti į Seimą, bet čia absoliuti nelaisvė.
Kodėl?
Nes tu visada stebimas. Jei ką dėl savęs darai, darai slaptai. O kita, kad visuomenei patiktų. Turėčiau meluot, veidmainiauti. Bent aš taip suprantu. Bet kažkas tame mato prasmę.
Nesi statęs politinio spektaklio, kiek pamenu?
Grynai politinis teatras – neįdomu. Man svarbios bendražmogiškos temos – meilė tėvynei, moteriai, vyrui, savo kraštui, išdavystė. Apie meilę tėvynei aš stačiau daugybę spektaklių. Ir „Erelnyčia“, ir „Daukantas“, ir „Strazdas“, ir Širvys… Žmones rodai, kaip žmones. Su savo blogybėm, džiaugsmais, netektimis. Visi jie buvo biedni. Kad ir Salomėja. Kvailystės absoliučios politizuoti tokius dalykus, mano manymu. Ne tik Nėries atveju. Visų žmonių, kurie liko ir dirbo tarybų santvarkoje. Visi jie gyveno Lietuvoje tokiose sąlygose. Kodėl dabar mes aukštinam tuos, kurie pabėgo? Taip galima iškraipyti. Amerikoj lengva Brazdžioniui buvo rašyti. Mano toks požiūris. Tegu galvoja, kas kaip nori. Neturiu tikslo pakeisti nuomonės. Man patinka, kai bandoma parodyt kaip žmogų – nei teist, nei teisint.
Nesiimsiu vardyti visų Tavo apdovanojimų, puslapio neužteks. Pats pasakyk, kuris Tau svarbiausias.
Nesu išskyręs geriausio spektaklio. Visi jie savo laiku buvo reikalingi, jei juos vertina. Tai, kas buvo prieš dvidešimt metų, dabar kitaip atrodytų, kitaip daryčiau. Bet nebeperdarinėju. Turiu principą -nei kaitaliot, geriau naują statyti. Aš, be to, tikiu, kad geriausias spektaklis dar bus. Niekada negali būti laimingas ir patenkintas iki galo.
„ Teatre labai pavojinga nuslysti į konjunktūrą ir pradėti pataikauti valdžiai, žiūrovams ar laikotarpio aktualijoms. To išvengti, manau, padeda kažkelintas pojūtis“, – esi sakęs. Kodėl pavojinga pataikauti žiūrovams?
Konjunktūra – prisitaikymas prie to, kas madinga, o pataikavimas žiūrovams – nusipiginimas. Nesinori to „apie nieką“. Nebent nori suteikti žmogui užsimiršimo, atsipalaidavimo jausmą. Tik aš galvoju, kad teatras turi priversti mąstyti. Rimo Tumino spektakliai priversdavo mane mąstyti, Eimunto Nekrošiaus, Jurijaus Butusovo. Režisierius įdomus tada, kai turi savo veidą, savo braižą. Nors apie mėgėjų režisierius nenoriu kalbėti, mūsų kitokios sąlygos.
Kodėl šiandien toks teatrų, sakykim, pakilimas? Pavyzdžiui, bilietai į kai kuriuos O. Koršunovo spektaklius „iššluojami“ vos ne metams į priekį? Kaip manai?
Koršunovo spektakliai iš tikrųjų yra madingi. Jie tampa kultiniais. Tai lemia Koršunovo asmenybė, ir tai suformuoja žiūrovų nuomonę, kad bus gerai. Dar į Nacionalinį dramos teatrą labai perka bilietus, bet, pavyzdžiui, į Jaunimo teatrą gali gauti. Tik tai irgi kažkiek yra mados. O kad žmonės domisi, tik džiaugtis reikia. Labai gerai, kad nėra bilietų. Chaose gyvenam, amžinam gąsdinime, tai žmonėms to reikia. Ne tik apie teatrą čia kalba. Į koncertus, visur… Arenos pilnos. Ačiū dievui, kad yra kultūrinis poreikis. Ne tik miesto švenčių.
Kelios citatos iš ankstesnių Jono Buziliausko interviu „Gimtajam Rokiškiui“
„Nesigailiu, kad gyvenu Anykščiuose. Jie kultūrine prasme daug pranašesni už Rokiškį“
„Nė vienas, kuriame dirbau ar dirbu, nevadinamas liaudies teatru. Išskyrus, žinoma, Rokiškio. Pirmiausia man tai patinka ir žiūrėti, ir statyti gerą teatrą. Nesvarbu, jis profesionalų ar mėgėjų. Tačiau reikia pripažinti – kai kurių mėgėjų pastatymai tikrai labai „mėgėjiški“. Bet esu matęs labai daug puikių mėgėjų pastatymų ir šalia ne vieną tikrai prastą profesionalų spektaklį.“
„Pats visą gyvenimą kol kas statau mėgėjų teatruose ir tuo džiaugiuosi. O tie mėgėjų teatrai, kurie pradeda įsivaizduoti esantys profesionalai, atvirai pasakius, tiesiog juokingi. Tai visiškai skirtingos struktūros. Mėgėjų teatras – bendraminčių klubas, kuriuos jungia hobis – teatras. Čia žmonės susirenka gerai praleisti laisvalaikio. Nesakau, kad nereikia siekti aukšto meninio lygio ir kokybės. Tai tiesiog būtina, bet visai kitais metodais negu profesionaliame teatre, kur yra etatai, finansai ir įsipareigojimai“.
„Mane visada žavi, kai mėgėjų teatrai stato savo krašto autorių spektaklius, suranda ir išaukština kiek primirštas asmenybes. Ir pats tai kartais darau. Tai tarsi dar labiau įprasmina mėgėjų teatro veiklą. Yra ir vadinamasis „komercinis teatras“. Bet tai jau „biznis“, apie meninį lygį nebekalbama“.
„Nesu prieš komedijas. Bet labai svarbu, iš ko juokiesi. Linksmybėms ir poilsiui yra popkultūra. Nesu prieš ją nusiteikęs. Yra elementarūs rinkos dėsniai, ir žiūrovas renkasi, ką jis nori patirti. Teatras turi sukelti kokius nors jausmus, prisiminimus, suvirpinti širdį, priversti pagalvoti, ar viskas, kas vyksta su juo, yra gerai. Pats visą laiką stačiau rimtas pjeses. Dauguma – lietuviška dramaturgija. Kartais juokauju, kad esu suvaidinęs beveik visus Lietuvos „neformalus“, kurie pateko istorijon ne tik dėl savo veiklos, bet ir nenusakomo elgesio. Pavyzdžiui, Andrius Višteliauskas pusę savo gyvenimo praleido blaškydamasis po įvairias šalis, o kitą pusę – Argentinos beprotnamyje. Antanas Strazdas absoliučiai nesilaikė visuomenės normų. Paulius Širvys buvo nelaimingiausias žmogus, dėl ko pradėjo gerti. Martynas Mažvydas, liuteronas, dėl įsitikinimų buvo išvarytas iš Lietuvos. Simonas Daukantas, siekdamas savo tikslų, pėsčias ėjo iš Skuodo į Vilnių, bet vėliau taip ir nesurado laimės nei Lietuvoje, nei Rusijoje. Žygimantas Augustas dėl meilės Barborai stojo prieš visos karalystės tvarką… Toks gyvenimas nesutrukdė jiems tapti iškiliausiomis asmenybėmis ir palikti ryškų pėdsaką istorijoje. Ne tas tikras patriotas, kuris vaikšto su tautine juostele ir kiršina visus, o tas, kuris daro tėvynei naudingus darbus. Nesigirdamas ir nesididžiuodamas tuo, o priimdamas kaip neišvengiamybę savo pašaukimą. Teatras turi kalbėti apie amžinus dalykus, apie vertybes, kurios svarbios visoms tautoms“.
