Pakeliui į Obelius šiek tiek pristabdome automobilį: norisi paganyti akis į gražuolį Obelių malūną. Anot etnologų, Lietuvoje tokių išlikę 76. Dar prieš gerą pusšimtį metų malūnai kvepėjo duona, o šiandien juose įrengtos užeigos arba juos ardo laikas. Šie statiniai apipinti legendomis, jiems išsaugota daugybė sentimentų. Gal todėl dekoratyviniais malūnais lietuviai iki šiol mėgsta puošti sodybų aplinką.
Duonos kelias
Žymus kultūrologas, kraštotyrininkas Jonas Nekrašius vėjo malūną yra prilyginęs pasauliui. Ir mūsų planeta, ir malūnas sukasi, o keturi sparnai yra kaip keturi vėjai ar keturios pasaulio kryptys. Jau nuo XIV a. rašytiniai šaltiniai mini pirmuosius Lietuvos didžiosios kunigaikštystės malūnus, sukamus vėjo, jaučių arba arklių. Nuo seno jie buvo statomi aukštumose ar didesnėse lygumose. Savo aukščiu, kuris siekdavo iki 30 metrų, malūnai pranokdavo visus pastatus. Sparnuočio siluetas dominavo kaimo peizaže.
Anot mūsų kraštietės etnologės Ingos Nėnienės, vėjo malūnas dar prieš 100-metį žmogui reiškė duonos kelią. Tarpukario metais vargingesni žmonės neturėdavo galimybės naudotis malūnu, todėl grūdus malė akmenine girnapuse. Daug prakaito tekdavo žmonėms išlieti sukant rankomis girnas. Etnologė mena itin rupią duoną, kurioje kartais pasitaikydavo ir akmens dalelyčių. „Ji būdavo su mineralų pėdsakais“,- šyptelėjo p. Nėnienė. Išmokę pakinkyti vėją žmonės palengvindavo savo vargus. Šiandien, pasak etnologės, lietuviai mėgsta dekoratyviniais malūnais puošti aplinką. „Tai atspindys to, kas mūsų protėviams buvo itin svarbu“, – mano etnologė.
Visas straipsnis šeštadienio “Gimtajame…”
Norbertas BYČKOVSKIS
