Leidžiamės lino keliais

Ranką pridėjo ministras pirmininkas

„Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Panemunėlis“ I d. pasakojama, kad, XIX a. nutiesus geležinkelį Daugpilis–Šiauliai, pradėjo plėstis Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietė. Linų fabriko įsikūrimą lėmė tuometinio Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio pastangos nuveikti ką nors gera savo kraštui, mat jis buvo gimęs Ilgalaukių kaime, netoli Panemunėlio. Fabrikas pradėtas statyti 1937 m. Nors visi statybos darbai buvo atliekami rankomis, fabrikas pradėjo veikti jau po metų. Prasidėjus gamybai, buvo sėjami bandomieji linų laukeliai ir bandomos įvairios linų rūšys. Fabriką linų žaliava aprūpindavo supirkimo punktai. 1950 m. pradėti kapitalinės statybos ir rekonstrukcijos darbai siekiant plėsti gamybos apimtis ir modernizuoti gamyklą. Fabrikas pakankamai apsirūpindavo žaliava, nes kolūkiai  turėjo linų auginimo užduotis. Per pamainą buvo pagaminama 700–800 kg pluošto. Trumpas pluoštas keliavo į Angliją, Japoniją, Vokietiją, SSRS. Ilgą pluoštą gamybai vartojo Panevėžio linų kombinatas, Plungės, Biržų, Latvijos, Ukrainos įmonės. Pakulų ir spalių įsigydavo Lietuvos, Belgijos bei kitų šalių statybinės organizacijos. Gamybos apimtys buvo didelės. Pavyzdžiui, 1977 m. per penkis mėnesius realizuota produkcijos už 1 mln. 19 tūkst. rublių, 1980 m. iki rugsėjo Lietuvos ir Lenkijos fabrikams patiekta pluošto beveik už 9 mln. rublių.

Rinkoje neatsilaikė

Nepriklausomybės metais ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės linų auginimą pradėjo reguliuoti pagal supirkimo kainas ir valstybės dotacijas. Prisidėjo ir kita problema –  vis sunkiau tapo realizuoti produkciją, įmonės neskubėjo už ją atsiskaityti, todėl fabrikas negalėjo grąžinti kreditų. 1992 m. fabrikas tapo AB „Panemunėlio linai“. Jai pirmieji metai buvo nesėkmingi dėl didžiulės sausros. Viena iš linininkystės krizės priežasčių tapo katastrofiškai sumažėjusi pluošto ir audinių paklausa, nes šalies vartotojams jie buvo per brangūs, o užsienyje parduoti nesisekė. Dėl šių priežasčių žemdirbiams auginti linų nebeapsimokėjo. Perorganizavimas į kooperatyvą „Linepa“ taip pat neišgelbėjo, todėl 2006 m. birželio mėnesį teismas paskelbė bankrotą. Kadaise garsaus Panemunėlio linų fabriko patalpose dabar įsikūrusi Obelių lentpjūvė.

Kur pamatyti raunamus linus?

Su fabriku buvo susiję daugelis gyvenvietės bei aplinkinių kaimų žmonių. Kurį laiką jam vadovavo Romualdas Kaminskas, nuo lino neatitrūkstantis iki šiol. Nuo 2012 m. jis organizuoja edukacinę rudens lino darbų šventę „Lino mūka“. Pastaraisiais metais ji vyksta būtent R. Kaminsko sodybos, esančios šalia Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės, kieme. Šiai progai auginami linų laukeliai, šventės dalyviai įsijungia ir į darbus, ir į pasilinksminimus. Jaunajai kartai tai reta proga pamatyti, kaip būdavo raunami, vežami, apdorojami pluoštiniai linai. Dabar tai įmanoma išvysti tik entuziastų dėka, nes ši kultūra dėl ekonominių priežasčių nueina į praeitį, nors kai kurie ūkininkai bando rasti nišą gamindami linų sėmenų aliejų.

Jaučia silpnybę

Lino gyvenimas atgyja ir kitų entuziastų dėka. Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietėje esančioje Panemunėlio mokykloje-daugiafunkciame centre neseniai įkurta edukacinė klasė. Joje šeimininkauja kultūrinės veiklos organizatorė Audronė Šakalienė. Ji prisipažįsta jaučianti silpnybę daiktams, rakandams, atėjusiems iš tautos senovės, papročių, tradicijų.

Edukacinėje klasėje surikiuota dešimt verpimo ratelių, prikaupta linų apdirbimo įrankių, drobių, senų rankdarbių ir namų apyvokos daiktų – puodynių, žibalinių lempų, stovi senovinė lova su baltomis didžiulėmis pagalvėmis. Jų užvalkalų galai papuošti vąšeliu nertomis juostomis. Šalia – linine staltiese užtiestas senovinis stalas su kėdėmis. Virš ekspozicijos „sklando“ iš nendrių ir vytelių pintos gervės, kampe didžiules galvas svarina iš linų pluošto susuktos aguonų galvos, rikiuojasi surišti linų pėdeliai, o visą ekspoziciją tarsi saugo vien iš linų ir jų produkcijos sukurti personažai – du „gaspadoriai“, apkeliavę įvairias rajono ir respublikines šventes.

Suneša ne aitvarai…

Šie daiktai būtų tik eiliniai eksponatai, jei ne žmogaus šiluma ir gyvas žodis. „Čia atėjusi juos išglostau, pailsiu, man rankos prie jų limpa“, – sako Audronė.

Rankos prie lino „limpa“ jau seniai. Ji pasakoja, kad dar veikiant fabrikui Panemunėlio kultūros centro kapelai buvo „suorganizuota“ 12 kostiumų iš lino: į Panevėžio audinių fabriką „Linas“ nuvežta linų pluošto, o mainais gauta audinių. Intuityviai, visai negalvojant apie ekspoziciją, pradėti kaupti senoviniai, su linais susiję rakandai. Jie atkeliaudavo ir dabar tebekeliauja įvairiais būdais. Vieni užtinkami pardavinėjami internete ar turgeliuose. Kitus žmonės dovanoja. Trečius susiranda pati: išsiklausinėja žmonių arba leidžiasi į keliones su vyru veterinaru – jis važinėja po kaimus darbo reikalais, o Audronė domisi parduodamais ar atiduodamais senoviniais daiktais. Taigi eksponatai atkeliauja iš Kėdainių, Kauno, Panevėžio. Kartais juos atveža patys šeimininkai, kartais tenka ieškoti pakeleivingų automobilių arba gabentis patiems. Pasitaiko, kad šeimininkai patys geranoriškai domisi, kas tokius daiktus priglaustų, nes, pasak jų, nenori, kad paskui vaikai ar anūkai, nesuvokdami vertės, paliktų prie konteinerių. Buvęs ir toks Audronei dėkingas epizodas: dvi jaunos merginos turgelyje pardavinėjo senas austas drobes net nenumanydamos jų tikrosios vertės ir kainos… Visgi dauguma daiktų surinkti iš Panemunėlio apylinkių. Juos perdavė Jonas Čypas, Stasė Skeirienė, Janina Kazickaitė, Elena Ruzgienė, Jūratė ir Virginijus Deksniai bei kiti.

Dauguma daiktų būna sudulkėję, pakeitę spalvą, tad juos tenka kantriai šveisti. Ne vienas jų yra „vaidinę“ Panemunėlyje statytuose spektakliuose. Dauguma senienų nupirkta Audronės asmeninėmis lėšomis.

Paskatino dukros klausimas

Iš meilės linui prieš keletą metų gimė  edukacinė programa „Lino mūka: nuo žiedelio iki drobės“. Ją 2015 m. demonstravo Vilniaus rudens šventėje „Tautų mugė“. Linininkystės darbais susidomėjo ir joje dalyvavusi šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Audronė iki šiol prisimena apstulbusios prezidentės reakciją ir jos suplojimą rankomis: „Kaip gražu!“ Nuotrauka su ta akimirka saugoma edukacinėje klasėje.

Su edukacinėmis programomis ne kartą dalyvauta Rokiškio miesto šventėse, rašytojo, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto tėviškėje Svėdasuose. Panemunėlietės visur susilaukdavo dėmesio ir klausimų: kur dar jus pamatyti, ar priimate Panemunėlyje, ar turite vizitinių kortelių ir pan.? Kartą grįžtant iš tokios programos Svėdasuose, Audronės dukra Urtė pasiteiravo, kodėl mama neapsiima pasakoti apie linus ir kitiems. Tai buvo paskata kurti dabartinę edukacinę ekspoziciją „Lino kelias“.

Įgyvendino

Toliau mintis vijo mintį, o pasiūlymas – pasiūlymą. Atsiradus tuščių klasių, Panemunėlio mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Inga Belovienė pasiūlė vienoje jų įkurti ekspoziciją ir rašyti programą kultūros pasui gauti, taigi daiktai iš tamsių pagalbinių patalpų persikėlė į erdvias ir šviesias. Darbavosi bendromis jėgomis: klasei apipavidalinti panaudota technologijų pamokoms nebereikalinga mediena, sumanymus padėjo įgyvendinti įstaigos darbininkai ir medžio skulptorius Vidmantas Zakarka, į pagalbą Audronė kvietėsi ir vyrą.

Ekspozicija baigta įrengti vasario pabaigoje, oficialiai ją atidaryti sukliudė karantinas, tačiau čia jau svečiavosi Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas.

Gyvas pasakojimas

„Linas dengia, linas rengia, linas vestuves kelia. Jis gydo, migdo, nors ištveria daug kančių“, – paklausta apie edukacinę programą „Lino kelias“ sako Audronė ir kviečiasi dar tris moteris. Visos keturios, pasidabinusios lininiais rūbais, imasi demonstruoti ir pasakoti, kaip linai parkeliaudavo į jaujas ir būdavo apdorojami: „nutraukiamos galvelės“, „sulaužomi kauleliai“, pagaliau šukuojami ir pereina į verpimo ratelį. Linų apdorojimo darbai demonstruojami ekspozicijoje laikomais įrankiais, pasakojama apie papročius, kitus eksponatus.

Yra dar neįgyvendintų planų. Prie „gaspadorių“ trūksta kuparo. Stinga klėties  netelpantiems eksponatams. Yra minčių edukacijų dalyvius vaišinti su lupenomis virtomis bulvėmis ir sausu „sėmenokų“ padažu, vaikus mokyti iš audinio atraižų susikurti lėlę. Didžiausia svajonė – kad vakarais čia dūgztų visa dešimtis suremontuotų verpimo ratelių, o prie jų sėstų vietinės moterys, nes daugumai panemunėliečių artimas lino gyvenimas.

Projektą iš dalies remia: