Į pabaigą
Nuo liepos 6-osios besitęsiantis žygis Lietuvos pasieniu artėja prie finišo. Keliautojams liko savaitė, per kurią jie aplankys Zarasų, Ignalinos rajonus ir tada maršrutas pasuks atgal į Vilnių, kur liepos 29 d. 12 val. Lukiškių aikštėje vyks žygio dalyvių iškilmingos sutiktuvės.
Žygio dalyviai Rokiškyje tikėjosi aplankyti ne tik Nepriklausomybės aikštę, bažnyčią, bet ir Rokiškio krašto muziejų. Tačiau planas žlugo, nes, kaip sakė R. Lubys, muziejus jų nepriėmė, nes pirmadienis – nedarbo diena. Šiek tiek nusivylę žygeiviai pasistiprino kavinėje ir patraukė į Bradesius, kur suplanuota nakvynė.
Nerimavo
Pasienio rajonuose žygeiviai susitinka su bendruomenėmis, noriai dalijasi įspūdžiais su atsitiktiniais smalsuoliais, keliautojų gretas papildo vietos dviračių žygių entuziastai. Vidutiniškai keliauja apie dvi dešimtys žmonių, tarp kurių – pačių įvairiausių profesijų ir amžiaus atstovų: kariškiai, gydytojai, teisininkai, finansininkai, pedagogai ir kt. Jauniausiam žygio dalyviui, išvykusiam su tėčiu iš S. Daukanto aikštės, buvo ketveri, vyriausiam – 77-eri. Į Rokiškį atvykusiame būryje vyriausias buvo 66-erių Gedeminas Dovydaitis iš Kudirkos Naumiesčio. „Artimieji draudė, sakė, kad nepatempsiu tokios kelionės, baiminosi, kur tada jie mane ras?“ – apie pasiryžimą išbandyti jėgas pasakojo gražaus amžiaus keliauninkas.
Būryje – grupė merginų, kai kurios jų šmaikštavo, jog į dviračių žygį išsirengė tikėdamosi numesti svorio, bet kol kas rezultatų nepastebėjo. Dalis Rokiškį aplankiusių dviratininkų mūsų mieste viešėjo pirmą kartą ir džiūgavo pasidavę šiai avantiūrai, nes pažintinis keliavimas aplink Lietuvą ir dar gerų draugų būryje – pačios įsimintiniausios gyvenimo atostogos.
Patriotizmo dozė
Tarp daugybės keliautojų tikslų – važiuojant perimetru aplink Lietuvą lankyti gamtinius, istorinius, technologinius, urbanistinius objektus, savo veikla Lietuvą garsinančius piliečius, kariuomenės padalinius, Valstybinės sienos apsaugos tarnybos pasieniečių užkardas. Kelionės maršrutas – apie 1500 km, per dieną dviratininkai įveikia apie 75 km. Žygeiviai numatę pastatyti iki 22 stacionarių vėliavų, parvežti 100 kapsulių su žemės lopinėliais iš lankytinų vietų, o pagrindinę kapsulę įleisti Lukiškių aikštėje, taip pat pastatyti keturis iš dviračių detalių sukonstruotus kryžius labiausiai nutolusiuose šiaurės, rytų, vakarų ir pietų taškuose.
Straipsnyje pateikta klaidinga informacija. Žygio dalyviai su muziejumi susisiekė likus gal 30 min iki jų atvykimo ir norėjo ne aplankyti muziejų, o užsisakyti edukacinę programą “Sūrio kelias”. Šiuo atveju nieko padėti negalėjome, nes neturėjome iš anksto užsakytų produktų reikalingų šiai edukacinei programai. Be to kaip ir minėta pirmadienį muziejus nedirba ir “Sūrio kelio” vedėjai yra išeiginė dieną. Apie norą aplankyti muziejaus ekspozicijas nebuvo nė kalbos. Žinoma, tokia galimybė būtų suteikta nepaisant ir to, kad tai buvo ir muziejaus ne darbo diena.
Informacija pateikta tokia, kokią pateikė svečiai. Matyt, komunikacijos trūksta, kad nesupratot vieni kitų.
Žurnalistai turėtų būti nešališki ir išklausyti abi puses, nesiremti tik vienu šaltiniu. Tai įpareigoja elementari žurnalistikos etika. Deja šią problemą “Gimtajame” pastebiu ne vieną kartą.
Gerb. Giedriau, yra auksinė taisyklė, kad svečias visada teisus. Ne mes, žurnalistai, tą žinią paskleisime kitur, o tie, kurie čia buvo. Viską galima išspręsti su šypsena ir nuoširdžiai kalbantis. Straipsnyje buvo persakyta atvykusių svečių nuomonė, todėl kito šaltinio klausti apie pirmojo nuomonę tikrai ne ta situacija. Kritiką reikia priimti ir daryti išvadas, o ne ieškoti kaltų.