Kodėl „greitųjų“ baldų kultūra kenkia planetai?
Kad galėtume visiškai suprasti antikvarinių, senovinių ir naudotų baldų pirkimo naudą, turime suprasti šiuolaikinių „greitųjų“ baldų mažmenininkų keliamas problemas.
Jungtinėje Karalystėje atlikta apklausa parodė, kad trečdalis žmonių išmeta vis dar puikiai galinčius tarnauti baldus, o ne juos parduoda ar dovanoja.
„Greitųjų“ baldų kultūra skatina vartotojus atnaujinti savo namų dekorą, kad šie atitiktų nuolat kintančias dizaino tendencijas. Suvilioti naujausių tendencijų žmonės perka naujus baldus, kad pakeistų senus, pasenusius, jau turimus, nors ir puikiai tarnaujančius. O šiuos tiesiog išmeta. Dažnai tokių baldų randame netgi prie buitinių konteinerių, o ne tam skirtose atliekų aikštelėse.
Kokia didžiausia problema? Pagrindinis veiksnys, ypač kalbant apie šiuolaikinius baldus, yra tai, iš ko jie pagaminti. Dažnas daiktas sudarytas iš kelių skirtingų medžiagų, įskaitant medieną, metalą ir įvairių rūšių plastiką, kurių daugelį sunku perdirbti. Baldų išardymas ir kiekvienos rūšies medžiagų apdirbimas atskirai yra daug laiko reikalaujantis ir nepigus procesas.
Daugelis pigesnių baldų yra ne medžio masyvo, o medžio drožlių plokščių, kurios pagamintos iš susmulkintų medienos gabalų ir suklijuotos klijais, kuriuose yra toksiškų cheminių medžiagų ir dažnai visa tai užbaigiama laminuojant plastiku. Kai kuriuose senesniuose balduose taip pat yra sveikatai pavojingų cheminių medžiagų, pvz., antipirenų (medžiagos, didinančios medienos, audinių, plastikų ir kitų organinės kilmės medžiagų atsparumą degimui). Šių medžiagų ne tik beveik neįmanoma perdirbti, bet ir sunku bei brangu saugiai sunaikinti.
Ką galime padaryti?
Baldų atliekų kiekį stengiamasi mažinti naudojant žiedinės ekonomikos principus. Pvz., „Ikea“, viena iš daugiausiai medienos sunaudojančių įmonių pasaulyje, įsipareigojo iki 2030 m. tapti „žiediniu verslu“. Vykdydama šią iniciatyvą, bendrovė išbando išpirkimo schemą, pagal kurią vis dar geros būklės baldai bus perparduodami, o sulūžusių ar susidėvėjusių baldų dalys bus perdirbtos į naujus gaminius. Yra nemažai naujų įmonių, kurios daugiausia dėmesio skiria baldams, kurie yra visiškai sukurti atsižvelgiant į tvarumą ir žiedinę ekonomiką.
Bet ką daryti su dabar turimais nepageidaujamais baldais? Prikelti antram gyvenimui, parduoti arba padovanoti, blogiausiu atveju – priduodi į stambiųjų atliekų aikštelę. Rokiškyje tokia aikštelė yra K. Donelaičio g. 16.
Kodėl verta prikelti seną baldą?
Paliksite mažesnį anglies pėdsaką. Antikvariniai baldai turi ilgesnį gyvavimo ciklą, o jų anglies pėdsakas yra maždaug 16 kartų mažesnis nei naujai pagaminto baldo. Svarbiausia, kad senovinių ir senovinių baldų kokybė yra daug geresnė, nes jie dažnai gaminami iš medžio masyvo, o ne iš medienos plaušų plokštės. Jie tarnaus ilgiau ir galbūt ateities kartoms, taip perduosite ir dalį savo istorijos.
Sumažinti miškų naikinimą. Miškų naikinimas yra viena iš pagrindinių klimato kaitos priežasčių, o baldų pramonė prie to labai prisideda. Kadangi sparčiųjų baldų pramonė yra susijusi su idėja „gaminti daugiau už mažiau“, daugelis įmonių ieško būdų, kaip sumažinti kainas. Vienas iš tokių būdų yra neteisėti miškų kirtimai.
Sumažinsite sąvartynų užpildymą. Viskas, kas nenaudojama ar nereikalinga dažniausiai išmetama. Didesnis susidomėjimas antikvariniais, senoviniais ir naudotais baldais lemtų, kad jų būtų išmetama kur kas mažiau, o tai savaime sumažins sąvartynų užpildymus.
Pakalbinome kraštietes, kurios senus baldus prikelia antram gyvenimui.
Tai taps ne mada, o gyvenimo būdu
Miglė Rijkhoek, su olandu vyru Rogieriu Rokiškyje įkūrusi butiką „Richcorner“, pasakoja, kad nors ir retai, bet tikrai tenka rasti senų baldų užsienyje, o pačiame butike dominuoja seni, jų pačių atnaujinti baldai.
„Nors tokių baldų neatvežame dažnai, daugiau orientuojamės į smulkesnius daiktus, visgi sulaukiame pavienių klientų užsakymų. Be to, mūsų parduotuvės dekoras – seni baldai, kuriuos patys ir atnaujinome. Daugiausia tai seni stalai bei varstotas. Bet jį palikome originalų. Tai pastebi atėję žmonės ir klausia, ar neparduotume šių baldų. Žmonės ieško senų baldų, nes jie turi šarmo, magijos ir savas istorijas.
Namuose esame atnaujinę seną knygų spintą. Dabar ten jaukiai sudėti vaikų žaislai. Nyderlanduose, mūsų namuose buvo 80 proc. senų baldų, kuriuos visus atnaujinome su vyru: valgomasis stalas, indauja, visa virtuvė, komodos, konsolės, sena vaikų spinta. Dažniausiai atnaujindavome spalvą ir pritaikydavome prie savo interjero stiliaus. Tokie daiktai vienetiniai ir atrodo išskirtinai“, – tikina pašnekovė.
Anot Miglės, nesvarbu, koks baldas jūsų namuose, svarbu, kad jis jums patiktų.
„Manau, svarbiausia, kad baldas pačiam patiktų ir tiktų prie interjero. Ir nesvarbu, ar stalas 2000-ųjų, ar vintažinis. Įkvėpimo galime pasisemti žurnaluose bei internete, kur yra daug pavyzdžių, kaip originaliai atnaujinti senus baldus: pakeisti spalvą, rankenėles, ar kaip prie senų baldų, tarkime, stalo priderinti naujas kėdes.
Aš labai laiminga, kad seni baldai, vintažas vis labiau populiarėja ir Lietuvoje. Tikiu, kad tai taps ne mada, o gyvenimo būdu. Tikiu, kad sąmoningi žmonės vis labiau atsigręš į senų baldų restauravimą ir prisidės prie švaresnės ateities. Taip sumažinsime planetos teršimą“, – pasakoja M. Rijkhoek.
„Vanagynėje“ ne vienas senas baldas
Kotryna Laucytė, viena iš „Levandų Vanagynės“ sodybos savininkių, pasakoja, kad sodyboje yra ne vienas senas baldas, kuris atrado savo antrą gyvenimą.
„Bandau suskaičiuoti – trys spintos, du stalai, kėdės, komoda, skrynia… Šią vasarą atsirado varstotas.
Pats brangiausias ir labiausiai naudojamas iš močiutės parsigabentas stalas, kuris stovėdavo lauke, nebenaudojamas – be stalčiaus, jau nupuvusiomis kojomis. Jis buvo prikeltas antram gyvenimui – pridėti kojų galai, naujai padarytas stalčius, perdažytas. Jis sulaukia daug komplimentų, nors nėra nei ąžuolinis, nei kažkoks „mandras“.
Turime ir pervilktą sofkutę – šitą darbą darė kiti, pati esu pervilkusi paminkštintas kėdes.
Kluone naudojame senus vilnonius kilimus – yra paskambinę ir pasakę – mačiau, jūs naudojate, atvažiuokite ir pasiimkite, mums nebereikalingi. Smagu, kad žmonės neišmeta, bando atiduoti ar parduoti. Taip pat sodyboje naudojame prosenelio rankomis išdrožtą ąžuolinę spintą saldžiam stalui , ant durų dar matosi užrašai, žmonių užrašyti svarbūs faktai – kada pasodintos liepos prie kelio… Įsivaizduojat? Yra tekę daug kartų klausyti: „Taigi va, turėjom tokią panašią, sukūrenom…“ Pamatę, kaip galima panaudoti interjere atnaujintą – nustemba.
Kluono baras ne išimtis – jis nebuvo senovinis, paprastas medžio baras, atkeliavęs iš Vokietijos sendaikčių. Perdažėme, įrengėme LED apšvietimą, užklijavome mūsų pavadinimą – tai atsiėjo vos pora šimtų eurų, o naujas būtų kainavęs apie 2000 Eur.
Šios vasaros iššūkis – namo durys, norėjau dvivėrių. Žinoma, galima užsakinėti, kad gamintų, bet pabandžiau laimę – parašiau skelbimą Rokiškyje ir į jį atsiliepė žmonės iš Žiobiškio. Durys man kainavo vos 40 eurų. Prireikė meistro rankų ir jos pasikeitė neatpažįstamai“, – džiaugiasi K. Laucytė.
Kaip pasakoja pašnekovė, dabar yra įvairių įrankių, kuriais lengvai galima prikelti baldą antrajam gyvenimui.
„Labai lengva atnaujinti tas tarybines sekcijas ir 2000-ųjų komodas, nes specialiai tokiems paviršiams yra sukurti kreidiniai dažai. Slidaus, blizgaus baldo paviršiaus nereikia net šveisti, panaikinti seno lako. Jie greit džiūsta, yra bekvapiai, tobuli negražių, nevertingų baldų atnaujinimui. Internetas pilnas pavyzdžių.
Man labai patinka senų ir naujų baldų derinimai. Pati esu pasimokiusi, kad pigus naujas baldas yra nekokybiškas. Seni baldai tikra vertybė, ypač derinant juos šiuolaikiniame interjere, nors tai dar reta.
Taip pat ir rūbai, smagu, kad dėvėtų rūbų pirkimas tampa mada socialinėje erdvėje. Neseniai apsidžiaugiau, kad tokioje parduotuvėje pirkti džinsai, kuriuos dėvėjau dvejus metus, savaime sudilo, jie nubuvo išmesti, bet atitarnavo“, – džiaugiasi pašnekovė.
Projektą iš dalies remia:
