Vaikystėje aš, kaimo mokytojų vaikas, labai ilgai negalėjau suprasti, kodėl prieš sėdant prie Kūčių stalo reikia užrakinti duris ir tą vakarą negalima nieko įsileisti. Nesupratau ir to, kodėl nereiktų apie tą vakarą niekam pasakoti.
Dar prisimenu, kaip mokyklose veikdavo Naujametinis paštas (taip, tada Kalėdos buvo slaptos ir tik namuose, dažnai duris užsirakinus). Rašydavom pluoštus atviručių, o paskui skaičiuodavom: tiek pasiunčiau, tiek gavau. Toks neoficialus reitingavimas – kuo daugiau gavai, tuo populiaresnis esi.
Nors studijuojant Kūčių ar šv. Kalėdų dieną dažniausiai tekdavo laikyti egzaminus (kad tik studentai neišvažiuotų namo ir nešvęstų), bendrabutyje per Kūčias net tais visuotinio stygiaus laikais paslaptingu būdu atsirasdavo silkės, kuria visi dalindavosi, gal ir dar ko nors reikiamo atsirasdavo – seniai tai buvo, tiksliai neatsimenu, o meluoti ir vaizduoti kokio nors disidento nenoriu. Tada jau supratau ir žinojau, kad nieko neįsileisti tenka dažniau ir daugelio dalykų nebūtina pasakoti.
Bet ir dabar, kai šv. Kalėdos ir net Kūčios darosi baisiai viešos, kai dar nespėjus sutemti Kūčių vakarui socialiniai tinklai jau lūžta nuo atvirukų, šventinio stalo nuotraukų ir linksmybių vaizdų, man norisi užsirakinti duris. Ar bent išjungti telefono signalus, kad nekiltų noras vis žvilgčioti į ekraną, kuriame vienas po kito pilasi visai nesvarbūs tuo momentu sveikinimai ir linkėjimai. Kad pasaulis susitrauktų iki namų, iki kambario, kur dabar dažniausiai susėdame dviese ar trise, labai retai mūsų būna daugiau. Bet užtat labai daug vietos ramiam buvimui ir gerumui. Širdies ramybei, kurios dažnai taip trūksta. Pauzei, nuo kurios prasideda kažkokia didelė nekasdienybė. Didesnė už mus pačius. Šventė nuo žodžio Šventas. Švento triukšmo nebūna, šventa būna tik tyla.
Gal aš ir neteisus. Gražūs man ir tie triukšmingi eglučių įžiebimai, tik ne mano ir ne man. Gražios, kad ir triukšmingos, bruzdžios, įvairios Kalėdų gerumo akcijos. Labai gražūs buvo maltiečių žmonės – laimingi dalindamiesi, kad galėtų dalintis dar daugiau. Nepaprasto šviesumo veidai, šalia kurių pats šviesėji, gal net šventėji, šventi aukojimą. Ne šiaip jie surinko sumą didesnę nei bet kuriais ankstesniais metais. Ir gerų darbų tikrai daugės. Ir mažės tokių, apie kuriuos niekas per šventes nepagalvoja, kurių niekas neprisimena.
Žurnalisto darbas toks, kad ne tik visokių blogybių, apie kurias per šventes nelabai norisi šnekėti, bet ir gražių, šviesių dalykų bei žmonių matai daugiau. Ko gero, juos prisiminsiu ir per šventas Kalėdas. Ūkininkus Evaldą ir Eleną Baronus, Saulių ir Vaidą Sinkevičius, muziejininkę Santą Kančytę, su kuria aikčiodami prieš šventes vaikščiojom po prakartėlių parodą ir šnekėjom ne tik apie jas, bet ir apie žmogų.
O iš tikrųjų tai visai nenorėjau nurodinėti ir mokyti, kaip reikia švęsti. Suprantu, kad Kalėdos vieniems bus šventos, kitiems ir visai ne. O ir tą šventumą kiekvienas savaip suprantam, ir šventimą. Tad būkim taip, kaip kiekvienam norisi. Ir su tais, su kuriais norisi. Būkim. O „ant gerumo pramuš“, kaip dainuoja Marijonas Mikutavičius, beveik neišvengiamai. Prisimenat, kaip vadinasi ta daina? Viena iš tų nenusaldintų kalėdinių.
Nors man, prastai užsislaptinusiam lyrikui, labiau patinka kita. Kosto Smorigino pagal Liutauro Degėsio tekstą. „Kalėdos, Kalėdos, Kalėdos, patikėk, jau pasibaigė bėdos…“
