Ši savaitė – beveik istorinė. Apie ūkininkus ir jų traktorius pasisakė visi, kas tik norėjo bei galėjo. Nuo pačių ūkininkų iki Vilniaus ministrų, hipsterių, influencerių ir net menininkų. Neištvėrė net Algis Ramanauskas-Greitai ir Oskaras Koršunovas. Prie traktorių pozavo ir visada panašiuose renginiuose nepraleidžiantys progos sudalyvauti Petras Gražulis bei kiti „Šeimų maršo“ etatiniai rėksniai. Net Andrius Užkalnis, šiaip jau, švelniai sakant, nelabai ūkininkų mėgstamas ir pats nevengiantis iš kaimo žmonių pasišaipyti socialiniuose tinkluose, pareiškė, kad norėtų ne tik laimingų vištų kiaušinių ir laimingų karvių pieno, bet ir „visko, kas ant stalo, iš laimingų ūkininkų“.
Tiesą sakant, mano socialinių tinklų burbule ūkininkai susilaukė daugiau simpatijų negu tikėjausi. O to baisaus antagonizmo tarp kaimo ir miesto, kuriam, kiek pastebėjau, buvo nusiteikę ir patys ūkininkai, liko gerokai mažiau. Pasigirdo net vilniečių raginimų atnešti protesto dalyviams karšto maisto. Ir ne tik raginimų, matėsi ir pačių ūkininkų nusistebėjimų, sulaukus tokių dovanų. Žinia, ir patys ūkininkai nėra kokie vargetos, galėtų sau leisti kartą kitą net prabangiuosiuose „Stikliuose“ papietauti, nors kartais ir dejuoja, jog esą baigiami nustekenti ir varomi į kapus.
Ir ne apie traktorių brangumą čia kalba. Kiekvienas blaiviau mąstantis žmogus supranta, kad geresnė technika reikalinga geresniems rezultatams, o ne atvirkščiai. Kad tas, kuris bandys žemę dirbti „ekologišku“ arkliuku, niekaip neįstengs konkuruoti net su menką techniką turinčiu, o visos dainos apie „traktoristo juodą duoną, mėlyną zacirką“ seniai nieko bendro su realybe nebeturi. Žemės ūkis yra verslas, ir niekur nuo to nepabėgsi. Tiesa, tai specifinis verslas, nes visi nori pigių jo produktų, kasdien atkeliaujančių ant mūsų stalo. O jei nori pigiau, kažkas turi sumokėti. Tam ir tarnauja nacionalinė bei tarptautinė parama žemės ūkiui. Piktinkis nesipiktinęs, kad kiti verslai tokios negauna, bet be jos kasdienė duona, mėsa bei kiaušiniai būtų smarkiai brangesni.
Visaip gali manyti apie šią žemdirbių akciją, bet reikia pripažinti, jog demokratinėje visuomenėje kiekvienas turi teisę protestuoti prieš valdžią bei jos sprendimus. Žemdirbiai ir protestuoja. Iš pradžių kai kas bandė visą ugnį nukreipti į Europines institucijas, siekiančias tvarios žaliosios ekonomikos. Būtent dėl tokio kurso kilo nepasitenkinimas reikalavimais atkurti daugiametes pievas, plėsti vandens telkinių apsaugines zonas ir pan. Bėda čia tik ta, kad ES žemės ūkį ir gamtosaugą kuruoja tos partijos, kurių pagrindinį elektoratą Lietuvoje sudaro būtent kaimo gyventojai. Pirma pamoka ūkininkams – nesakyti, jog Europos Parlamento rinkimai nieko nelemia.
Kitas dalykas, kad, kaip tvirtina Rokiškio ūkininkų sąjungos vadovas Mindaugas Petkevičius, pati Lietuvos valdžia priimdama sprendimus bei bendraudama su socialiniais partneriais galėtų mažiau dairytis į ES institucijas, o pati vietoje spręsti iškylančias problemas. Tą, neva, patvirtino ir pats Europos žemės ūkio komisaras J. Wojciechowskis.
Dar keletas minčių apie žemdirbių protesto akciją iš renginių organizavimo taško. Patys akcijos organizatoriai (Lietuvos žemės ūkio taryba), regis, nelabai tikėjosi tokio žemdirbių entuziazmo. Apie „traktorių žygį“ paskelbta buvo kelios dienos po pranešimo dėl laužų akcijos. Leidimas įvažiuoti į Vilnių gautas 500 traktorių, nors iš tikrųjų norinčiųjų susidarė dvigubai daugiau. Iki pat paskutinės dienos tiksliai nežinota nei kokiais keliais važiuos protestuotojų kolonos, nei kur rinksis. Gali būti, kad suveikė perdėta organizatorių konspiracija, nes akcijos išvakarėse vykusiame pasitarime gana garsiai šnekėta apie galimas provokacijas, užtveriamus kelius ir panašiai. Nors pasiklausius kai kurių būsimų protesto dalyvių pašaliniam stebėtojui galėjo kilti mintis, jog baimintis reikėtų ne tiek valdžios bei policijos provokacijų, kiek pačių ūkininkų karštakošiškumo ir neatsakingumo. Tad gal ir gerai, kad ne visi pageidavę į Vilniaus centrą pateko, nors tai ir sukėlė nepatekusiųjų nepasitenkinimą.
Vis dėlto žemdirbių protesto organizatorių garbei reikia pasakyti, jog jie tvarkėsi išmintingai ir oriai, reikalavimai buvo suformuluoti aiškiai ir logiškai, be ašarų balse ir akyse, be patetikos. Protesto dalyviai buvo perspėti nenaudoti kelionei žymėto dyzelino, važiuoti tik techniškai tvarkingais traktoriais ir saugiai. Gal todėl Vilniaus gatvėse niekas nematė Vokietijos protestuose pagarsėjusių mėšlo kratymų vidury gatvės ir panašių ekscesų. Tie patys organizatoriai apdairiai iš anksto atsiribojo nuo visokių prisiplakėlių, nesusijusių su žemdirbiais, bet mėgstančių dėtis visų ir visko gynėjais: „Šeimų maršo“, gražulių, orlauskų ir panašių. Tad žemdirbių protesto akcija, nors nemažai daliai visuomenės pats žodis „protestas“ kelia nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą, buvo netgi savotiškai patraukli. Beje, ar pastebėjot, kad sudėjus traktorių ir akciją galima gauti aTRAKciją?
Kuo pasibaigė žemdirbių protestas, ar buvo pasirašyti kokie nors dokumentai ir susitarimai su Vyriausybe ar jos įgaliotais asmenimis, rašydamas šį savaitės komentarą dar nežinau. Bet nujaučiu, kad pavasaris ne už kalnų, o tada ūkininkams jau rūpės nebe protestai. Atsiras daug aktualesnių dalykų. Be duonos ir mėsos neliksim – ūkininkai atsakingi žmonės.
