Gal ir gerai, kad niekas neiškreipia monotoniško šeštadienio paveikslo… Viskas įprasta ir sava, kaip sakoma, iki kaulų smegenų pažįstama. Kartais net imi įtarinėti, spėlioti, nes jau žinai, kaip susiklostys aplinkybės, reikalai. Svarbiausia, kad intuicija neapgauna. Greit sausis baigs kadenciją, bet ir dabar dar netrūksta praėjusių švenčių akordų. Dar girdisi, kaip pyška petardos, o prie gyvenamųjų pastatų augančiuose dekoratyviniuose krūmuose lyg kalėdiniai žaisliukai striksi raudongurklės sniegenos. Niekas nesikeičia… Čia keturkojį augintinį vedžioja šeimininkas, dideliais žingsniais kupinas kūrybinių idėjų prapėdina žinomas rajono dailininkas. Visiems praeiviams po kojomis girgžda minkštas ir atidrėkęs sniegas.
Dabar jau retai kada pamatysi vaikus, statančius senį besmegenį arba besimėtančius sniego gniūžtėmis. Šiandien verda, kunkuliuoja gyvenimas virtualioje erdvėje. Ir jaunus, ir vyresnius žmones užliūliuoja socialinių tinklų liūnas, smegenų vingiai pasiduoda kompiuterinių žaidimų vingrybėms, o mėgavimasis gamtos pasauliu tampa nepopuliari laisvalaikio praleidimo forma. Būna ir kitaip… Neseniai perskaičiau informaciją apie Vokietijoje, Vezenberge, ant geležinkelio bėgių pastatytą sniego senį. Traukinio mašinistas buvo priverstas staigiai stabdyti traukinį. Kaip liudija policijos pareigūnai, stabdžių sistemai padaryta apie 5 tūkst. eurų žala. Tokie pokštavimai atneša tik nuostolių, dar gerai, kad nenusineša žmonių gyvybių…
Nostalgišką sniego gniūžtės reginį vis dėlto teko išvysti einant Jaunystės gatve. Mažamečiai statė senį besmegenį, o kažkokia moteris paėmė sniego gniūžtę ir ją suspaudė saujoje. Aš net pro šalį eidama pajutau, kaip moteris delne jaučia sniego buvimo prasmę. Pajutau nostalgiją sniego gniūžtei…
Liūdna, kad sklaidant šeštadienio kultūrinę spaudą sniegas įgyja kitą spalvą. Jis apsirėdo niūria praradimo skraiste. Dar gausu informacijos apie 2016 m. gruodžio 31 d. iškeliavusį į amžinybę poetą, vertėją, nacionalinės premijos laureatą, dainų tekstų autorių Vytautą Bložę, sausio pradžioje – žymų keliautoją, fotografą, Gedimino Didžiojo ordino ir Vengrijos riterio kryžiaus kavalierių Paulių Normantą. Šių žmonių unikali veikla ir platūs ateities užmojai šildė kitų sielas, garsino Lietuvą visame pasaulyje. Apie šiuos žmones kultūrinėje spaudoje prisiminimais dalijasi bendraminčiai. Į atmintį įstrigo poeto, eseisto, vertėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kornelijaus Platelio pamąstymai. Jis apie poetą V. Bložę rašė: „…palinkėkime jam laimingos kelionės belaikėmis erdvėmis, sau – kuo ilgesnės trukmės su kerinčia jo poezija“.
K. Platelio linkėjimas P. Normantui atitinka išėjusiojo gyvenimo būdą: „Tebus lengvas jo kelias, teras jis tą nepastebimą plyšelį, kuris, pasak Tibeto mirusiųjų knygos, leidžia keliauninkui ištrūkti iš karmos valdų ir patekti ten, kur jis iš tikrųjų trokšta.“
Neatsitiktinai šiuos prasmingus žodžius norėjosi pacituoti. Tai pamoka mums visiems… Reikia gyviesiems spėti pasakyti tai, ką norime, nes išėjusiesiems mūsų žodžiai jau tampa beprasmiai. Dažniausiai tai būna tik žinia esantiesiems apie išėjusiuosius…
Kartais žmogus bijo būti savimi, o bendravimas su kitais jau tapo prabanga. Mes neturime laiko, o moterys, rašiusios Lietuvos kino ir teatro aktoriui Regimantui Adomaičiui laiškus, laiko turėjo. Ir tikriausiai labai daug… Ir visa tai pasirodys naujoje teatrologės Daivos Šabasevičienės knygoje „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“. 7–8 dešimtmečiais laiškai buvo vienintelis būdas išreikšti savo mintis, jausmus ir troškimus. Tikiuosi, kad R. Adomaičio gerbėjos naujajame leidinyje išvys daug intriguojančios informacijos. Aukšto aktorinio meistriškumo menininkas R. Adomaitis turėjo ir fiziko išsilavinimą, jam svarbiausias gyvenimo dėsnis vis dėlto buvo meilė vertybėms. Aktorius yra teigęs: „Jei eini į teatrą jo nemylėdamas, geriau praeik“, o 2004 m. birželio 25 d. tuometinei Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos bibliotekai leidinių su autografais kolekcijai dovanodamas knygą „Mintys scenos paraštėse“ aktorius linki niekada nestokot skaitytojų, nes knyga – pagrindinis žinių ir dvasinio peno šaltinis. Manau, kad aktorius nesupyks, jeigu septynias siektinas gyvenimo nuostatas, kurias įvardino knygoje „Mintys scenos paraštėse“, paskelbsime tiems skaitytojams, kurie knygos neskaitė:
- Išmokti gyvenime džiaugtis kiekviena smulkmena.
2. Nepraeiti abejingai pro įvykius.
3. Visada atvirai pareikšti savo poziciją, o ne pasilikti ją sau.
4. Nevaizduoti protingesnio ir sąmojingesnio, negu esi.
5. Iš tragiškiausių situacijų išeiti su šypsena.
6. Būti užimtam ne savimi, o kitais.
7. Niekuomet nesakyti už akių to, ko negali pasakyti į akis.
Kaip svarbu perkratyti savo mąstymo kerteles. Retas kuris kasdienybės grūstyje sugeba išlaikyti giedrią nuotaiką, būti geranoriškas kitiems ir sunkioje situacijoje įžiūrėti teigiamų mūsų gyvenimo dalykų. Kaip dažnai mes pasigendame sniego gniūžtės jausmo delne, akys pasigenda senio besmegenio su morkos nosimi, patys gydome širdyje susikaupusius skaudulius. Sakoma, kad laikas – puikus gydytojas, bet kartu ir baisus kosmetologas…
Liūdna, kad sniegas įgyja kitą spalvą. Jis apsirėdo niūria praradimo skraiste. Informacijos priemonės praneša dar vieną liūdną žinią visuomenei. Mirė viena ryškiausių Lietuvos teatro režisierių Aurelija Ragauskaitė, įkūrusi Valstybinį jaunimo teatrą Vilniuje, garsėjusi lietuviškos klasikos pastatymais Šiaulių dramos teatre. Taip ir pėdina gyvenimas… Yra ir gerų dalykų. Ilgėja diena, daugiau šviesos…
Šaunu, gerbiama Reda. Intelektualus straipsnis. Vien tik ką reiškia “Mintys scenos paraštėse“. Skaitant tokias publikacijas, rodos, žmogus daraisi šviesesnis, ne veltui gyvenantis. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi Tave pažindamas. Ačiū už prasmingas mintis. Sėkmės gyvenime, džiaugsmo gyvenimu.