Kaip Kriaunose atsidūrė informacinis terminalas?
Ne kiekvienas Lietuvos miestelis ar kaimas turi muziejų. Ir ne bet kokį, o besididžiuojantį vertinga etnografinių eksponatų kolekcija. Kriaunos turi. Jose veikia Rokiškio krašto muziejaus Etnografijos skyrius. Įdomu tai, kad dalis eksponatų sukaupta pačių kriauniečių pastangomis. Tačiau gyvenimas juda į priekį ir ieškoma, kaip eksponatais sudominti vaikus bei jaunimą. Techninėms naujovėms reikalinga svari suma. Rokiškio krašto muziejus dalyvauja ES projekte, skirtame nematerialiam paveldui ir amatams populiarinti. Todėl vasarą šis muziejus, Laisvės kovų istorijos muziejus Obeliuose ir Kriaunų Etnografijos skyrius pasitiko atsinaujinę. Kriaunose sugalvota išplėtoti žvejybos verslo ir amato temą. Tam įrengtas naujas informacinis terminalas „Žvejybos amatas“, skirtas pirmiausiai pritraukti vaikus ir jaunimą. Jame nemažai animacinių dalykų.
Pritaikė kraštiečio surinktą medžiagą
Informaciniame terminale patalpintos net 8 temos: apie žvejybos būdus ir įrankius, žvejybą vasaros ir žiemos metu, žvejų artelę, gėlavandenes žuvis, taip pat vaizdo įrašas apie žvejybą tarpukario metais ant užšalusio Sartų ežero, lankytojams siūlomi ir virtualūs žaidimai. Galima „žvejoti“, spėti žuvų pavadinimus, išgirsti įvairių įdomybių. Didžioji dalis informacijos paimta iš kraštiečio žurnalisto, fotomenininko Klaudijaus Driskiaus straipsnio „Žvejyba Sartų ežere ir kituose Obelių–Kriaunų krašto vandenyse“, esančio monografijoje „Obeliai. Kriaunos“. Lankytojai piršto prisilietimu gali rinktis temas ir, tarkime, sužinoti, jog Sartų ežere veisiasi 28 rūšių žuvys. Čia pilna žaidimų ir įdomybių, prie kurių padirbėjo muziejininkės ir animatoriai. Panaudotos ir vietinių žmonių turimos fotografijos. Į XX a. pradžios žvejybos realybę nukelia 1938 m. filmuota medžiaga. Jį įsigyta iš Lietuvos valstybės archyvo.
Senojo amato pavyzdžiai
Be terminalo, muziejuje atnaujinta žvejybos amato ekspozicija: sumontuotas patrauklus, animaciniais siužetais papildytas informacinis stendas, šalia – senus laikus menantys, su žvejyba susiję unikalūs, iš Kriaunų apylinkių surinkti eksponatai. Apie juos buvusi muziejininkė Danguolė Žukauskienė gali daug papasakoti: tai ir arklio ašutai valui nuvyti, skrituliai valkiavimui, krepšys karosams gaudyti, bučiai, tinklelis žuvims dėti, o kur dar vasarinio tinklo aptaisai… Sužinosite, kam žvejai pritaikydavo eglines lenteles ar karnomis apipintus akmenis. Danguolė informacijos sraute nardo lyg žuvis vandenyje, nes darbavosi prie šio terminalo ir ekspozicijos parengimo. Jai talkino kolegė, kolekcijų saugotoja ir ekspozicijų kuratorė Vijolė Apuokienė. Projekto vadybinis darbas atiteko Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojai Daliai Kiukienei. Kol bus surasta nauja pamaina, Danguolė savanoriauja – talkina kolegei Vijolei.
Žuvys – žydo žinioje
Bakstelėjus pirštu į terminalo ekraną, įmanoma sužinoti įvairių dalykų apie verslinę ir mėgėjišką žvejybą Sartų ežere ir Obelių–Kriaunų krašto vandenyse nuo XIX a. pab. bemaž iki šių dienų. Iki Antrojo pasaulinio karo miestelių pirkliai žydai iš valdžios ir dvarininkų nuomodavo ežerus, samdydavo nuolatinius žvejus. Tik vasarą per karšių nerštus būdavo draudžiama žvejoti net žydų žvejams. Net jeigu nebuvai žvejys, bet pagavai žuvį, žydas mielai supirkdavo. Norint žvejoti Kriaunos upėje, reikėjo prašyti leidimo Kriaunų dvaro savininko, per kurio žemę tekėjo upė. Apie 1930–1940 m. Sartų ežerą (galbūt tik jo dalį) nuomojo Panevėžio miesto gyventojas J. Klasas, žydas. Rupetų, Bobriškio kaimuose gyvenančių sentikių rusų pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba, žmonės juos vadino ribokais. Žemės jie turėjo, bet po nedaug, todėl savo noru samdydavosi J. Klasui, kuris mokėjo jiems nepaisant to, pagauna žuvies ar ne. Apsukrus žydas buvo apdraudęs darbo įrankius nuo vagysčių, ugnies, suplėšymo.
Sugautas žuvis pasamdyti paežerių gyventojai arkliais vežė į Rokiškio ir Obelių geležinkelių stotis. Vasarą gabendavo statinėse gyvas žuvis, o žiemą – sušalusias skalinėse arba dėžėse. Dažnai į tinklus pakliūdavo viena tona žuvies ir daugiau. Tik smulkios žuvelės būdavo gabenamos į turgų.
Artelė tapo išsigelbėjimu nuo kolūkio
Antrojo pasaulinio karo metais susikūrė Kriaunų žvejų artelė. Kai kuriems vyrams žvejyba tapo papildomu pragyvenimo šaltiniu, nes pagrindinis darbas vyko žiemą. Zarasuose įsikūrė žvejybos bazė, besirūpinanti žvejų artelių kūrimu. Tai labai pravertė tiems, kurie nenorėjo stoti į besikuriančius kolūkius. Apie 1950 m. kolūkiai buvo stambinami, tad sukurtas kolūkis „Sartai“. Jam priklausė žvejybos priemonės. Kriaunų artelės žvejai vasarą žvejojo vasariniu traukiamu tinklu, venteriais, turėjo specialų tinklą aukšlėms gaudyti Kriaunos upėje. Žiemą žvejojo tik traukiamu žieminiu tinklu. 1942–1956 m. Kriaunų žvejai ruošdavo ledus: kirto eketes, ledo luitus arkliais suveždavo netoli miestelio, jų krūvas apipildavo medžio pjuvenomis ir spaliais. Vasarą tokie ledai būdavo naudojami šviežiai žuviai ilgiau išlaikyti.
Ant ežero niekuomet už žuvį nebuvo mokama pinigais. Ją mainydavo į degtinę, rečiau – į maistą. Pavyzdžiui, už butelį degtinės tekdavo vienas samtis (3–4 kg) žuvies. Artelė iširo 1957 m., kai „Sartų“ kolūkį perorganizavo į tarybinį ūkį. Tuomet išparduotas ir žvejybos inventorius.
Ko tik nesugalvodavo…
Be verslinės žvejybos, buvo ir tebėra gyva mėgėjiška. XIX a. pab. žvejota sukant kartį, lydekos gaudytos kilpomis, vėžiauta rankomis, pasakojama, jog unguriai būdavo viliojami net pasėtais žirniais. Naudoti žeberklai, meškerės, ūdos unguriams, varžos, bučiai ir kt.
Žvejybos amatą tėvas patikėdavo sūnums. Pagauti žuvies išsiruošdavo ir moterys. Ypatingai geri žvejai buvo apylinkėse gyvenę sentikiai rusai.
Duonkepėje – ne duona
Iki1960–1970 m. žuvis rūkydavo duonkepėje krosnyje. Iš vakaro žuvį nuskusdavo, pasūdydavo, palaikydavo per naktį. Rytą iškūrendavo krosnį ir žarijas nustumdavo į galą. Nuplautą ir sudėtą ant grotelių žuvį statydavo krosnies priekyje, įmesdavo alksnio ar juodalksnio malką, uždengdavo angą ir taip žuvis būdavo karštai išrūkoma. Ištrauktą iš krosnies aptepdavo aliejumi ir valgydavo. Žuvis rūkė ir dūminėse pirtyse.
Kada spjaudyti naudinga?
Kone kiekvienas amatas apsauga savais anekdotais, spėjimais ir tikėjimais. Pavyzdžiui, pirmadienį žvejoti nepatartina. Šeimininkei negalima šluoti gryčios, kol žvejys neišėjo iš namų, nes jam nesiseksią. Sugautą pirmą žuvį reikia paspjaudyti. Spjaudavo ir ant naujos valties, naujo žvejybos įrankio, paskutinės vandenin paleistos tinklo plūdės, naujai užmauto slieko ir kito masalo. Negalima būdavo sugautos žuvies verti ant medžio ar krūmo šakelės, nes jos mažai turėsi.
Ech, tos moterys
Dalis tikėjimų susiję su moterimis. Buvo manyta, kad einat į žvejybą sutikti moterį, – didelė bėda – geriau grįžti atgal (ypač, jei ji gyvenime neturi laimės). Grįžę namo ir kiek pabuvę, vyrai vėl eidavo ežeran. Jeigu žiemą traukiant valkšnę ant ežero pasirodydavo moteris, būtinai reikėję blevyzgoti, kad geriau sektųsi.
Moteris ant ežero – apskritai negeras ženklas, žvejai net savo žmonų nenorėdavę matyti. Ypač reikėjo stengtis, kad moteris nepereitų skersai užmesto tinklo po ledu (žuvys pabėgs). Tokią pat bėdą užtraukdavo ir skersai traukiamos valkšnės perbėgęs kiškis. Įdomu tai, kad kiti žvėrys jokios įtakos neturėjo. Tačiau ant ežero esą nevalia kalbėti apie tris dalykus: popus, kunigus ir pinigus, nes tinklai būsią tušti.
Geriau nelinkėti sėkmės?
Ar dabartiniai vietiniai žvejai turi panašių prietarų? Apie žvejybą kriauniečiai pataria kalbėtis su „užkietėjusiu“ žveju Aurelijumi Prascieniu. Jis šiame krašte gimė, augo ir dabar gyvena. Pasak jo, žvejoti pradėjo nuo 27–30 metų ir dabar tai daro kasdien, jei tik leidžia oro sąlygos. Dažniausiai renkasi Sartus. Prietarų ir šiais laikais yra. Kad laimė nusišypsotų, eidamas žuvauti, turi vengti sutikti moterį, nešiną tuščiais kibirais. „Ir svarbu nelinkėti sėkmės. Geriau sakyti, kad nieko nepagausi. Bet porą kartų, to nežinodami, žmonės man yra palinkėję sėkmės. Per tas dienas gerą laimikį sugavau. Tai tokie tie ir prietarai…“ – nusišypsojo Aurelijus.
Savo sugautų laimikių įspūdingais nevadina, nors, pažvelgus į nuotraukas, taip neatrodo. Didžiausia lydeka svėrė 10,5 kg, pakliuvo 5,7 kg salakis, 5 kg starkis, 7 kg karšis, o ūsuotasis šamas svėrė 12 kg. Dalyvaudamas varžybose, Aurelijus išmaišė ir Lietuvą, ir Latviją.
Žvejų džiaugsmai ir rūpesčiai
Tai kokios žuvies Sartų ežere gausiausia? „Karšių. Taip pat karpių, bet juos sunku pagauti, nes sulaukėję. Pamenu, sovietmečiu, kai Vasaknų žvejai traukdavo iš po ledo tinklus, eidavome padėti iškapoti ekečių. Tuomet jiems pakliuvo net 25 kg karpis. Dabar daug starkių prisiveisę. Tai įnoringa žuvis. O daugiausiai visi puola prie lydekų. Keletą metų iš eilės Sartuose užkimba gražių kuojų. Tai žuvingas ežeras. Atvažiuoja žvejų iš Kauno, Vilniaus, Panevėžio …“ – pasakojo pašnekovas.
Nors ežeras labai populiarus tarp visos Lietuvos žvejų, tačiau, anot Aurelijaus, jie susiduria su didele problema – stinga privažiavimų iki vandens, nes įrengtas tik vienas valčių nuleidimo takas, esantis Gipėnų kaime (Zarasų r.). „Tie, kurie planuoja (teritorijas, privažiavimus – aut. past.), žuvį valgo, bet apie žvejus nepagalvoja“, – liūdnokai konstatuoja žvejys.
Tačiau pesimistine gaida pabaigti pokalbio nesinori, nes Aurelijus žino ypač gardžios, vieno žvejo jam pasakytos žuvienės receptą. Kartais pavaišina ir kriauniečius. Receptą atskleidė ir „Gimtajam…“ Jį rasite kituose numeriuose.
Projektą iš dalies remia:
