Mistika gaubia senolį Bradesių ąžuolą

Apglėbti Stelmužės broliu vadinamo Bradesių ąžuolo kamieną reikia šešių suaugusių žmonių. Spėjama, jog jo amžius siekia per 700 metų. Visomis šakomis žaliuojantis, pavasarį rausvais žiedais pražystantis, o rudenį žemę gilėmis nusėjantis galiūnas, tikėtina, ilgaamžiškumu varžysis su sparčiai nykstančiu Europoje seniausiu Stelmužės ąžuolu, skaičiuojančiu antrą tūkstantį metų.

Galiūną slėpė šabakštynas

Bra­de­sių kai­mo gy­ven­to­ja Al­do­na Lin­gienė, ku­rios so­dy­bos skly­pe au­ga Lie­tu­vos įžymy­be tapęs ąžuo­las, pa­sa­ko­jo, jog šis ga­liūnas vi­su grožiu at­sivėrė iškir­tus ap­link jį au­gu­sius ne­ver­tin­gus me­dy­nus ir krūmokšnius. Dar prieš ke­lis dešimt­mečius ši vie­ta ge­rai bu­vo žino­ma se­no­jo baltų tikėji­mo – pa­go­nybės – puo­selėto­jams: prie Bra­de­sių ąžuo­lo vyk­da­vo ro­mu­viečių apei­gos. Me­dis pui­kuo­ja­si prie Ro­kiškio-Za­rasų ke­lio, gražio­je vie­to­je, iš ku­rios ma­ty­ti Zalvės, Sartų ir ki­ti ežerai.Bra­de­sių ąžuo­lo sker­smuo sie­kia 2 m 10 cm, medžio aukštis – per 28 m. Iš vie­nos pusės se­no­jo medžio šakos smar­kiai ap­genėtos, kad ne­siektų gre­ta au­gančių ąžuolų šakų. “Esą ne­ge­rai, kai ąžuolų šakos su­si­liečia: su­ar­do­ma ge­ro­ji ener­gi­ja”, – dėstė po­nia Al­do­na, ta­pu­si ne­ofi­cia­lia Bra­de­sių gi­de. Ji ti­ki­no, jog ke­lioms mi­nutėms pri­glu­dus prie šio medžio, ste­buk­lin­gai pra­dings­ta ne­ri­mas, at­si­ran­da daug ener­gi­jos, gerėja nuo­tai­ka. “Kai ąžuolą aptvėrė užda­ra tvo­re­le, pa­ju­tau, kad kažkas ne­ge­rai. Tar­si pra­ny­ko trau­ka prie jo. Pa­prašiau, kad pa­liktų prie medžio priėjimą, ir ener­gi­ja vėl tar­si gūsiu plūstelėjo”, – dėstė ąžuo­lo sergėto­ja. Ąžuo­las pa­skelb­tas gam­tos pa­min­klu, 1987 m. jis pri­pažin­tas ra­jo­ninės reikšmės pa­min­klu. So­dy­bo­je šalia ąžuo­lo užau­gu­si po­nios Al­do­nos duk­ra, bib­lio­te­ki­ninkė Val­da Lin­gytė sakė, jog gam­tos spe­cia­listų ir tu­ristų Bra­de­sių įžymybė su­laukė tik po 2000-ųjų, kuo­met at­gi­jo domėji­ma­sis pa­go­ny­be. Apie ąžuolą im­ta rašyti spau­do­je, apie jį su­kur­tas te­le­vi­zi­jos re­por­tažas, pri­si­min­tos čia vy­ku­sios se­no­jo tikėji­mo apei­gos.

Kas žings­nis – mis­ti­ka

Tai, kad šio ąžuo­lo au­gim­vietė ypa­tin­ga, by­lo­ja vi­sa ga­lingų medžių alėja ir au­ku­ro vie­ta su išli­ku­siais pa­go­nybės apeigų ak­cen­tais. Vedžio­da­ma po įspūdin­go aukščio ir ka­mienų sto­rio ąžuolų, liepų ir klevų alėją po­nia Al­do­na pa­sa­ko­jo vieną po ki­tos pa­slap­ti­mi ap­gaub­tas is­to­ri­jas. Į vieną ąžuolą trenkė žai­bas, ir da­bar jo ka­mie­nas tar­si per­skros­tas užgi­ju­sia žaiz­da. Žai­bas nuplėšė pusę ir ki­to ga­lin­go ąžuo­lo, bet me­dis grei­tai užsi­gydė žaiz­das. Trečia­me ka­mie­no šakumoje tar­si strėlė išau­go jau­nas ąžuo­liu­kas. “Tai – Die­vo pirštas. Bet ąžuo­liu­kas bai­gia nu­nyk­ti… O ten – mis­tiškais žen­klais pažen­klin­tas ak­muo, ku­ris turėtų būti už pa­go­nybės au­ku­ro. Bet ak­muo didžiu­lis, ir ne­pajėgia­me į rei­kiamą vietą nu­ri­den­ti”, – dėstė pa­sa­ko­to­ja. Tas ak­muo ypa­tin­gas. Mat vie­no­je pusėje yra plašta­kos su pirštais įdau­ba, gre­ta – ki­tos ran­kos del­no įspau­das. Ki­to­je virš žemės iški­lu­sio ak­mens pusėje – di­delės pėdos įspau­das. Po­nia Al­do­na ir jos duk­ra Val­da sa­ko, jog šie mis­ti­niai žen­klai by­lo­ja, kad kažkas bandė ak­menį stum­ti į kitą vietą. Spėja­ma, jog jo išju­din­ti nie­kam nėra pa­vykę. Šio­je alėjo­je yra ir dar vie­na pa­slap­ti­mi ap­gaub­ta vie­ta. Pa­si­lypėję ant ąžuo­linės trin­kos, pa­sta­ty­tos ne­to­li ąžuo­lo ga­liūno, ir ke­lias mi­nutes žvel­gian­tys į dvi­ka­mienę liepą, pa­ti­ria neįtikėti­nus pojūčius: vie­ni jun­ta tar­si per kūną bėgio­jančias skruz­des, ki­ti – šiur­pulį, tre­ti – ne­regėtą ener­gi­jos pliūpsnį. “Vi­si, kas bandė pa­jus­ti lie­pos ste­buklą, pa­sa­ko­jo pa­tyrę neįprastų jausmų”, – ti­ki­no po­nia Al­do­na, ne­abe­jo­jan­ti, jog so­dy­bos skly­pe esan­ti ga­liūnų ąžuolų au­gim­vietė tu­ri ypa­tingų ga­lių ir ge­ros ener­gi­jos.

Dvel­kia pa­go­nybės is­to­ri­ja

 Pa­sa­ko­ja­ma, jog slėny­je tarp Bra­de­sių pi­lia­kal­nio ir Sartų ežero ka­dai­se au­gu­si šven­ta­girė – di­de­lis ąžuo­ly­nas. Šven­ta­girė va­din­ta Til­ta­le­miškiu. Žmonės pri­si­me­na, kad ka­dai­se čia buvęs til­tas. Til­tas lai­ky­tas mi­to­lo­gi­niu. Jis jungęs Vėlių kalną, su­da­rytą iš dviejų pi­lia­kal­nių: Vėly­kuškių ir Bra­de­sių. Nuo til­to ir kilęs miško pa­va­di­ni­mas. Da­bar ąžuo­lyną me­na likęs Bra­de­sių ąžuo­las, o pas­ta­ro­jo šven­tumą – baltų tikėji­mo at­stovų pa­sta­ty­tas au­ku­ras. 1914 metais prie Sartų ežero gimęs Sta­sys Ja­mei­kis jau­nystėje su­si­pažino su lie­tu­vių tau­ti­nio judėji­mo da­ly­viu Do­mu Šid­laus­ku-Vi­suo­miu ir iš jo išgirstą Ro­mu­vos idėją bran­di­no visą gy­ve­nimą. Pa­tekęs, kaip ir dau­ge­lis Lie­tu­vos in­te­li­gentų, į ko­mu­nis­ti­nius la­ge­rius, In­to­je jis įkūrė slaptą “Ro­mu­vos” or­ga­ni­za­ciją, ku­rios tiks­las bu­vo padėti lie­tu­viams išsau­go­ti žmo­giškumą ir tau­tinę dva­sią. Sva­jo­ta apie ga­li­mybę su­vie­ny­ti aisčius ir su­kur­ti Lie­tu­vos-Lat­vi­jos vals­tybę su sos­ti­ne Ro­mu­va prie Sartų ežero.D.Šid­laus­kas -Vi­suo­mis subūrė Vi­suo­mybės ben­driją su ke­liais šim­tais pa­sekėjų. Šį judėjimą pa­laikė J.Ba­sa­na­vičius, V.Put­vins­kis, G.Žem­kal­nis-Land­sber­gis. 1930 m. Vi­suo­mis ap­si­gy­ve­no prie Du­setų mies­te­lio. Miškingą plotą tarp Sartų, Zalvės ir Za­duo­jo ežerų pa­va­di­no Ro­mu­va, į ku­rią įėjo šeši kai­mai. Di­delį įspūdį žmonėms pa­li­ko Vi­suo­mio reng­tos va­sa­ros ku­po­li­nių šventės, ku­rios vyk­da­vo prie Bra­de­sių. Į jas su­si­rink­da­vo daug jau­ni­mo, žmo­nių iš ke­lių pa­ra­pijų. Vi­suo­mis sa­ky­da­vo pra­kal­bas, bu­vo kūre­na­mos ug­nys, žaidžia­mi žai­di­mai, skambėda­vo mu­zi­ka.

Šio­je vie­to­je, prie Bra­de­sių ąžuo­lo, ir da­bar ren­ka­si baltų tikėji­mo žmonės.

Aldona Minkevičienė