Neariminę žemdirbystę skatina pats gyvenimas

Žmonės sąmoningėja

Ūkininkas, Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos (LNTŽA) vadovas Jonas Venslovas

– Kiek narių vienija asociacija?

– Šiuo metu joje 71 narys. Buvo lygiai 70, dar vieną priėmėme prieš pat javapjūtę. Dabar darbymetis, todėl mūsų veikla aprimusi.

– Kodėl verta jai priklausyti?

– Verta todėl, kad vieni su kitais dalinamės patirtimi. Organizuojame susirinkimus, lauko dienas.

– Ar renkama statistika, kiek Lietuvoje žemdirbių, taikančių neariminę žemdirbystę?

– Pagal deklaracijas, šalyje neariminė žemdirbystė taikoma 400 tūkst. hektarų. Iš jų mūsų asociacijos narių dirbami plotai užima apie 75 tūkst. ha.

– Kokių sunkumų iškyla?

– Su žeme reikia elgtis labai atsargiai ir atsakingai, kad neapeitų kemsynais. O savo ūkyje sunkumų nematau. Kai kurie žiniasklaidos leidiniai aiškina, kad laukai liks užmerkti. Mano laukai per 8 metus neužmirko. Viena asociacijos narė iš Joniškio rajono šįmet guodėsi, jog šiaudai po nukūlimo buvo „gyvi“, todėl sunkiau sekėsi po kviečių pasėti rapsą, bet nutarė, kad kitais metais elgsis kitaip – javus nupjaus šiek tiek žemiau. Tuomet liks mažiau ražienos, ir viskas bus gerai. Viskas sutvarkoma, nes dalinamės patirtimi, bėdomis, negerumais ir sėkmėmis.

– Kaip skatinamas toks ūkininkavimo būdas?

– Nuo kitų metų neariminei žemdirbystei skatinti numatyta 160 milijonų eurų. Tai plotinė išmoka – 66 eurai vienam hektarui. Žinoma, jei plotų didės, išmoka mažės.

– Ar prireikia agituoti, kviesti, kad daugiau ūkininkaujančiųjų imtųsi neariminės tausojamosios žemdirbystės?

– Šiuo momentu tai daugiau palikta savieigai, bet žmonės sąmoningėja. Važiavau į Kauno pusę, matau – nuskustos ražienos ir pasėta. Jau nebearia. Patys žmonės prie to pereina.

– Dėkoju už interviu.

Perėjo nuo baimės prie užtikrintumo

Ūkininkas Gytis Galvanauskas

– Kiek metų ūkininkaujate? Ar seniai užsiimate nearimine tausojamąja žemdirbyste?

– Esame šeimos ūkis. Dirbame trise: tėvukas, brolis ir aš. Apskritai ūkis gyvuoja nuo 1998 metų, o savo ūkį turiu nuo 2006-ųjų. Nearimine žemdirbyste užsiimu nuo 2017 metų.

– Ar jaučiatės išlošęs pasirinkdamas tokį ūkininkavimą?

– Šiuo metu taip, stipriai.

– Tačiau be trąšų neapsieinate, nes ūkis nėra ekologinis?

– Taip, be trąšų neapsieiname, tik 30–40 proc. sumažinome kiekius, šįmet galbūt net 50 proc., nes kainos labai kandžiojasi.

– Ką rodo praktika jūsų dirbamuose plotuose? Kokioms kultūroms labiausiai tinka toks ūkininkavimas?

– Galima sakyti, kad tokia žemdirbystė tinka visoms kultūroms. Tik šįmet visiškai kitoks buvo pavasaris – šlapias ir šaltas. Todėl kai tradiciškai ūkininkaujantieji sėjo vasarines kultūras, mes turėjome palaukti 2–3 dienas, kad daugiau pradžiūtų žemė. Kadangi žemė judinama minimaliai, tai joje ilgėliau užsilaiko drėgmė ir jai mažiau pavojingos sausros.

– Turite molingų plotų?

– Taip.

– Kai kurie ūkininkai teigia, jog neariminę žemdirbystę sunku taikyti molingose, kalvotose vietovėse, nes ant kalniukų žemė kietesnė, greičiau pradžiūsta, o įlomėse atvirkščiai, todėl pasėliai nevienodai sudygsta ir t. t. Ką patyrėte jūs?

– Nors ūkininkaujame Suvainiškio apylinkėse (Pandėlio sen.), tačiau mūsų dirbamas žemes galima palyginti su kalvotomis Obelių, Kriaunų krašto vietomis. Mano sėjamajai reikalingas 300 arklių galios traktorius, o dirbu su 360 arklių galios traktoriumi ir man dar trūksta to galingumo kalnuose. O dėl žemės struktūros galiu pasakyti tiek – dirbu penkti metai, dirva susivienodino, joje nebeliko smėlio dėmių, kaip būdavo tradiciškai. Kai tradiciškai ūkininkaudavome ir žemę dirbdavome plūgais, dažniausiai molinguose kalnuose nesudygdavo pasėliai. Dirbant strip-till technologija, sudygimas pagerėjo 50 proc. Tolygiai sudygsta, skirtumas didelis.

– Palyginti su tradiciniu ūkininkavimu, daug mažiau išvažinėjama dirva, taigi sutaupoma kuro. Ką dar sutaupote?

– Per dirvą važiuojame vieną kartą. Šįmet neeiliniai metai, nes rapsuose pridygo daug piktžolių, todėl prieš sėją privalėjome supjaustyti, pajudinti viršutinį žemės sluoksnį 5 cm gyliu, kad antru važiavimu galėtume įterpti sėklas. 5 metus tokių atvejų lyg ir nepasitaikė. Kokie skirtumai palyginti su tradicine žemdirbyste? Sumažiname bent dviem važiavimais per dirvą. Iš pradžių daugelis stebėjosi: nupjauname – ir sėjame. Taip taupomas kuras, mažiau eksploatuojamas traktorius ir sumažėja darbo valandų.

– Tam reikėjo ir teorijos, ir praktikos. Iš ko labiausiai mokėtės?

– Daugiausiai padėjo bendraminčiai, susikūrė asociacija (Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacija  – aut. past.). Dėl sėjamosios pirkimo buvo daug konsultacijų. Ir, aišku, buvo didelė baimė pereiti nuo plūgo prie nedirbamos žemės. Pavojus buvo didžiulis, nes ūkiai ne tokie seni (kaip skandinavų), neturim sukaupę finansinių lašinių, o kur dar įsipareigojimai, bankai… Bet perėjus į tiesioginę sėją derliai visiškai nenukentėjo ir viskas pasiteisino.

– Reikėjo nemažai investicijų?

– Didžiulių. Keitėsi visas žemės dirbimo komplektas: purškimo sistema, sėjamoji, aišku, ir kombainas.

– Kaip turėjo keistis kombainas?

– Tiesioginei sėjai didelę įtaką daro šiaudų smulkintuvas. Jeigu jis prastai apdoroja šiaudus, atsiranda daug problemų. Šiaudai turi būti kokybiškai susmulkinti ir vienodai į visas puses paskleisti. Jei vienur jų bus storiau, pūdami pagamins daugiau kalio, fosforo. Dėl to po metų ar dvejų laukuose išryškėja vadinamos eilės, dryžiai. Tuomet daug kas sprendžia, iš kur jos atsirado. To atsiradimo priežastis – netinkamai paskleisti šiaudai.

– Kodėl verta priklausyti Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijai (LNTŽA)?

– Gauni informaciją tiesiai į rankas. Tai ypač susiję su įvairiausiais reikalavimais. Ypač dabar, kai artėjame prie mažiau taršių dalykų. Be to, su valdžia niekaip negalima susitarti. Ir jos suprasti negalima. Ji leidžia įstatymus, taisykles, o mes, ūkininkai, nieko nežinome, nesuprantame, kodėl tai vyksta. O asociacijoje išgirstame iš pirmų lūpų, kas vyksta ministerijose. Informacija juda ir mus pasiekia.

– Kaip manote, ar dar bereikia tradicinės žemdirbystės mėgėjus agituoti, kad jie imtųsi neariminės tausojamosios žemdirbystės? Anksčiau toks skatinimo vajus vyko.

– Skatinti nebereikia. Pavyzdys užkrečia. Jei vienas žmogus, tuo labiau kaimynas,  įsigyja neariminei žemdirbystei skirtą techniką, tai iškart pamato kiti ir automatiškai pradeda domėtis.

– Dėkoju už pokalbį.

Neariminę žemdirbystę skatina pats gyvenimas

Net ir nesidomintieji klimatu pastebi, kad jis ekstremalėja. Prie to prisideda įvairi žmogaus veikla, kuri sukelia spartų atmosferos atšilimą, taip skatindama šiltnamio efektą.

Mokslininkai teigia, kad šiltnamio efektas yra natūralus procesas, kuris sulaiko šilumą Žemės atmosferoje ir išlaiko Žemę šiltą, tačiau žmonės šį procesą sustiprino. Todėl pastaruosius 100 metų planeta sparčiai šyla, kyla jos temperatūra. Ateityje daugės ekstremalių orų reiškinių – sausrų, uraganų ir jūros lygio kilimo. Prognozuojama, kad jei nieko nebus daroma dėl didėjančio šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, iki šio šimtmečio pabaigos temperatūra gali padidėti 3 °C ar daugiau. Tai gali turėti katastrofiškų pasekmių. Kiekvienas papildomas 0,5 °C atšilimas gali padidinti ekstremalių procesų galimybę. Pagrindinis būdas, kaip neviršyti minėtos temperatūros, – mažinti išmetamo CO kiekį.

Kaip tai padaryti? Žemės ūkyje perteklinės trąšos, kurias paprastai sudaro azotas, vykstant cheminiams procesams virsta azoto oksidu. Manyta, kad išgelbėti nuo jo tegali ekologiniai ūkiai. Tačiau jis gaminamas iš organinių arba neorganinių trąšų, tad mokslininkai daro išvadą, kad ekologiniai ūkiai taip pat gali pagaminti daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų, jei jie nėra tinkamai tvarkomi. Sprendimas – tiksliai tręšti pasėlius. Yra ir kita sąlyga – laukai turėtų būti įrengti taip, kad turėtų kuo mažesnį nuotėkį. Laukai kalvų šlaituose nėra labai veiksmingi, nes vanduo su trąšomis gali lengvai nutekėti nuo kalvos. Be to, ūkiams reikia daug mašinų, traktorių, elektros energijos ir kitos įrangos, kuri tiesiogiai ir netiesiogiai prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų, ypač anglies dioksido, gamybos. Kur išeitis?

JAV XX a. 3-iajame dešimtmetyje išplito neariminė žemdirbystė. Viena jos atsiradimo priežasčių – dirvožemio erozija. Jos šalininkai teigia, kad taip taupomi energetiniai resursai, didinamas humuso kiekis dirvožemyje, žemės dirbimas labai paprastėja. Neariminėje žemdirbystėje naudojami specifiniai žemės ūkio padargai, mašinos ir agregatai. Išskiriamos pagrindinės dvi technologijos – tiesioginė sėja ir minimalus žemės dirbimas. Tiesioginės sėjos atveju naudojamos specialios sėjamosios ir sėjama tiesiai į ražieną. Tuomet dirvos paviršius beveik 100 proc. padengiamas augalinėmis liekanomis. Taip išsaugoma drėgmė, mažinamas piktžolėtumas. Minimalaus žemės dirbimo technologijoje naudojami specialūs kultivatoriai, įdirbantys tik tiek dirvos paviršiaus, kad įterptų augalines liekanas.

Taikant šias technologijas reikalinga aukšta kvalifikacija, patyrimas, o rezultatas ne visada toks, kokio tikimasi. Tarkime, dirvožemio struktūra, atsisakius arimo, pilnai susiformuoja tik po 5–8 metų. Dalį ūkininkų tai nuvilia. Taikant neariminės žemdirbystės technologijas, ypač svarbu išmanyti sėjomainą ir daugelį kitų niuansų. Tokie faktai pateikiami interneto enciklopedijoje „Vikipedija“ ir portale www.klimatomuziejus.lt.

Lietuvos ūkininkai jau įrodė, jog įmanoma nearti laukų ir gauti naudos, neariminė žemdirbystė gelbsti dirvą nuo erozijos, o pasėlius – nuo ligų. Jos entuziastai 2020 m. balandžio 15 d. įregistravo Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociaciją (LNTŽA). Ji siekia reikiamai koordinuoti neariminės žemdirbystės atstovų reikalus, aiškintis jų poreikius, ginti asociacijos narių viešuosius interesus. Tuomet ji vienijo tik apie 30 narių iš Rokiškio, Ignalinos, Švenčionių, Trakų, Varėnos rajonų ir Druskininkų savivaldybių, o vadovu tapo asociacijos steigimo iniciatorius, Kalvių kaimo (Kamajų sen.) ūkininkas Jonas Venslovas. Šiuo metu asociacija išaugo daugiau nei dvigubai. Nebereikia raginti ūkininkų imtis šios technologijos, nes pastaruoju metu aplinkybės taip viską dėlioja, kad nori ar nenori, bet tenka galvoti apie kuo mažesnes kuro sąnaudas. Šioje srityje neariminė žemdirbystė laimi prieš tradicinę, nes nebereikia darbuotis plūgu. Taip sutaupoma ne tik kuro, bet ir tausojama technika bei laikas. Neabejojama jos nauda aplinkai, nes stabilizuojama tiek vėjo, tiek vandens sukeliama dirvos erozija.

Visgi ši technologija, pasak ūkininkų, reikalauja didžiulės patirties, daugybės žinių, o galutinius atsakymus turėtų duoti mokslas.

Projektą iš dalies remia: