Tesaugo tave Dievas ar…

Kauno „Žalgirio“ sirgalių grupė pasivadino angliškai – „Green White Boys“ (žali  balti berniukai). Mielas, senų laikų žalgiriukas, simbolizavęs tautos nepriklausomybę, globalizacijos laikais pavirto dariniu, į kurį turtingieji meta pinigus. Susimetę perka prekę. Krepšinio aikštelėje laksto nebe per metų metus susižaidę vietiniai talentai, o pirkiniai iš Amerikos, Naujosios Zelandijos, Slovėnijos, Vokietijos ar Prancūzijos… Tai kokiam galui vadintis „žaliais baltais“, geriau kitoniškai… Bet po aštuonerių Eurolygoje praloštų rungtynių, o Lietuvos čempionate – amžinam varžovui Vilniaus „Rytui“ prakištos pergalės, aiškintis su sirgaliais į komandos priekį žengė seni vilkai Artūras Milaknis ir Mantas Kalnietis, o ne svetimšaliai. Bet galėjo ir jie prisidėti, juk sirgaliai verste verčia susivokti kalbantys, arba bent suprantantys, angliškai (tai matosi iš grupės pavadinimo).

Jei jau mąstoma globaliai ir formuojama globali komanda, tai sirgaliai verčiau pasivadintų dirbtinės esperanto kalbos žodžiais. Google sako, kad „Žalgirio sirgaliai“  esperanto kalba skambėtų taip: „Adorantoj de Grunwald“. „Žali balti berniukai“ – „Verdaj kaj blankoj knaboj“. Na, gautųsi kažkoks į burtažodį panašus kalambūras, vertas knygų apie jaunąjį burtininką Harį Poterį. Tiek tos bėdos. Priešininkus nukautume ne tritaškiais, o sirgalių grupės pavadinimu. Bet čia, kaip sakoma, skonio reikalas, į kurią pusę liežuvį vartyti.

Ech, iš „Žalgirio“ likęs tik pavadinimas. Vyresni dar pamena, kodėl sovietiniais metais Arvydas Sabonis, žaidęs „Žalgiryje“, stojo į tuometę Žemės ūkio akademiją. Taigi todėl, kad jos studentų nekviesdavo į sovietinę armiją. Pakliuvę į ją, visi gabūs krepšininkai atsidurdavo pagrindinio „Žalgirio“ priešininko – Centrinio armijos ir sporto klubo (CASK) – sudėtyje. Sabas būtų žaidęs prieš savus. Todėl ir „rinkosi“ žemės ūkį, nors apie jį, spėju, nutuokė tiek pat, kiek aš geležinkelį – atpažįstu garvežį, vagonus, geležinkelio bėgius, pervažą su mirksinčiu šviesoforu bei STOP ženklu ir žinau, kad kažkokiam Lietuvos taške dar gyvuoja geležinkeliečius ruošianti mokykla, nes ją baigė vienas pažįstamas. Bet jis valdo ne sąstatą, o viso labo krautuvą  laaabai svarbioje žemės ūkiui įmonėje.

Krepšinis vadinamas antrąja lietuvių religija. Jis, kaip ir dalis pasaulio tautų, baigia prarasti savus dievus. Neregimus Dievus, apie kuriuos kalbama tautų Šventuosiuose Raštuose. Ir realius, apčiuopiamus, matomus lyderius, gyvenančius šalia, vedančius į priekį, vadinamus asmenybėmis. Pradėta net gėdytis jų.

Gabus vaikinas, susirinkęs laurus rajono ir apskrities moksleivių olimpiadoje, pakliuvo į respublikinę. Ten irgi pasisekė. Kartu su kitais gudručiais jis buvo pakviestas į pagerbimo renginį sostinėje. Jame, be kitų garbingų ponų, sėkmės linkėjo ir dovanas dalijo visoje Lietuvoje gerai žinomas dvasininkas. Gudručiams įteikė po savo knygą ir… skėtį. Didelį, su rankena. Supakuotą. Todėl nė vienam gudručiui  nekilo mintis jį išskleisti. O gaila, nes reakcija būtų išdavusi, kas yra kas. Mintyse vaikinas paskyrė skėtį mamai. Namuose išpakuoti dovanos susirinko visa šeima. Vos išskleidus, juos ištiko savotiška, žadą atėmusi apopleksija – ant skėčio buvo didžiulis užrašas „Tesaugo tave Dievas.“ Labiausiai sielojosi mama – su tokiu nei į gatvę išeisi, nei paplūdimy pagulėsi, juk ką žmonės pagalvos? Taip ir tebekiūto tas skėtis užspeistas dulkiname kamputyje, paliktas šalia kitų NEREIKALINGŲ daiktų. Kur daugiau dėti? Išmesti gaila, visgi dovana.

Neturiu galimybės jos paklausti: „Jei vietoje „Dievas“ tebūtų daugtaškis. Ką  įrašytum?“ Ką jūs įrašytumėte? Gal ką nors esperanto kalba? Nesuprantama, užtat intriguojančia?

P.S. Tokia istorija nutiko ne rokiškėnų šeimoje.