– Tai kur ta prakartėlės pradžia? Italijoje?
– Teisingai, Italijoje. Bet tai ir filosofinis klausimas, kuris gali paklaidinti. Juk galima sakyti, kad jos pradžia ir Betliejuje, ar ne? Tai kuri pirmoji – Betliejuje ar Italijoje? Prakartėlę, jeigu į ją žvelgsime kaip į atkartojimą to, kas kažkada vyko, labai lengva perkelti ir į mūsų dienas, į dabartinį kontekstą. Kai šv. Pranciškui Asyžiečiui gimė graži mintis atkurti tą sceną, jis pasakė, jog tiesiog dega noru, kad žmonės pamatytų, ką iš tikrųjų reiškia kūdikis, paguldytas ant šiaudų, kai šalia stovi jautis ir asilas. Jis pabrėžė, kad jautis ir asilas turi būtinai būti toje prakartėlėje, toje grotoje, kuri jam priminė Šventąją Žemę, po kurią keliavo. Ir jeigu bandysime įsivaizduoti mūsų dienų Betliejų, Palestiną, vaikus, kurie ten gimsta dabar, kur jie dabar paguldyti? Toli nuo ėdžių? Todėl šitos prakartėlės atrodo stulbinančiai aktualios – apie šiandien. Per visus 800 metų tai yra universalus įsižiūrėjimas į gimimo slėpinį, į Dievo tapimo Žmogumi slėpinį. Ir tas slėpinys prieinamas, jaukus, atpažįstamas, kiekvienas lengvai gali įsižiūrėti, atpažinti kažką ir šitoje parodoje. Kartais labai įdomu pažiūrėti, kaip vaikai visa tai interpretuoja – yra ir šioje parodoje keletas vaikų darbų. Atrodo, keli pagaliukai ir viskas… Ar galima atpažinti?
– Galbūt. Trys figūros – dvi stovinčios, viena gulinti. Nesunkiai galima atsekti siužetą. Vaikai abstrakcijas, sąlygiškumą supranta kur kas lengviau negu suaugę. Vaiko fantazija aktyvesnė.
– Man irgi nuostabu šioje parodoje, kad, rodos, elementariame siužete, kompozicijoje kiekvieną kartą vis kažką atrandi. Kaskart eidama su nauja vaikų grupe vis kažką naujo pamatau. Šiandien eidama pagalvojau, kad žmones, žmonių figūras prakartėlėje mes jau žinom, o jeigu paskaičiavus, kiek ir kokių joje yra gyvūnų? Kokie veikėjai veikia prakartėlėje?
– Šv. Juozapas, Marija, kūdikėlis Jėzus, gyvūnai, angelai. Gyvūnų visokių būna, kartais ir kupranugariai atsiranda, bet šiaip avys, asilas…
– Dar dažniausiai Trys Karaliai, nors jie vėliau atkeliavo… O kas buvo tie Trys Karaliai? Ką apie juos žinom?
– Išminčiai? Pranašai? Tą tekstą galima visaip suprasti, priklausomai nuo vertimo…
– Pranciškui Asyžiečiui, kuris buvo truputį tikėjimo revoliucionierius, buvo svarbu, kad gulėtų kūdikis ant šieno, būtų jautis ir asilas. Ne Karalius pabrėžė, o du gyvūnus. Bet Pranciškus buvo arčiau to įvykio. Mūsų laikais praėjo jau 2000 metų nuo Kristaus gimimo. Kas prakartėlėse iš to, kas mums atrodo savaime suprantama, yra Evangelijose, o ko nėra? Tiems išminčiams teologinėje tradicijoje suteikiamas astronomų, filosofų ir tik tam tikra prasme karalių, valdovų vaidmuo. Popiežius Benediktas XVI gana paprastai tai apibendrino: „Jie simbolizuoja žmogaus proto paieškas didesnės prasmės.“ Stebėti žvaigždes ne tam, kad atspėtum ateitį, nes jie neturėjo kokio nors ateities nuspėjimo dovanos, kaip tik stebėjo dangų tam, kad suvoktų šio pasaulio prasmę. Taigi, juos visai pagrįstai galima pavadinti filosofais. Trys filosofai, kurių protas ieško prasmės. Ir tas protas atveda išvysti prasmę tokiame keistame, įdomiame dalyke: kūdikyje, paguldytame ėdžiose. Nelabai aišku, iš kokių kraštų tie Karaliai-Filosofai atėjo, evangelija pagal Matą apskritai neapibrėžia jų skaičiaus. Trys Išminčiai-Karaliai ir jų vardai atsiranda klostantis tradicijai. Pažiūrėkim, kas susirenka prie ėdžių: piemenys…
– Toks žemasis sluoksnis…
– Taip, ir Išminčiai. Jie užtrunka kelyje, susipainioja, ką bando rasti, dar užeina į Jeruzalę pasiteirauti. Bet Išminčius veda tiesos troškimas, tai reiškia, jog jų gyvenimas buvo nukreiptas ieškoti gilesnės šio pasaulio prasmės.
Sofija Tyzenhauzaitė yra parašiusi nemažai knygų, bet pati paskutinė jos knyga, rašyta turbūt prieš pat mirtį, nes išleista, berods, metai po jos mirties, vadinasi „Litanijos“. Tai mažytė knygutė, gal 8 puslapiai, kurioje dvi litanijos. Viena Dievo Motinai, kita – tiesiog Kūrėjui, Viešpačiui, Dievui. Tose litanijose du kreipiniai. Vienas: „Viešpatie, kuris pražydini kiekvieną ramunės žiedą pievoje“, o kitas: „Viešpatie, kuris suki žvaigždynus ir visus visatos dėsnius valdai“. Tai ir tie Išminčiai suvokia pasaulį kaip turintį tvarką, nes žvaigždynai juda tvarkingai, bet dar reikia išsiaiškinti, kas už to slepiasi. Išminčiai ir atstovauja prakartėlėje tiems ieškantiems tvarkos ir prasmės.
Bet aš visgi norėčiau grįžti prie gyvūnų, nes šiandien galvojau apie juos. Štai matom vienoje iš prakartėlių milžinišką zuikį, kitoje – ežiuką. Būtų visai įdomu pasižiūrėti, kiek ir kokių šios parodos autoriai suvedė gyvūnų – vis dar niekaip nesuskaičiuoju iki galo. Štai dar vienoje prakartėlėje labai gražiai įsikūrę vištos ir gaidys.
– Tvarte juk visada būna vištų…
– Ir pelėda su pelėdžiuku… Čia saviti momentai, tokie rečiau matomi. Daugiausia visgi yra avys, jaučiai ir asilai. Naujojo Testamento Evangelijose jų gal ir nėra. Avys gal ir aišku iš kur…
– Dievo Avinėlis…
– Taip, Dievo avinėlis. Ir kaip ganytojas. Ir pats Betliejaus pavadinimas reiškia „Duonos namai“ (iš arabų kalbos verčiant – „mėsos namai“). Kristus, paguldytas ėdžiose, iš kurių ėda gyvūnai, paskui taps žmoniją maitinančia duona. Avys čia visai logiškai atsiduria, nes piemenys, kurie pirmi atėjo gimusio kūdikio pasveikinti, galėjo atsivesti ir savo avių bandas. O iš kur čia jautis ir asilas? Iš kur jie čia atsiranda? Kodėl šv. Pranciškus sako: „Noriu, kad savo akimis pamatytumėt, ką reiškia kūdikis paguldytas ant šieno, kurį savo kvapu šildo jautis ir asilas“?
– Gal jautis simbolizuoja kantrybę?
– Bažnyčios tėvai sieja tai su Senojo Testamento pranašo Izaijo, skelbusio Mesijo atėjimą, citata: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias, tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta (Iz 1, 3). Labai įdomu, kad jaučio ir asilo buvimas šalia gimusio Išganytojo turi ir tiesioginę, ir gilesnę prasmę. Šventajame Rašte ne vieną kartą jautis simbolizuoja žydų tautą, o asilas – pagonis. Pagonis ne ta blogąja prasme. Vieni tarsi turi Dievo pažadą, bet iš užsispyrimo nepriima Mesijo, o kiti dar nepažįsta tiesos, bet ir vieni, ir kiti ateina sutikti gimusio Kristaus. Labai įdomu, kad gerokai po šv. Pranciškaus didieji dailininkai (pavyzdžiui, Giotto), vaizduodami Jėzaus gimimo sceną, paveiksluose jautį ir asilą pastato arčiau Jėzaus negu Juozapą, kuris miega ant kokio maišo ar ruošiasi kelionei (galima netgi atskirai tyrinėti, kaip toje scenoje vaizduojamas Juozapas ir ką tai reiškia). O jautis ir asilas – beveik pačiame paveikslo centre. Ir jų veidai dažnai žmogiški. Taigi, vaizduojamas ir žmogaus nesugebėjimas pažinti Dievo atėjimo, Dievo Sūnaus gimimo slėpinį, kartais gal ir užsispyrimas bei nenorėjimas pažinti, bet jie ateina ir pagarbina, dalyvauja šioje scenoje.
– Kaip prakartėlė išplito iš Italijos? Kodėl ji vienose šalyse, tokiose kaip Lenkija, Lietuva, yra ne tik bažnyčiose, bet ir išeina į aikštes, į žmonių namus, o kitur nėra taip paplitusi?
– Gal viską lemia tikėjimo būdas, pavyzdys. Juk po šv. Pranciškaus pavyzdžio šiaurės Italijoje visi miestai, miesteliai ir net mažyčiai kaimai ne tik stato prakartėles, bet ir gyvai atkuria tą sceną, renkasi, tais metais gimęs kūdikis gali gauti Jėzaus „vaidmenį“. Kraštai, kurie buvo labiau paveikti reformacijos, gal mažiau vaizduoja prakartėles, nes jie apskritai mažiau linkę, kaip sakė šv. Pranciškus, įsižiūrėti, kad tikrai Dievas tapo Kūnu. Tas įsikūnijimas labai svarbus, net smulkios detalės. Kita vertus, kažkada pati galvojau, kodėl toks svarbus dalykas kaip rarotų mišios taip paplitę Lenkijoje, Lietuvoje, o kitur tos tradicijos labai anksti susirinkti su žvakėmis ir giedoti jau nebėra? Galima įvairiai spėti, bet manau, kad tokios tikėjimo praktikos susijusios su konkrečiais pranciškonų misionieriais, kurie čia atėjo, turėjo šiose valstybėse didelę įtaką ir buvo pamilti, bet tai tik mano pamąstymai. Miestų aikštėse galima bet ką įžiūrėti, bet juk neaišku net, kiek žmonių Kalėdas švenčia kaip kažką, kas susiję su Jėzumi Kristumi ar krikščionybe. O gal mūsų prigimtyje yra tos ėdžios, tvartelis – juk labai pažįstama viskas.
– Taip, kaimo žmogui situacija visai natūrali, pažįstama.
– Ir, kaip mano senelis pasakojo, kai kurios trobos būdavo per pusę – pusė gyvuliams žiemai, kita pusė žmonėms.
– Ir moterys dažnai gimdydavo ne namuose, o pirtyse, jaujose.
– Todėl mes ir turim šitos istorijos savitą suvokimą. Mes savotiškas paribys, o Betliejus vis tiek labiau paribio istorija. Gal todėl mums lengviau perskaityti šią istoriją.
– Ir tikėjimas mūsų savotiškas. Imkim kad ir Kūčias. Pasauly yra Kalėdų naktis, o Kūčios kaip apeiginis dalykas būdingas lietuviams, dar lenkams. Mane iš pradžių erzindavo tas sveikinimas: „Su šventom Kūčiom.“ Kūčios juk ne šventos, tai nėra Bažnytinė šventė. Bet jų šventumas ateina iš tavo paties savijautos, iš to, kaip tu esi. Svarbus tas šventumo pojūtis, nors tai nėra oficiali Bažnyčios šventė.
Kitas dalykas, kurio man norisi paklausti. Prakartėlėje vaizduojama situacija iš esmės yra dramatiška. Niekur neįleisti, kažkokiame tvartelyje prisiglaudę keleiviai. Dievo Sūnus gimsta bėglių šeimoje. Bet prakartėlėje tą dramatizmą įžvelgti sunku – tai daugiau ramybės, šeimos, jaukumo jausmas. Kodėl?
– O Marija kaip jautėsi? Ar dramatiškai? Gal, išgyvendama tą slėpinį, ji tame, kas vyksta, jau nebematė dramos, kaip matome mes savo žmogiška akimi? Mes kalbėjom apie vertimus – Karaliai ar Išminčiai, ar filosofai. Evangelija rašo: buvo paguldytas ėdžiose, nes jiems neatsirado vietos užeigoje (Lk 2,7). Bet kai kurie Šventojo Rašto interpretatoriai aiškina, jog tos vietos vertimas gali skambėti ir kitaip: „nes jiems buvo ne vieta užeigoje“, tai yra, užeigoje Išganytojo gimimas neįsivaizduojamas, tvartelio aplinka, kad ir kokia ji būtų, daug tinkamesnė. Jei būtų juos priėmę į užeigą, gimimas netiktų tai aplinkai, disonuotų su ja. Galima prisiminti ir Lietuvos tremtinius. Vyskupas palaimintasis Teofilius Matulionis, tris kartus kalintas, kai jo, jau sulaukusio beveik 90 metų, paklausė, ar nebijo, kad vėl išveš į lagerius, atsakė, kad jei iš krūmų iššoktų koks žmogus, tai jį labiau išgąsdintų. Ir laiškuose iš lagerio jis džiaugiasi Dievo gailestingumu, kad leido būti ten, kur jo avys. Ir Juozapas su Marija – ar jie tuo metu jautė kokią nors baimę, neramybę, kad netinkamos sąlygos, ar suvokė savo misiją ir džiaugsmą, jog nepaisant to, kad skurdas lieka, bet svarbiau kita – Dievas tampa žmogumi. Tai perkeičia dramą. Ir ką angelai paskelbė tiems patiems piemenims? „Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2,12). Dievas renkasi ateiti pačiame giliausiame paprastume. Manau, kad tie, kurie vaizduoja, kaip jūs sakote, nepaprastai šeimyniškai, jaukiai, šiltai, tai yra vaizdavimas piemenų akimis. Ne išmąstant protu, bet giliausiai suvokiant tikrąją prasmę. Taip ir turi būti.
– Bet piemenims paaiškino angelai. Angelas atvedė piemenis. Svarbu, kas ką atveda: piemenis angelas, Karalius – žvaigždė, pranašystė.
– Čia irgi filosofinis klausimas: ar juos atveda žvaigždė, ar troškimas pažinti? Kodėl jie leidžiasi į kelią iš tolimiausio krašto, turėdami tik kažkokį miglotą kvietimą?
– Bet juk tai pasaulio Karalius. Ne šiaip kažkokios vienos valstybės, o pasaulio.
– Bet kodėl iš visų tuo metu buvusių astronomų, tyrinėtojų, ieškotojų į kelionę leidžiasi tie trys?
Man patinka Adolfo Teresiaus šįkart tokia barokinė prakartėlė ir jos veidrodėlis.
– Šitoj prakartėlėj figūros iškeltos į priekį, o per veidrodį jos atsiduria tarsi grotoj.
– Bet kai pasilenki, ir tu ten atsiduri.
– Kodėl užsiminiau apie dramatizmą. Jei prisiminsime, kad Pranciškaus Asyžiečio prakartėlė gyva, su gyvais žmonėmis, gyvūnais, tai ji artimesnė ne skulptūrai, o vaidinimui. Ir tų vaidinimų būta daug. Jų masiškesnė tradicija ateina iš barokinio teatro, kuris vaizduoja veiksmą trimis lygiais: pragare, žemėje ir danguje. Ir Adomas Mickevičius paskaitose Sorbonos universitete kalbėjo, kad idealus teatras turi atspindėti tuos tris lygius. Ir dabar atsiranda vėl gyvų prakartėlių, nors gyvūnų globotojai sako, kad negerai kankinti gyvulėlius, bet kodėl gi ne. Tie gyvi padarėliai sukuria tikrumo įspūdį.
– Man vėl norisi sugrįžti prie Pranciškaus išreikštos intencijos: „Noriu, kad žmonės pamatytų, ką reiškia kūdikis, paguldytas ant šieno.“ Nors tais laikais kūdikis ant šieno gal ir nebuvo toks labai jau stebinantis įvykis, bet jis reagavo į tai, kad svarbiau darosi pasirodyti, dovanos, gausiau susėdam, geriau gyvenam ir tarsi tolstam nuo ištakų, nuo šaltinio, nuo pradžios. Gal ir su gerom intencijom, bet užsiimi kažkuo kitu, todėl reikia sugrąžinti tavo žvilgsnį į esmę. Ir man tas jo noras, tie žodžiai pasakyti prieš 800 metų, labai rezonuoja su tuo, kas vyksta šiuo metu Šventojoje Žemėje. Ta prakartėlė kažkokiu būdu turi talpinti viską: ir viltį, ir taiką, ir paprastumą, ir Dievo įsikūnijimą, kartu nepamesti ir blogio slėpinio, nors nesinori apie tai kalbėti, ir visų tų, kurie šiandien yra panašiose sąlygose. Bene Benediktas XVI sakė, jog gulėdamas tose ėdžiose Jis, kaip ir ant kryžiaus, yra su kiekvienu, kuris kenčia. Mes kartais negalim suprasti, kaip žmogus gali daryti kitam blogus dalykus. Kaip kartais ir gėrio. Ir mes, tokie pusiau jaučiai, pusiau asilai, turim bandyti kažką sugromuliuoti. Prakartėlėje telpa ir gėrio, ir blogio slėpinys. Todėl man prakartėlės yra nuostabios.
Galima, žinoma, džiaugtis tomis Kalėdų rezidencijomis. Dabar kiekvienas dvaras turi kažką panašaus. Bet ištakos yra Rokiškyje. Mes pirmi sugalvojom. Bet mes kitus pranokstam ne rezidencija, o tuo, jog turim šitą nuostabią prakartėlių tradiciją, parodas. Taip galim pajusti daugiau tikrumo, šventumo, šventės prasmės, kuri universali. Net neprivalai būti krikščioniu, jei nori suprasti istoriją, žmogiškumo dramą, kad žmogus yra ir pragaras, ir žemė, ir dangus, kad visi tie lygmenys yra žmogaus širdyje.
Pšezdzeckių sumanymu pačiame dvaro rūmų viršuje yra Šventosios Šeimos bareljefas: Juozapas, Marija, Jėzus ir Angelas. Kartais pagalvoju, kad gal ir nuo anų laikų mes tiesiog užprogramuoti prakartėlėms, kad ta tradicija tiesiog negalėjo negimti.
