Šiandien, birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, minime skaudų istorinį įvykį: prieš 70 metų tūkstančiai Lietuvos gyventojų buvo suimti ir ištremti į amžinojo įšalo žemę. Lemtingąją dieną į ešeloną, dundantį Sibiro link, pateko ir Antanas Gipiškis bei jo šeima. Skaudžius Sibiro tremties išgyvenimus jis suguldė į leidinį „Gipiškių šeima. Atsiminimai ir neišgalvotos istorijos“.
Sūnūs
Antano Gipiškio tėviškė – Užpalių valsčiaus (Utenos r.) Žaibiškių kaimas. Rokiškyje jis gyvena jau daugelį metų, nuo tada, kai iškart po tremties buvo paskirtas dirbti fizikos ir matematikos mokytoju.
A.Gipiškio tėvas Kazys tarpukariu vedė Domicelę Stasiškytę. Tačiau šeimos laimė neilgai truko: vos pasaulį išvydo jų pirmagimis Jonas, Domicelė staiga mirė. Tuomet K.Gipiškis vedė žmonos seserį Veroniką Stasiškytę. Jiems gimė du sūnūs – Albinas ir Antanas. Vyresnėlį Joną traukė mokslai, Albiną – žemė, o Antaną – gamta. Jis itin domėjosi kamanėmis. Vaikinas, nudirbęs darbus, skubėdavo gaminti avilių šioms laukinėms bitėms. Jaunasis gamtininkas, suradęs jų lizdą, perkeldavo jį į savo avilį ir gabendavo į „bityną“. Tuomet jam buvo vos dešimt metų.
„Pavojinga visuomenei“
Vaikinui, stebinčiam vabzdžių ramų gyvenimą, atrodė, jog ir tarp žmonių vyrauja taika ir ramybė. Tačiau šeimos vyresnieji nujautė artėjančią grėsmę. „Vokiečiai užpuolė Lenkiją. Buvo aišku, jog Lietuvai taip pat nepavyks išvengti agresijos“, – sakė p. Gipiškis.
1941 m. birželio 14-ąją dešimtmetis Antanas išvydo jų trobos link ateinančius vieną saugumietį ir tris kaimo gyventojus. Ginkluoti vyrai apsupo trobą. Joje kvepėjo ką tik iškepta duona…
Visas straipsnis antradienio “Gimtajame…”
Norbertas BYČKOVSKIS
