„Kur dėtis žmogui, kai už lango – trisdešimt laipsnių speigas, o jo butas nešildomas?“ – teiravosi Panemunėlio geležinkelio stoties gyventoja. Kas atsitiko šios gyvenvietės žmonėms: juk jie – savam krašte, ne tremty?..
Bendra sistema
Bene prieš aštuonerius metus Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės šildymo sistema buvo decentralizuota. Keturis daugiabučius pradėta šildyti centralizuotai. Sisitema įrengta savivaldybės lėšomis: kiekvieno buto gyventojui skirta po 2 tūkst. litų. Gyventojai patys perka malkas, paeiliui triūsdami katilinėje užtikrina butuose normalią temperatūrą. Tokia sistema ypač džiaugėsi garbaus amžiaus žmonės, kuriems kiekvieną dieną šildyti savo butą taptų našta. Kai kurie šildymo katilą visą savaitę prižiūri patys, o kai kurie samdo kūrikus.
Šildymo sezonui trijų kambarių buto savininkas perka 20, o dviejų – 15 kub. m malkų. Negalintieji kūrenti patys, samdo kūriką. Kūriko paslaugų kainą pakoregavo krizė: nuo 130 Lt ji sumažėjo iki 100 Lt.
Mintis rengti bendrą šildymą, pasak gyventojų, viliojo ir todėl, kad įrangai ir darbams pakako savivaldybės skiriamų lėšų, o norint šildymo krosnis statyti kiekviename bute jų savininkams būtų tekę dalį išlaidų mokėti savais pinigais.
Šiemet šalčiui spustelėjus iki trisdešimties laipsnių, gyventojai įsitikino, jog decentralizuoti šildymo sistemą – ne pats geriausias sprendimas. Nenorėjusi prisistatyti moteris skundėsi, kad name nežmoniškai šalta, o gyventojai, kuriems artėja eilė kūrenti krosnis, neturi malkų. Viso namo laukia siaubinga situacija. „Už lango trisdešimt laipsnių… Kaip mums išgyventi?“ – kupinu nevilties balsu klausė moteris.
Keturi pabėgo
Apie šąlančius žmones pranešėme Panemunėlio seniūnui Anicetui Bytautui. „Nė neabejoju, kad skundžiasi Jaunystės gatvės 2-ojo namo gyventojai… Tik šio daugiabučio gyventojai nesutaria. Kitų skundų dėl šildymo nesu girdėjęs“, – situaciją apibūdino seniūnijos vadovas.
Jaunystės gatvės 2-ajame name – 12 butų. Iš bendrosios katilinės šiluma tiekiama aštuoniems. Trys savininkai savų butų sistemą atsijungė nuo bendrosios ir įsirengė autonominį šildymą, o vieno buto šildymą atjungė patys gyventojai. Išvykęs savininkas trejus metus nepirko malkų, nekūreno katilo.
„Nuo šalčio tvoroms poškant mūsų kambarių temperatūra kartais tesiekia 9 laipsnius šilumos“, – piktinosi gyventojų namo pirmininkė Rasa Bitinienė. Anot jos, tik dalis gyventojų laiku atsiveža malkų, kūrena laikydamiesi normų, keliasi naktimis pakurstyti ugnį. Tačiau pasitaiko, kad buto savininkas, pagal grafiką pradėjęs savo kūrenimo savaitę, kelias dienas sąžiningai atlieka pareigas, o paskui nutaria, jog jau pakankamai padirbėjo, ir namo šiluma nebesirūpina. Dar blogiau, kai kuris nors nepasirūpina malkomis ir neturi pinigų joms pirkti. Tokia situacija buvo per didžiuosius šalčius. Namo gyventojai bėdą bandė spręsti susirinkime.
„O man – tas pats“
Namo sueigos detales prisiminusi R.Bitinienė pasakojo: „Šiluma privalėjusi rūpintis Virginija Juodelienė pristigo malkų. Jai sakėme, jog esame išsigandę, kad gali sprogti šildymo katilas, bet šiai – nė motais. Kaimynę perspėjome, kad patirtus nuostolius ji privalės dengti savo lėšomis. Juodelienė tik skėstelėjo rankomis. „O man – tas pats“, – pasakė ji.“
„Gimtojo…“ kalbinta namo gyventoja V.Juodelienė kaltės nepripažino. Ji teisinosi, kad visų nelaimių kaltininkas – neįprastai šaltas oras. Mat jai reikėjo kūrenti daugiau, todėl ir pristigo malkų. „Kai tik užsidirbsiu pinigų, tuomet malkų ir nusipirksiu“, – žadėjo moteris.
Daugiabučio gyventojai priekaištavo dar vienai namo gyventoja. Kaimynai piktinosi, kad ji, gaunanti valstybės pašalpas, kompensacijas už kurą, pinigus išleidžia kitoms reikmėms. „Seniūnijos socialiniai darbuotojai galėtų ne pinigus dalinti, o nupirkti ir atvežti malkų. Bent jau žinotume, kad mokesčių mokėtojų pinigai nenueina vėjais, o remiama moteris ir be jos gyvena šiltai“, – svarstė p. Bitinienė.
Kaimynai „užsisėdę“
Išgirdusi namo gyventojų priekaištus, moteris juos neigė, sakydama, kad kaimynai ant jos „tiesiog užsisėdę ir kaltina visais įmanomais ir neįmanomais dalykais“. Ji prasitarė, jog jos sūnus dirba lentpjūvėje, jai atvežė malkų, ir visi gyventojai tai matė. „Tik vieną kartą neužbaigiau kūrenimo savaitės. Priežasties nesakysiu“, – nenoriai apie savo klaidas kalbėjo moteris.
Kokia galėtų būti išeitis? Šiame name butą turintis savivaldybės administracijos direktorius Gintautas Rekerta „Gimtajam…“ sakė, jog atsijungdamas nuo bendrosios sistemos, paliko įrangą. Taigi kaimynų lyg ir nenuskriaudė. Šiuo metu bute gyvenanti giminaitė šildosi elektra. „Labai skirtingas gyventojų kontingentas, jų pageidavimus suderinti beprotiškai sudėtinga“, – kaimynų nesutarimų priežastį įvardijo G.Rekerta.
Kaip pabėgti?
Neapsikentusi kaimynų nesutarimų prieš dvejus metus Aldona Lukšienė atjungė savojo buto šildymą nuo bendros sistemos. Mediena kūrenamai įrangai pirkti moteris iš banko skolinosi pinigų, skolą moka iki šiol. Individualus kūrenimas, jos nuomone, turi ir pliusų, ir minusų. Trūkumais ji vadino banko kreditą, gyvenimą budėjimo režime, malkų sandėliavimą virtuvėje. „Norėjau santarvės su kaimynais ir turiu ją. Visi trūkumai, palyginti su ramiu gyvenimu, – vieni niekai“, – pridūrė p. Lukšienė. Taika su kaimynais paskatino įsivesti nuosavą šildymo sistemą ir Elidą Morkūnienę. Kitokios išeities šioje situacijoje neįžvelgia ir namo pirmininkė R.Bitinienė. „Vasarą laukia dideli darbai. Virti šioje košėje ir gadintis nervus nebenoriu“, – kalbėjo moteris.
Pensinio amžiaus namo gyventoja Marija Blažienė sakė nesiruošianti permainoms. „Dabar už malkomis kūrenamą šildymo krosnį, įrangos montavimą meistrai prašo 10 tūkst. litų. Iš kur aš tokius pinigus gausiu?“ – retoriškai klausė M.Blažienė. Jos nuomone, klaida buvo padaryta pradžioje, kai gyventojai sutarė rengti bendrą šildymo sistemą. Daugiabutyje keičiantis gyventojams, atsikraustė kitaip mąstantys žmonės, o labiau pasiturintys suskato kraustytis kitur. Sunkiausia bus paskutiniesiems: konfliktai neišvengiami, kai bendras katilas bešildys tik senyvo amžiaus žmones ir socialiai remtinas šeimas.
Dalia Zibolienė
