Tris mėnesius rajonui vadovaujantį gyventojų tiesiogiai išrinktą merą, socialdemokratą Antaną VAGONĮ kalbina „Gimtojo…“ korespondentė Aldona MINKEVIČIENĖ.
– Praėjo trys mėnesiai, arba beveik 100 dienų, kai vadovaujate rajonui. Šis laikotarpis – apšilti kojas, kai pagal nerašytą tradiciją naujo vadovo sprendimai ir veiksmai griežtai nekritikuojami. Jums tokios lengvatos lyg ir nebuvo?
– Man šilta, pažiūrėkit, vaikštinėju po kabinetą basas. Kiek teko pasikalbėti su kitų savivaldybių merais, jiems ne tik žiniasklaida, bet ir tarybos patyrusi opozicija išlaukė 100 dienų be kritikos. Ir ne todėl, kad nenorėjo kritikuoti, o kad galėtų vėliau parodyti, kaip meras dirbo blogai. Manau, tokią progą mūsų tarybos opozicinės partijos ir žiniasklaida, aiškiai rodžiusi, kad mes tavęs tokio nenorim, praleido. Naivuoliai, jeigu manytų, kad nežinau, kas bus ateityje. Ne po vidurinės atėjau dirbti meru: atėjau įgijęs įvairiapusės patirties ir turiu užsiauginęs „skūrą“. Pats žmones mokiau, kaip reikėtų elgtis: padeda įgyta didelė bendravimo ir vadovavimo patirtis, kai reikėjo stovėti prieš mokinius, prieš 70 mokytojų, banko paskolų komitetą, techninius komunalininkų bendrovės darbuotojus, ministrus, Seimo narius. Ir prieš eilinį gyventoją, nepatenkintą paslaugomis.
– Ar buvote psichologiškai pasikaustęs užgriūsiančiai kritikai ir kokie epitetai, siunčiami Jūsų adresu, labiausiai skaudino (-a)?
– Apie epitetus, kuriuos man lipdo. Jų labai daug: muzikantas, populistas, klounas… Jei pasakyčiau, kurie labiausiai skaudina, atsiverčiau ir suteikčiau galimybę dar smarkiau tyčiotis. Siūlyčiau internautams man siunčiamus epitetus prisitaikyti sau. Ir žinotų, kaip jaučiasi.
– Jus pliekia ne tik internautai, bet ir rajono tarybos opozicinės partijos – viešai kritikuoja dėl neįprasto posėdžių vedimo ir bendravimo stiliaus: tarybos narių tramdymo užduodant klausimus ir per jų pasisakymus, bei replikų. Bet sulaukiate ir daug pagyrų, kad nebeleidžiate posėdžių metu kelti prie buvusių merų įprasto balagano… Gal praktikuojate autotreningą, kaip suvaldyti salę ir patiriamas emocijas?
– Toks mano būdas: visose veiklose, kuriose dirbau, svarbiausia buvo dalykiškumas ir tvarka. Nepakenčiu betvarkės. Tarybos posėdžiai man vis dar didžiulė įtampa ir jaudulys. Nežinau, dėl ko, gal kad nesijaučiu užtikrintas: nespėjau įsigilinti į posėdžių reglamentą, kartais elgiuosi taip, kaip man atrodo, kad reikėtų. Esu atsakingas už tarybos darbą. Juk kiekviename darbe galima elgtis įvairiai, svarbu, kad būtų rezultatas. Jei liepia iškasti duobę, argi svarbiausia, koks rankose kastuvas?! Autotreningu iki šiol nesinaudojau, bet gal ir būtų verta? Tik bijau, kad nedingtų natūralumas, kai pradėsiu maivytis.
– Vienoje kadencijų trumpai buvote tarybos nariu, kol tapote AB „Rokiškio komunalininkas“ vadovu. Taigi patirties, kaip dirba rajono „seimas“, lyg ir turite. Kas ir kodėl Jus stebina tarybos darbo virtuvėje?
– Pirmiausia, ko nesitikėjau, – tai dalies tarybos narių neprofesionalumo: užduodami paprastus klausimus, kalba „pievas“ norėdami save parodyti, pasipasakoti arba savo nuomonę įpiršti. Dažnai nepatenkinti, kad į pasisakymus nesulaukia atsakymo, o juk pasisakymų komentuoti ar į juos atsakyti ir nereikia. Gerai, kad dauguma tarybos narių darbotvarkei pateiktus klausimus išdiskutuoja komitetuose.
– Deklaruojate, jog esate nepriklausomas meras nuo partijos ir pozicijoje dirbančių partijų. Tam turite ir nenuginčijamą motyvą – esate pirmą kartą gyventojų tiesiogiai išrinktas meras. Bet faktai kalba ką kita: tarybos posėdžių balsavimo aritmetika tradiciškai nuspėjama – dauguma sprendimų priimami pozicijos balsais. Vylėtės suvienyti visus 25 politikus. Kaip manote, kodėl iki šiol nepavyko?
– Viskas susideda iš paprastų dalykų: pozicija ir opozicija buvo pakviestos dirbti kartu ir kvietimo terminas nesibaigė. Bet nė viena opozicinių partijų pas mane neatėjo. Manau, bijo atsakomybės. Jeigu būčiau opozicijoje, ateičiau pas merą ir pareikščiau: „Taip, mes būsime opozicija, nes mums netinka Jūsų sprendimai: pavaduotojo ar kito pareigūno personalija, požiūris į smulkų verslą, tu esi socdemas, negalim tavęs reguliuoti, ir – viskas.“ Būtų aišku, bet iki šiandien nieko panašaus į akis nepasakė. Kurios frakcijos su manimi tiesiai pabendravo, radome bendrą kalbą ir kompromisų. Tapęs meru savo partiečiams ir koalicijos partneriams pasakiau: nuo šiol nebūsiu aktyvus partijos veikloje ir nepritarsiu pozicijai, jei siūlomi sprendimai bus nenaudingi rajonui.
– Trys mėnesiai svarbiausiame rajono poste. Ar taip ir įsivaizdavote šias pareigas, kai sutikote kandidatuoti į merus?
– Pirma, niekada neįsivaizdavau, kad būsiu meras, bet visuose savo darbuose stengiausi dirbti maksimaliai gerai. Savivaldybės specialistai, politikai, verslininkai pasakojo, kaip turi dirbti meras, bet aš turiu savo viziją. Paprastas pavyzdys, kad ir dėl keleivinio traukinio: mero vardu parašai „Lietuvos geležinkelių“ bendrovės vadovui, susisiekimo ministrui raštą, lauki dvi savaites atsakymo, jį gavęs siunti kitą raštą. Gali susirašinėti iki begalybės. Aš iš karto važiavau pas Dailydką (AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinį direktorių – red. past.). O ten jau visi žino, ką Rokiškio meras pasakys. Man ir sako: „Jūs atėjote turbūt prašyti, kad paliktumėme traukinio maršrutą?“ Sakau, ne – atvažiavau pasakyti, kad tas produktas, kurį parduodate, yra š… Ir todėl jo niekas neperka, o norite, kad savivaldybės primokėtų. Maršrutas Rokiškis-Šiauliai – tas pats, kas būtų maršrutas iki Skemų ar Kupiškio. Atėjau su komerciniu pasiūlymu – padaryti traukinio maršrutą Rokiškis-Klaipėda, o dar geriau – Daugpilis-Klaipėda. Būtų nauda ne tik mums, geležinkeliui, bet ir turizmui, bendradarbiavimui su latviais. Tiesa, apie tai su latviais nebuvau kalbėjęs.
– Kokia buvo geležinkelių bendrovės vadų reakcija?
– Superinė, to jie iš manęs tikrai nesitikėjo. Preliminariai pažadėta pasiūlymą apsvarstyti, todėl ir reikėjo savivaldybės rašto dėl maršruto pratęsimo iki Klaipėdos. Labai tikiuosi, kad kitą vasarą jau bus bandomasis reisas. Šio reikalo nepaliksiu, žiūrėsiu, kaip vyksta. Ir ministerijos jau žino mano poziciją – į jas važiuoju ne maldauti, paverkti, o su pasiūlymais. Po tokių bendravimų atsiranda pagarba ir nereikia dirbtinai įrodinėti, ko esi vertas.
– Vietos politikai ir savivaldybės specialistai sako, kad šis meras – nenuspėjamas…
– Esu nenuspėjamas ir neprognozuojamas, darau pagal savo širdį ir kad žmonėms būtų gerai.
– Bet taip nebūna, kad visiems būtų gerai…
– Kada traukia žmogui sugedusį dantį, tuo metu irgi negerai, nes skauda.
– „Kraitį“ gavote prastą – praskolintą rajoną, dėl ko Rokiškis keletą metų dažnai viešai linksniuojamas tuoj po sostinės. Kaip sekasi skolas suvaldyti arba paprasčiau – ar jau lipame iš finansinės duobės?
– Rajono finansai nėra taip blogi, skola stabilizuota, o kitos savivaldybės skolų krepšeliu baigia mus pasivyti. Mūsų savivaldybė labai aktyviai dalyvavo Europos Sąjungos (ES) remiamuose projektuose. Ir tokie sprendimai buvo teisingi: jei gali rajonui gauti milijoną, tik kvailys neprisidėtų 70 tūkstančių. Juk tie ES milijonai nuėjo į statybas, kelius, gatves ir guli po mūsų kojomis. Ankstesnės valdžios, į rajoną pritraukusios europinių lėšų, labai teisingai darė. O kaip suvaldyti skolą – jau kitas klausimas…
– Turite skolų mažinimo planą „A“ ir planą „B“, jeigu pirmasis nepavyktų?
– Planas yra. Ir jis kai kam gali pasirodyti skausmingas, nepatogus. Tačiau apie jį viešai kalbėti dar negaliu, nes nėra pateiktos savivaldybės veiklos ir finansų analizės, kurias rengia valstybiniai ir vidaus auditoriai bei nepriklausomas stebėtojas. Kai bus rezultatai iš šių trijų šaltinių, bus ir sprendimai. Mokysimės ir išmoksime racionaliai bei atsakingai planuoti. Plano „B“ neturiu, bet jo greičiausiai ir neprireiks…
– Dar rinkimų agitacijos metu sakėte: jeigu būsite išrinktas meru, savivaldybėje ir Jūsų komandoje dirbs tik kompetentingi specialistai. Ne paslaptis, kad savivaldybės kabinetuose – ne vien tokie… Jeigu turėtumėte galimybę, su keliais savivaldybės specialistais drąsiai koptumėte į kalnus?
– Pasakysiu atvirai: nepasitikiu nė vienu specialistu ir į jokius kalnus su jais neičiau. Taip jiems ir pasakiau. Pradžioje reagavo skaudžiai ir užgauliai. Pasitikėjimas įgyjamas. Per nepasitikėjimo prizmę vertinu, kaip specialistai rengia klausimus tarybai. Tai man leidžia įsigilinti į rajono problemas ir parodo tikrąją situaciją, kaip dirba tarnautojai. Ne kartą savo kailiu patyriau, yra norinčiųjų ir besistengiančiųjų, kad prieš žmones ar rinkėjus atrodyčiau kuo prasčiau, bandyta mane supriešinti su verslininkais. Matyt, tikėjosi, kad iš pykčio išsipūsiu, imsiu atleidinėti iš darbo, pridarysiu kitų klaidų. Tokių mano „išbandymo“ fragmentų per tris tarnybos mėnesius buvo gana daug. Bet tie specialistai, matyt, nežino, kad esu labai stiprus ir nesąmonių man neįkiš.
– Tai savivaldybėje neturite nė vieno žmogaus, į kurį galima drąsiai atsiremti?!
– Absoliučiai pasitikiu vicemeru Egidijumi Vilimu ir administracijos direktoriumi Valerijumi Rancevu. Su jais ne tik į kalnus, bet ir vienos nesaugiausių pasaulyje Brazilijos vakarėlius galėčiau eiti.
– Esate kitokio kirpimo meras nei ankstesni Jūsų pirmtakai: iš kabineto pirmosiomis dienomis išboginote spintas su suvenyrais ir padėkomis, tarybos narius per posėdį pavadinate mažybiniais vardais, į renginius net ir kitame rajone važiuojate dviračiu. Putliems savivaldybės administracijos darbuotojams patarėte nesinaudoti liftu. Ir dabar savivaldybės koridoriumi vaikščiojate basas…
– O ką standartiniu elgesiu pasieksi? Tas vadinamas mano nestandartinis elgesys – fantazija ir demonstravimas, kad mes labai ilgai ne tą keitėme. Jei kas galvoja, kad taip elgiuosi neapgalvotai, klysta. Kaip būti išskirtiniam? Į Zarasus, kur suvažiavo ministrai, aplinkinių rajonų merai, aš numyniau dviračiu. Rokiškis ilgą laiką buvo „pristatomas“ kaip gili, nykstanti ir beviltiškai senstanti provincija: jaunimas išvažiuos, kaimai prasigers. Įsivaizduokite situaciją: meras atsistoja ir spaudos atstovams į jų mikrofonus tvirtina, kad taip nėra… Argi Jūs patikėsite? Todėl reikia netradicinio „pijaro“. Ir tai suveikė. Man nereikėjo pratarti nė žodžio, kad apspistų Lietuvos ir Latvijos žurnalistai, užsimezgė ryšiai, imta domėtis, kas dedasi Rokiškyje…
– Tai ir eksperimentinio autobuso „ISUZU“ vairavimas buvo įvaizdžio plano dalis? Juk dėl vairavimo neturint reikamos kategorijos teismas Jums skyrė baudą (361 Eur)?
– Žinoma. Dėl šio mano „pažaidimo“ savivaldybės bendrovei Rokiškio autobusų parkas, jeigu bus apsispręsta pirkti autobusą, bus pritaikyta 12 proc. nuolaida. Argi tai mažai nuo 90 tūkst. eurų?
– Kokių aukštas pareigas užimančiam biurokratui būdingų savybių Jūs labiausiai nemėgstate?
– Melo, išsisukinėjimo ir visateisiškumo. Jeigu jau padarai klaidą, reikia ją ir pripažinti.
– Prieš rinkimus sakėte, jog būsite griežtas savo sprendimais. Kultūros centro direktorės atleidimas iš darbo per pirmąsias Jūsų darbo dienas, galima manyti, tą iliustravo. Ar dėl šio sprendimo, sukėlusio įvairių diskusijų ir vertinimų, vėliau nesuabejojote? Ar toks principingas būsite visiems, ar tai – ir vėl tik įvaizdžio kūrimas?
– Minėtas atvejis, manau, galėjo būti mano, kaip mero, išbandymas, sugebėjimo orientuotis patikra. Įvyko tai, kas įvyko. Ne aš įžiūrėjau galimą nusikaltimą, tyrėjai pamatė sukčiavimo požymių. Po direktorės atleidimo man buvo mesta priekaištų, kad reikia žiūrėti direktorės nuveiktų didelių darbų. Buvę darbai, kaip ir sprendimai, yra buvę… Aš jų neneigiu ir nevertinu. Visada toks buvau ir būsiu, o iš manęs vis dar tikimasi kažkokio „buvusių“ standarto.
– Galbūt kai kurios Jūsų charakterio savybės (nestandartinė elgsena, atviras nuomonės reiškimas, autoritetų nesudievinimas ir kt.) ir yra kliūtis bendrauti su kai kuriais įtakingais verslininkais? Ar per 3 mėnesius yra poslinkių, kad rajono valdžia su verslu pagaliau dirbs ranka rankon?
– Manau, jog kai kuriems įtakingiems verslininkams ir politikams, bent jau kadencijos pradžioje, labai nepatiko mano personalija… Ir dabar tebevykstančiuose praėjusių rinkimų aiduose neretai esu nemėgiamas ir nepageidaujamas. Pagal kai kuriuos politikus, verslininkams turėčiau iki žemės nusilenkti… Esu labai stiprus. Manęs nemėgstantys tą supranta ir juos tai glumina. Kaip net ir labai turtingas verslininkas gali daryti įtaką savivaldai? Ir koalicijos partneriai, turintys merkantilinių tikslų, ir savivaldybininkai mano sprendimais kartais būna nepatenkinti. Ateina kultūros, švietimo, bibliotekos darbuotojai, seniūnai, galvoja, paverks ant mano peties, kad blogos darbo sąlygos, mažas atlyginimas. Ir patiria šoką, nes pasakau, kad gauna tiek, kiek verti. Sakau jiems – rašykite projektus ir nereikės verkti. Arba keiskite darbą, o ne valdžią, ir kaskart nereikės laukti 4 kadencijos metų.
– Turime naują autobusų stotį, o autobusai, rokiškėnų vertinimu, tikri kledarai. Ne kartą politikai siūlė leisti privatizuoti savivaldybės valdomą autobusų parką, kaip yra kitose savivaldybėse, nes bendrovė neturi lėšų moderniems ir ekonomiškiems autobusams. Savivaldybė savo įmonei padėti negali, biudžetas už paslaugas jai skolingas. Gal ryšitės privatizuoti?
– Privatizuoti gal ir verta, bet kaip tą padaryti? Tarkim, bendrovė šiuo metu būtų verta 700 tūkst. eurų, bet savivaldybės skola jai – 500 tūkst. eurų. Ją nupirkęs asmuo iš karto savivaldybę paduotų į teismą ir skolą turėtume sumokėti. Taigi ši bendrovė į kitas rankas atitektų beveik veltui. Ir būtų padaryta pati didžiausia kvailystė. Pirmiausia reikia šią savivaldybės įmonę pastatyti ant kojų.
– Ar per Jūsų kadenciją tai pavyks?
– Garantuoju.
– Karšta tema – gyventojų nepasitenkinimą dėl aukštų kainų kelianti daugiabučių renovacija. Kaip šią problemą spręsite?
– Renovacijos reikalai sudėtingi. Pagal kai kuriuos gyventojus, apšiltinti namus reikėtų beveik už dyka. Jeigu ne už dyka, tai tada ir nereikia… Bet nepasveriama, kad apšiltintame name už šildymą mokėti reikės perpus mažiau. Privataus namo savininkas negauna nė kiek paramos, bet keičia stogą, langus, šiltina sienas. Ateityje parama renovacijai gali būti gerokai mažesnė. Taigi dabar per brangu, vėliau mokėsime visą kainą. Jeigu mūsų daugiabučiai atsisakys renovacijos, tuo kiti rajonai tik pasidžiaugs: Jonava, Biržai renovuoti rengiasi ištisus kvartalus.
– Jeigu reikėtų mero darbą įvertinti trimis žodžiais, kokie jie būtų?
– Jeigu trys – tai teisingumas, tvirtybė ir santūrumas, o jeigu šešiais, tai dar ir tikėjimas, apsukrumas bei atsakomybė.
– Prisimenate, kokie buvo trys pirmieji darbai, kuriuos planavote nuveikti, jei būsite išrinktas meru?
– Neprisimenu… Juk nebūtinai dėl to, kad nori savo rajonui padaryti gero, reikia tapti meru. Dabar, kai juo esu, turiu daugiau galimybių, nei būdamas gimnazijos ar komunalininkų bendrovės direktorius.
– Kiekviena proga deklaruojate, jog esate žmonių meras. Jau gavote gerokai padidintą mero algą. Kaip jautėtės prieš eilinius rinkėjus ir kaip solidžią mero algą išleidote?
– Šiandien mano banko sąskaita tuščia. Iš padidintos mero algos avansu užsisakiau namo tvorą. Beje, iš rajono įmonės – Rokiškio mašinų gamyklos.
– Algą išleidote, o kaip dėl laiko ir dėmesio šeimai?
– Laisvo laiko iš tikrųjų beveik neturiu. Klausiau žmonos, ji sakė, kad buvimo namuose esmė priklauso ne nuo valandų skaičiaus, o nuo kokybės. Labai pasiilgau filmo, televizoriaus ir knygos…
– Ačiū už pokalbį.
Aldona Minkevičienė
