Kai kuriuos procesus suprasti nelengva. Ir nėra požymių, kad palengvės – eiliniams rinkimams artėjant visokio plauko „pudrinimo” tradiciškai daugės. Laimė, esame ne naujokai, žinome, kaip tai vyks.
Tuoj užplūs alkūnėmis kelią į įstatymų leidžiamąją valdžią besiskinantys kandidatai. Iš pradžių jie pasirodys renginiuose, kuriuose iki tol nesilankė, ir žmonas atsives – nes kas gi į kandidatą be antros pusės katalikiškame krašte rimtai žiūrės (iki šiol nesuprantu, kaip netekėjusi mūsų prezidentė tiek balsų gavo). Užvers savo vizijomis-misijomis-programomis ir pyks, kai jais netikėsime. Kas pasidaro su kandidatų smegenimis, neaišku, gal kokia cheminė reakcija – iš žmonių nori tikėjimo, kad išrinkti jie kalnus vers, nors patys tuo netiki nė velnio. Jie jau pasirodė, gal ir ant jūsų slenksčio buvo? Prisegs ženkliuką, įduos vėliavėlę ar bloknotą su tušinuku. O gal duos ką nors pakramtomo – viskas įmanoma, Irano rinkėjai juk buvo papirkinėjami bulvėmis. Klaus, kaip gyvenate, ko iki pilnos laimės trūksta, nors jiems niekas apie jus – jei jūs ne artimieji, meilužė, bendraklasis, bendrapartietis, medžioklės ar klubo draugas – neįdomu, išskyrus jūsų balsą. Turbūt atvyks mėlynais švarkais – šito mokoma internete, virtualiose pamokose, kaip sustiprinti pasitikėjimą. Gers arbatą, tapšnos per petį, gal cigaretę kartu surūkys – suprask, aš savas, tikrai savesnis už Petrą, kuris ateis po manęs, ir už Antaną, kuris buvo prieš mane. Žodžiu, ko jau ko, bet kandidatų dėmesio mums netrūks. Artėja vieną sakančių, kitą galvojančių, trečią darančių laikas.
Bet rokiškėnai tokių pasigesti nė nespėjo. Prisiminkime kad ir trumpiausią rajone spektaklį. Scena – rajono savivaldybės tarybos posėdžių salė. Veiksmas – metinio biudžeto tvirtinimas. Trukmė – dvidešimt sekundžių, finalas. Pinigai rajono metams išdėlioti be svarstymo. Išsivaikščiojo septyni opozicionieriai, toje situacijoje – septyni beverčiai balsai. Taip išsigimsta demokratija… A. Vagonis aiškina tenorėjęs keisti atgyvenusią situaciją, kai pasaulyje vykstant žaibiškiems informacijos mainams, savivaldybėje laikas sustojęs „ne tik darbo intensyvumo požiūriu, bet ir priimant sprendimus”. Suprask merą, kaip nori; tikėk meru, jei gali; gerk tabletę, jei negali, bet vis tiek tikėk! Ir jo patarėju Tadu Barausku tikėk. Nes šio tragikomiško momento įrašui dingus, jis viešai žmonėms paaiškino, kad tarybos posėdžio įrašas sutrūkinėjo į… septyniolika dalių. Neva, pigios sistemos nesutalpino informacijos. Reikia tikėti! Juk mero patarėjas pasakė, ne koks kaimo kvailelis, koks cirko artistas žmonėms juokinti (tik va, klausimų kyla: ir kaip tų „sistemų” nesuplėšė metai iš metų kiekviename posėdyje rimtais veidais aptarinėtas gyvybiškai svarbiausias rokiškėnams klausimas: pirkti ar nepirkti Obelių muziejui lentynas? Arba – griauti ar palikti paminklą generolui? Kas tas pigias sistemas savivaldybei pirko? Iš ko pirko? O gal pirko brangias, bet prastas? O gal pirko kažką kitką? O gal šiek tiek sumokėjo, o kitus – atsidėjo? Pagaliau – jei jau nupirko brangias ir prastas, tai kokių sankcijų už e-valdžios sutrikdymą sulaukė?).
Praėjo mėnuo, bet tarybos nariai taikytis nežada: opozicija nedalyvavo tarybos posėdyje ir išplatino pareiškimą manipuliuojančiam ir vėjavaikiškai besielgiančiam merui, kuriame pranešė iki šiol besitikinti, kad meras sukvies juos apsvarstyti incidentą. Meras iš protestuojančiųjų tikisi to paties. Būtų linksma tebesitęsiantį susirėmimą ragais stebėti, jei ne vienas momentas: kur šitie žmonės įkišę savo mandatus? Priesaiką? Juk savivaldos esmė – žmogui tarnaujanti vietos valdžia. Kaktomuša susibedusi vietos valdžia neturi kada tarnauti.
Tada suprantama, kodėl Antanas iš Pakapės, eilinį kartą miesto centre neradęs kur pasisioti, skųstis ateina į redakciją, o ne pas merą. Miesto seniūnas A. Krasauskas aiškina: senasis tualetas žmonėms sisioti nepritaikytas, o biotualetai – žiemą be šalčių! – užšalę. Užtat projektuojami konteineriniai tualetai. Jie bus. Kada nors. Įtariu, kad Japonijos ambasadoriui, ūkio ar švietimo ministrams, susiruošusiems pasivaikščioti senamiestyje, savivaldybėje arbatos nepasiūlė…
Tada suprantama, kodėl situacijoje, kai miestą stebinčios kameros vaizdą fiksuoja, tačiau nėra kam jo žiūrėti, kalčiausia tampa korespondentė D. Zibolienė, nenutylėjusi, kad kameros aklos, nors savivaldybės administracijos direktorius V. Rancevas ir „patarė” rokiškėnams to nepasakoti. Būtų pakakę tik jo vizijos: lėšos naujoms kameroms ir įrangai gali būti gautos iš projektų. Tiesa, paraiškų savivaldybė dar nepateikusi, „tik žvalgos, tik tiria situaciją”. Supratot, žmonės, kameros bus ir bus, kas vaizdą stebi. Kur nors, iš kur nors, kada nors…
Tada suprantama, kad šeimai su vaikais, kurių vieno užakę kvėpavimo takai ir nesveika širdis, o kitam diagnozuotas autizmas, vis neateina eilė socialiniam būstui mieste, o siūloma apsigyventi kuriame nors kaime, toli nuo mokytojų ir gydytojų. Suprantama ir tai, kad moteriai viešai užsiminus apie pasiūlymą prasigerti, jei jau taip nori socialinio būsto, Zita Čaplikienė iš savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus pasikviečia ją ant kilimėlio ir padiktuoja pasiaiškinimą, kad motina ne tik nieko panašaus nesakė, bet iš viso su žurnalistais nekalbėjo.
Tada suprantama, kodėl ramiai savivaldybėje tebedirba kenkėjai, tvarkantys popierius viešiesiems pirkimams, nors jie taip patvarko, kad miesto komunalininkai gali skirstytis. Už juos ir gyvųjų, ir mirusiųjų rokiškėnų aplinka rūpinsis žmonės iš miestų, esančių už šimtų kilometrų. Kad būtų dar aiškiau: į bankrotą stumiama įmonė, kuri iš esmės savivaldybei ir priklauso. Taigi, kenkėjai teršia ten, kur sėdi, o rokiškėnai jiems už tai atlyginimą moka… Gaila, nežinau jų pavardžių. Gal patys prisistatys?
Primenu, kad Rokiškio klombas prižiūri kėdainiškiai, maitina – kretingiškiai, o šviesoforais rūpinasi vilniečiai…
Yra apie ką visiems valdžios vyrams ir moterims galvoti, tartis ir spręsti. Laikas taikytis!
P. S. Kaip manote, ar sulauksime dienos, kai politikas bus profesija? Kai ateiti į politiką bus galima tik po studijų, kaip į mokyklą ateina mokytojas, į teismą – teisėjas, į muziejų – istorikas. Gali būti, kad žmonės būtų laimingesni, miestai turtingesni, kaimai gausesni, jei politikoje nesimaltų tiek daug atsitiktinių.
Sveta Vitkienė
