Prieš dvejus metus Rokiškio geležinkelio stotyje surengta šventė geležinkelio ruožo Radviliškis-Daugpilis 140-osioms metinėms. 1873 m. nutiesus šią geležinkelio atkarpą prasidėjo Rokiškio krašto intensyvus ekonominis augimas, o geležinkelis tuo metu buvo technikos priemonių modernumo viršūnė. Geležinkelis bei daug žmonių likimų menanti geležinkelio stotis iki šiol tebėra vieni reikšmingiausių geležinkelio stoties rajono objektų. O tai, kad prieš 62 metus buvo įkurta ir 17 metų su šiuo pavadinimu veikė Rokiškio geležinkelio stoties biblioteka, mena tik vyresnės kartos rokiškėnai. Bibliotekos istorija, ranka surašyta nuo jos įsteigimo iki veiklos pabaigos, saugoma Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Rokiškio miesto filialo fonduose.
Rankraštis – dviejų darbuotojų
Rokiškio geležinkelio stoties bibliotekos istorijos rankraštis, sudarytas Linos Varnaitės ir Monikos Dagienės, – autentiškas atspindys, kokias funkcijas tuo metu turėjo atlikti ši įstaiga ir jos darbuotojai. Kadangi bibliotekos veiklos laikotarpis – sovietinės okupacijos metai, dalis tekstų, persmelktų sovietinio laikotarpio aukštinimu, šiame straipsnyje nebus publikuojami.
Rankraščio įvade nurodoma, jog „šis darbas apima medžiagą, atskleidžiančią Rokiškio geležinkelio stoties bibliotekos veiklą 1952-1969 m.“: nuo įsikūrimo iki jos egzistavimo pabaigos. Rankraščio medžiaga suskirstyta į dvi dalis: bibliotekos įsikūrimas ir veikla iki 1957 m. ir jos veikla nuo 1957 iki 1969 m. Autorės nurodo, jog „istorijoje pateikti faktai autentiški, surinkti iš bibliotekoje saugomų dokumentų (inventorinių knygų, dienoraščių, bibliotekinio fondo visuminės apskaitos knygų, darbo ataskaitų ir kt.“. Taip pat remtasi ir buvusių bibliotekininkų pasakojimais.
Pradžių pradžia
Remiantis rankraščiu, Rokiškio geležinkelio stoties biblioteka buvo įkurta 1952 m. privačiose patalpose su 482 egzempliorių knygų fondu. Bibliotekos metraštyje rašoma: „Kaip pasakojo pirmoji šios bibliotekos vedėja Kostė Majauskaitė-Grigoravičienė, knygas padovanojo Rokiškio rajoninė biblioteka“. Taigi buvo patalpos ir knygos, tačiau nebuvo inventoriaus, o svarbiausia – kuro patalpoms šildyti. Inventorių bibliotekai šiaip taip parūpino: gavo sukrypusių lentynų ir krautuvės prekystalį. Lentynose ir ant prekystalio vedėja išsidėliodavusi knygas, o stalas buvo skirtas laikraščiams. Pagal metraštį, atidarius biblioteką „apsilankė pirmieji skaitytojai, kurių dauguma buvo vaikai. Suaugusiųjų – apie 20. Aktyviausi jų buvo: Jurijus Riazanovas, Olita Burokovaitė, Helė Abariūtė, Orlovas. Darbo sąlygos buvo nežmoniškos: reikėjo dirbti nekūrenamose patalpose. Tokia padėtis išliko iki 1955 m. Net šalčiausiais žiemos mėnesiais – sausyje ir vasaryje biblioteka neturėdavo kuro. Tenka tik stebėtis, kad reikalauta darbo, o šitaip nesirūpinta žmogumi“.
Bibliotekoje darbas privalėjo vykti didelis, nes to reikalavo tuometės Vyriausybės iškelti uždaviniai, bibliotekas įpareigoję tapti aktyviais valstybinių tikslų propaguotojais. Bibliotekoje buvo skaitomos įvairios paskaitos ir laikraščių straipsniai, daug jų – apie žemės ūkį: „Savalaikės žiemkenčių sėjos atsilikimas“, „Gyvulių paruošimas žiemojimui“, „Rūpestingas pasiruošimas derliaus nuėmimui“. Buvo paskaitų ir apie tarptautinę padėtį. Metraštyje rašoma, jog „nuolatinė šių renginių vieta būdavo grūdų priėmimo punkto raudonasis kampelis. Paskaitas skaitydavo ir kolūkiuose kolūkiečiams nuimant derlių – pietų pertraukų metu. Plačiai išvystyti tokį masinį bibliotekos darbą buvo galima tik su taryba, kurios aktyviausi nariai buvo A. Čirūnas, Kolobovas, Maliutinas, pradinės mokyklos mokytojas Makutėnas. Daug padėdavo vidurinės mokyklos mokiniai ir atostogaujantys studentai A. Skeirys ir B. Bekerytė. Jie visi su entuziazmu rengė knygų, tarp kurių – I. Simonaitytės „Pikčiurnienė“, N. Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“, J. Žemaitės, K. Donelaičio kūrinių aptarimus“.
Pagal metraščio įrašus, aktyvistų surengti literatūriniai vakarai lankytojams buvo patrauklūs. Minima ir skaitytojų konferencija J. Dovydaičio knygai „Dideli įvykiai Naujamiestyje“ aptarti.
Metodinės veiklos „vinis“ – masiniai renginiai kolūkiuose
Pagal bibliotekininkų sukauptą informaciją, geležinkelio stoties bibliotekos vedėja Marija Eigminaitė-Uldukienė buvo labai veiklus žmogus: ji teikė metodinę pagalbą aplinkinių kolūkių klubams-skaitykloms, šalindavo pasenusią literatūrą iš knygų fondo, padėdavo rengti masinius renginius. Minimas jos surengtas teminis vakaras viename kolūkyje „linininkystės išsivystymo klausimu“. Šie teminiai renginiai įvardijami kaip „pirmieji bibliotekos metodinio darbo daigai“.
Masinius renginius iliustruodavo vaizdinės priemonės: bibliotekos plakatai ir knygų parodos.
Dauguma tokių renginių buvo politizuoti pagal buvusios santvarkos idealus.
Prie bibliotekos veikė ir dailiojo skaitymo ratelis, kuriam vadovavo bibliotekos tarybos narė Aleksiejūtė. Metraštyje rašoma: „Neliko nuošalyje ir mažieji skaitytojai. Su jais kalbėtasi apie K. Borutos „Dangus griūva“, „Kas ragaišį kepė“ ir kitas knygas.“
Bibliografijos pirmieji žingsniai
Metraščio sudarytojos rašė: „Žengiami pirmieji, nors galbūt dar nedrąsūs bibliografinio darbo žingsniai“. taip 1954 m. paruoštos naujų knygų ir „apie pasiruošimą derliaus nuėmimui“ bibliografinės apžvalgos, nauji žemės ūkio literatūros rekomenduojamieji sąrašai, kartoteka „Skaitykime rinkiminę literatūrą“. Tačiau, kaip pastebi metraščio sudarytojos, bibliotekos „ataskaitose dar nesutinkame faktų apie informacijos teikimą skaitytojams. Kitaip ir negalėjo būti, nes biblioteka dar neturėjo bibliografinio-informacinio aparato. Propaguojant literatūrą pačiu sunkiausiu – masiniu darbo metodu – bibliotekoje buvo sutelkti 142 skaitytojai, išduota 5116 egzempliorių knygų“.
Laisvalaikį užpildydavo renginiai
Metraštyje įrašyta pastaba, kad šie bibliotekos darbo rezultatai nebuvo labai aukšti: „Palyginus su 1969 m. darbo rodikliais, skaitytojų skaičius buvo nedidelis, tačiau, reikia manyti, kad tikrai realus. Aukštas vidutinis skaitomumas (35) rodo, kaip aktyviai ir noriai žmonės lankė biblioteką.“
Taip pat pastebėta, kad bibliotekos darbuotojų pasirinktą masinio darbo metodą „pateisino pats gyvenimas: žmonių pragyvenimo lygis buvo žemesnis, nebuvo taip paplitę televizoriai ir kur kas rečiau butus puošė asmeninės bibliotekėlės. Ir todėl, reikia manyti, bibliotekos masiniai renginiai iš dalies užpildydavo gyventojų laisvalaikį.“
Knygų – ir iš skaitytojų
Antroje metraščio dalyje apžvelgiama geležinkelio stoties bibliotekos istorija nuo 1957 m. iki jos egzistavimo pabaigos. 1957 m. pradžioje bibliotekos knygų fonde buvo 2383 egzemplioriai. Fondą, kaip ir anksčiau, komplektavo bibliotekų kolektorius.
Biblioteka knygų gaudavo ir iš skaitytojų. Pastebima, jog „tik vienintelį kartą nuo įsikūrimo nusipirko knygų iš vietos knygyno“. Fonduose buvo sukaupta vertingos įvairių mokslo šakų literatūros: visuomeninės-politinės, gamtos mokslų, medicininės, techninės, žemės ūkio, meno ir sporto, geografinės, grožinės bei skirtos vaikams.
Grožinės literatūros skyrių sudarė pasaulio klasikų bei sovietmečio ir „progresyvių užsienio rašytojų kūriniai“.
Pagal to meto reikalavimus, lentynose buvo gausu sovietinę santvarką aukštinusios kūrybos, ideologų raštai, Vyriausybės nutarimų leidiniai. Pagal bibliotekos darbo ataskaitas metraščio sudarytojos konstatavo, jog „knygų fondo komplektavime buvo ir trūkumų. Pavyzdžiui, bibliotekoje neskaito nė vienas kolūkietis, nė vienas žemės ūkio specialistas, nors žemės ūkio literatūra komplektuojama“.
Surikiuota pagal temas ir amžių
Bibliotekoje rūpintasi knygų fondo tvarkymu: literatūra suskirstyta šakomis, aktualesnės mokslo šakos knygos suskirstytos pagal atskiras temas (pvz., „Stebuklai mokslo šviesoje“, „Moteris ir religija“). Pagal metraščio sudarytojas, didesnis dėmesys skirtas mažiesiems skaitytojams: jiems skirtos knygos suskirstytos pagal amžių.
Pastebima, kad tuo metu bibliotekos knygų fondas jau buvo tvarkomas, o veikla vykdoma pagal „visus bibliotekinės technikos minimumo reikalavimus“: leidiniai lentynose sudėti pagal atskiras šakas ir temas, skaitytojai aptarnaujami bibliotekos abonementu.
Biblioteka savo veiklą plėtė ir periferijoje. Metraštyje rašoma, jog 1963-1966 m. Čelkių durpyne veikė kilnojamoji bibliotekėlė, kurioje buvo 20 skaitytojų. Nuo 1963 m. šeši knygnešiai nešdavo skaitytojams knygas į namus. Tačiau buvo apsiribota tik savo knygų fondu, knygų iš didesnių bibliotekų nebūdavo užsakoma, nes tarpbibliotekinio abonemento ryšių tuo metu nebuvo.
Kultūrinė aplinka
Bibliotekos aptarnaujamoje teritorijoje buvo 300 gyventojų, galinčių skaityti. Tačiau, kaip pastebi metraščio sudarytojos, skaitytojų skaičius kasmet augo. Rašoma, jog „didelės įtakos skaitytojų skaičiaus augimui turėjo glaudus ryšys su vietos gyventojais ir jaunimu“. Prie bibliotekos veikė dramos ir šokių rateliai, buvo pastatyta pjesė pagal J. Žemaitės „Trys mylimos“ bei vaidinimai pagal kitus kūrinius. Geležinkelio stoties pradinėje mokykloje jaunimui buvo rengiami poilsio vakarai ir gegužinės, liaudies šokių ratelio šokėjai ne tik šokdavo, bet ir inscenizuodavo lietuvių liaudies dainas.
Nuo 1957 m. bibliotekoje buvo rengiami teminiai vakarai, skaitytojų konferencijos, literatūriniai vakarai, kurių metu aptariama lietuvių autorių kūryba. Biblioteka skatino gyventojus sportuoti, agitavo domėtis politika, tobulėti.
Bandymai
1960 m. buvo pirmieji bandymai aprašyti knygas bei sudarinėti straipsnių ir recenzijų kartotekas. Tačiau, kaip pastebi metraščio sudarytojos, „tęsti šio kruopštaus darbo neleido per dažnas kadrų keitimasis: nuo 1961 m. iki 1963 m. vidurio čia bibliotekininkai tepabūdavo po vienerius metus. Tik 1966 m. sudarytos minėtos kartotekos. Nors jų struktūroje pasitaikė trūkumų, tačiau tai buvo svarbus įvykis bibliotekos istorijoje. 1965 m. buvo užregistruotos pirmosios bibliografinės informacijos“.
Bibliografinį-informacinį aparatą paįvairino kraštotyriniai bibliotekos darbai. Kaip rašo rankraščio sudarytojos, „buvusi bibliotekos vedėja Sofija Matuzonytė-Stalionienė pasakoja, kad 1957-1961 m. laikotarpyje buvo surinktos vokiškųjų fašistų sušaudytų Rokiškio geležinkelio stoties ir jos apylinkių aktyvistų nuotraukos, kurios tebėra bibliotekoje ir dabar“.
Metraštyje pažymėta, kad nuo 1964 m. bibliotekoje buvo aprašinėjami periodinės spaudos straipsniai apie Rokiškio geležinkelio stotį, sudarinėjama kartoteka. „1961 m. biblioteka pasiekė didelį laimėjimą – aptarnavo visus galinčius skaityti aptarnaujamos zonos gyventojus: darbininkus, tarnautojus, namų šeimininkes, moksleivius“, – rašoma bibliotekos metraštyje.
Skaitymas – pagal individualų planą
Metraščio sudarytojos L.Varnaitė ir M. Dagienė rašo: „1962 m. atsirado galimybė teisingai vadovauti vaikų skaitymui. Pradėta labiau domėtis skaitytojų vaikų interesais, su jais kalbėtasi apie perkaitytų knygų herojus, rengiamos knygų parodos, diskutuota šiais klausimais: „Kuo būti?“, „Mylėkime ir gerbkime knygą.“ Vyko bibliografinės apžvalgos ir knygų aptarimai. Biblioteka ėmė aktyviau dirbti su skaitytojais individualiai, sudarinėjo skaitymo planus bibliotekos lankytojams. Metraštyje pažymėta, jog 1965 m. bibliotekoje pagal individualius skaitymo planus skaitė penki skaitytojai.
Darbas keitėsi, aplinka – ne
Nors bibliotekos darbas ir veikla per gyvavimo laikotarpį keitėsi ir tobulėjo, tačiau darbo aplinka beveik nepakito. Bibliotekininkai dirbo labai sunkiomis sąlygomis, materialinė bibliotekos bazė buvo skurdi: tos pačios sukrypusios lentynos ir stalai, apirusi krosnis, vos apšildžiusi patalpas ir neteikusi kultūros įstaigai jaukumo.
Ir darbuotojų išsilavinimo lygis nebuvo aukštas. Iki 1962 m. bibliotekoje dirbę žmonės turėjo nebaigtą vidurinį ar vidurinį išsilavinimą. Tik minėtų metų rugpjūtyje čia atvyko dirbti pirmoji specialistė, baigusi Vilniaus kultūros mokyklą. Pagal metraštį, vėliau bibliotekoje dirbo dar du žmonės su specialiuoju viduriniu išsilavinimu, tačiau tik labai trumpai. Tokios kadrų kaitos priežastis – sunkios darbo sąlygos, privertusios specialistus bėgti iš šios darbo vietos.
„Tačiau visi čia dirbę žmonės garbingai nešė bibliotekos vėliavą, o jiems skaitytojus sutelkti padėjo knygnešiai“, – paskutiniame geležinkelio stoties bibliotekos metraščio puslapyje rašo jo sudarytojos.
„Rašytas žodis mieliau už kompiuterį“
Viena šio metraščio sudarytojų, septyniasdešimt dvejų rokiškėnė Monika Dagienė prisipažino nė nepamenanti, kad būtų prisidėjusi prie šio metraščio rašymo ir greičiausiai nebegalėtų rasti net pastato, kuriame ši įstaiga veikė, nes per dešimtmečius stipriai pasikeitė miesto aplinka. Ji, baigusi Vilniaus kultūros-švietimo technikumą ir įgijusi bibliotekininko specialybę, nuo 1963 m. dirbo Kamajų bibliotekos vedėja, o 1967 m. tapo geležinkelio stoties bibliotekos vedėja. Vėliau, šią įstaigą reorganizavus į Rokiškio miesto biblioteką, ji tapo skaityklos vedėja, o bibliotekininkės karjerą baigė buvusios III vidurinės mokyklos (dabartinės Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio) skaityklos vadove.
Ką M. Dagienė pamena apie privačiame name veikusią geležinkelio stoties biblioteką? Pašnekovė sakė, jog darbas buvo įvairiapusis: biblioteka buvo ne tik skaitymo ir knygų išdavimo vieta, bet ir turėjo rengti įvairias paskaitas nuo žemės ūkio, religijos iki politikos temų. O kur dar kultūros renginiai, kuriuos reikėjo organizuoti ir taip skatinti visų amžiaus grupių gyventojų užimtumą?! Tai, kad šioje bibliotekoje darbo sąlygos buvo apgailėtinos, anot M. Dagienės, niekas nekreipė dėmesio ir dėl to labai nesisielojo: „Buvo knygų lentynos, buvo stalų, ant kurių knygas galėjome sudėti, ir krosnis, šildžiusi patalpas.“
Anot M. Dagienės, blogiausia buvo ne prasta aplinka, o tai, kad čia dažnai keitėsi darbuotojai ir tik vos keli jų buvo bibliotekininkystės specialistai. Todėl nebuvo kam profesionaliai tvarkyti bibliografijos. Ji su šypsena prisiminė egzistavusius skaitytojų planus – kiekviena biblioteka turėjo pasiekti tam tikrą skaitytojų skaičių, nustatytą pagal aptarnaujamos teritorijos gyventojų kiekį bei kasmet didinti skaitomumo rodiklius. Žinia, reikėdavo tokius skaitytojų planus vykdyti, todėl į bibliotekos lankytojų gretas tekdavo surašyti visus šeimų asmenis, nors nemažai jų į biblioteką nebuvo įkėlę nė kojos.
„Dabar bibliotekose viskas kitaip. Ir patalpos kitokios, ir dirbama kitaip. Daug skaitau, knygų einu į senamiestyje esančią biblioteką, matau, kaip viskas pasikeitė į gera. Gyvenime ne viską pinigais galima pamatuoti. Mano alga buvo maža, bet žinių gavau labai daug“, – šyptelėjo M. Dagienė, paklausta, kokių turtų iš menko bibliotekininko atlyginimo susikrovė.
Jos nuomone, spausdinto žodžio jokios technologijos nepakeis. „Knyga buvo ir bus, skaityti ją – visai kita, nei žiūrėti į telefoną ar kompiuterį. Net ir patarimų apie augalų auginimą ar receptus ieškant. Jeigu protingi žmonės nebūtų knygose apie tai parašę, iš kur gi būtų tų žinių internete?“ – apie knygos vietą šiuolaikiniame informacinių technologijų pasaulyje svarstė buvusi bibliotekininkė.
Dagių namuose nemaža biblioteka, lentynose – pasaulio šalių ir Lietuvos rašytojų klasika. M. Dagienė kruopščiai renka ir į segtuvus „guldo“ iškarpas iš „Gimtojo…“ apie Rokiškio miesto ir mūsų krašto istoriją, svarbius gamtos ir istorijos objektus, žymius žmones, savo veikla ir gyvenimu nusipelniusius rajonui. Tai, kas sukaupta, niekur nedings ir yra didelis bibliotekininkės užgyventas turtas bei puikiausias palikimas.
Aldona Minkevičienė
Reklama: palpalbaldai.lt
