– Kas labiausiai sujaudino lankant sunkiau besiverčiančius žmones?
– Sujaudino atvejai, kai žmonės nustebo, kad lauknešėlis skirtas jiems. Klausė po keletą kartų, ar tai tikrai jiems, ar nesupainiojom adreso, pavardės, iš kur ir kas mes tokie, ar nereikės susimokėti… Taip pat sujaudino senyvo amžiaus žmonės, kurie gyvena pusbadžiu, apgriuvusioj trobelėj. Ir, žinoma, vaikai… Nuvažiuoji į kažkur laukuose esantį namelį, o ten gyvena šeima, kurioje vaikai sušunka iš nuostabos: „Maistas!“ Visada jaudina, kai žmonės sako, kad pasimels už mus, už mūsų sveikatą.
Esame matę, lankę sunkiai gyvenančių žmonių kiemus, buvę labai arti, todėl žinom, kad gyvenime pasitaiko visaip. Tokie susidūrimai sujaudina ir išlieka atmintyje, ateina supratimas, kad gyvenimas gali sugriūti labai greitai, staiga, netikėtai. Kartais užtenka vienos netekties, ji sužaloja sielą, tada pradedamas žaloti kūnas ir karuselė užsisuka… Nė vienas nesam apsaugotas nuo tokios gyvenimo karuselės.
– Kaip kilo idėja juos aplankyti?
– Justina Daščioraitė, Laura Viduolytė-Pupelienė ir aš esame draugės. Dažnai bendraujame ir šnekamės įvairiomis temomis. Bekalbėdamos apie šių dienų situaciją (pandemiją, sustojusius verslus, pajamų trūkumą, paramos akcijas, savanorystę) palietėm temą apie vargingai gyvenančias šeimas, vienišus žmones, kuriems dabar dar sunkiau, nes galbūt kažkas neteko darbo ar papildomų pajamų šaltinių, padieniai darbai taip pat sustojo… Vieniši, ligoti, sunkiau gyvenantys turbūt šiuo metu irgi stokoja elementarių maisto produktų. Ne paslaptis – kainos taip pat šoktelėjo.
Taip kilo mintis, kad galime ir mes kažkuo prisidėti gerindamos tokių žmonių situaciją, tik reikia prašyti paramos produktais ūkininkų, vietinių įmonių, kurios gamina maisto produktus, kviesti prisijungti pervedant finansinę paramą.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Šaunuoliai…..o gyvenime kaip jūs rašot visaip būna….