Obelių laisvės kovų ir istorijos muziejuje saugoma liaudies drožėjų senųjų sakralinių skulptūrų kolekcija. Ją surinko kolekcininkas Andrius Dručkus. Dauguma kūrinių labai seni, jų dalys nutrupėjusios, o dažytųjų spalvas išblukino saulė, lietus ir vėjas. Laikas iš žmonių atminties išdildė ir drožėjų pavardes.
Pažadas sustiprino viltį grįžti iš karo
Mažosios medžio architektūros ekspozicijos salėje muziejininkas A. Dručkus pirmiausia parodo šv. Jono Nepomuko skulptūrėlę, puošusią Aleksandravėlės (Obelių sen.) kryžkelę. Vietos gyventojai pasakojo, kad jų kaimynas Lašas (vardo muziejininkas neatmena – aut. past.) 1904 m. išvykdamas į Japonijos-Rusijos karą, pažadėjo, jei tik grįš, sankryžoje netoli savo namų pastatys paminklą šventajam. Savo pažadą Lašas įvykdė. Spėjama, jog buvo pastatyta koplytėlė su šv. Jonu Nepomuku, o iki šiol išliko tik šventojo skulptūrėlė.
Šv. Jonas Nepomukas – vienas dažniausiai medžio drožėjų kuriamas religinis personažas. Jis vaizduojamas kunigo drabužiais, su kamža, stula ir berete, rankose laikantis kryžių, palmės šakelę. Obelių muziejuje saugomas drožinys pažeistas: nulūžęs kryžius, sutrešusi šventojo koja. Šią jau apirusią skulptūrėlę A. Dručkus surado pas pažįstamus Aleksandravėlėje. Ją, daug metų gulėjusią palėpėje, šeimininkai ruošėsi išmesti.
Ne vieta dūlėti
Jėzų Nazarietį kolekcininkui padovanojo dažnai į Obelių muziejų užsukanti gydytoja Irena Saikalienė. Ji papasakojo, jog prieš gerą dešimtmetį Rokiškyje gyvenančių giminaičių namo palėpės kampe atsitiktinai surado daiktais apkrautą gana didelę medžio skulptūrą. Deja, namiškiai nežinojo, kaip ši atsirado palėpėje, kas ją sukūrė, kur ji anksčiau stovėjo. „Nušluosčiau nuo skulptūros dulkes ir nutariau, jog tokiam gražiam kūriniui ne vieta dūlėti tamsioje patalpoje. Taip ji atsirado Obelių muziejuje”, – prisiminė I. Saikalienė.
Pašnekovės atrastasis Jėzus Nazarietis pavaizduotas tradiciškai: šventasis stovi visu ūgiu, ant pečių užmesta virvė perriša sukryžiuotas rankas, tunika ilga, raudonos spalvos, pečius dengia ilgi, rudi plaukai, o ant krūtinės – kryželis. Drožinyje trūksta tik vienos Nazarietį iš kitų šventųjų išskiriančios detalės – erškėčių vainiko ant galvos.
„Pieta” įtraukta į lietuvių skulptūros monografiją
Muziejininkas A. Dručkus atkreipia dėmesį į nežinomo autoriaus sukurtą „Pietą”, vaizduojančią Švč. Mergelę Mariją, laikančią ant kelių nuo kryžiaus nuimtą Jėzų Kristų. Tokios kompozicijos būdavo statomos kapinėse, nes simbolizavo skausmą dėl artimųjų mirties. Obelių muziejuje saugoma skulptūra išskirtinė tuo, jog yra išskaptuota ant medžio tošies: drožinio vidus tuščias, o skulptūros figūros – lanko formos.
Ši medžio skulptūra įtraukta į dailėtyrininkės, humanitarinių mokslų daktarės Marijos Matušakaitės monografiją “Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio”. „Aukšta tragiška Dievo Motina sėdėdama apglėbė mirusį Kristų, įstrižai kertantį jos figūrą. Ji kelia dešine ranka prie krūtinės priglaustą mirusįjį Sūnų bejėgiškai atmesta galva, tuo tarpu žemyn slenkantis jo kūnas siekia kojomis žemę”, – apie „Pietą” rašo dailėtyrininkė. Spėjama, jog ši skulptūra sukurta XVII amžiaus pabaigoje. „Pietos” skulptūrą A. Dručkui dovanojo Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių sesuo Marija Klara – Stasė Jankevičiūtė (1907-2010).
Skaptuota monstrancija
Obelių muziejaus kolekcijos pasididžiavimas – Zapyškio bažnyčios (Kauno r.) medinė monstrancija. A. Dručkus parodė 1930 m. rugsėjį išleistą kultūros-visuomenės laikraštį „Naujas žodis”. Jame publikuojamas straipsnis apie Zapyškio bažnyčios medinę skulptūrą ir daugiau nei prieš 200 metų šio krašto dievdirbių sukurtą medinę monstranciją. Vietos gyventojai pasakojo, kad ji galėjo būti tašyta akmeniniais kirviais, tačiau medžio meistrai pateikė kitokią versiją: ji skaptuota skaptuku, panašiai kaip medinės klumpės. Drožiniais augalų motyvais puošta monstrancija puikiai išsilaikė, nulūžusi tik viena kryželio dalis.
Nukryžiuotasis, dvi koplytėlės, kaukolė, ietys ir dar kelios skulptūrėlės butelio viduje – prieš keletą dešimtmečių buvęs gana populiarus suvenyras. Jį pamatę žmonės mėgo diskutuoti, kokiu būdu medžio detalių kompozicija atsirado butelio viduje. Vieni kalbėjo apie stebuklus, kiti spėliojo, jog pirmiausia sukuriama skulptūrėlė, o po to pritvirtinamas butelio dugnas. Teisūs buvo tie, kurie suprato, jog detalės buvo dedamos į butelio vidų pro kaklelį, o po to pincetais dėliojamos, klijuojamos. Tokiam drožiniui sukurti reikėjo kantrybės ir kruopštumo.
Kolekcijoje – ir retesni šventieji
Liaudies drožėjų skulptūrose rečiau vaizduojamas šv. Rokas. Šio šventojo koplytėles statydavo kryžkelėse, prie mažų keliukų, miškuose, toli nuo gyvenamųjų vietų, kur nebūdavo ko pasiklausti kelio. Šv. Rokas – ne tik keliautojų globėjas, bet ir žaizdų bei ligų gydytojas.
A. Dručkaus kolekcijoje išsaugotos dvi šio šventojo skulptūrėlės. Šios skiriasi ir dydžiu, ir šventųjų veido bruožais, jų išraiška, tačiau jose išlaikyti pagrindiniai akcentai: šv. Rokas vilki ilgą pilką drabužį, kurio vienas pakeltas kraštas atidengia sužeistą koją. Pirštais jis rodo kojos žaizdą.
Muziejininkas džiaugiasi ir šv. Vincento skulptūrėle. Šį šventąjį, visų labdaringų organizacijų globėją, medžio meistrai droždavo ypač retai. Jis dažniausiai vaizduotas kaip vidutinio amžiaus vyras, dėvintis misionierių abitą, o prie jo kojų klūpo vienuolė. Tačiau A. Dručkaus kolekcijos skulptūrėlėje šalia šv. Vincento klūpi… velnias. „Šventasis rankoje laikė rykštę. Sunku pasakyti, kodėl skulptūros autorius pasirinko tokį variantą”, – skėstelėjo rankomis muziejininkas. Jis šį drožinį išmainė į meno atvirukų kolekciją.
Muziejininkas A. Dručkus nuolat papildo mažosios medžio architektūros kolekciją. Neseniai rokiškėnas Povilas Mateika dovanojo Švč. Marijos Maloningosios skulptūrą.
Šiuolaikinių meistrų darbuose – partizanų kovų atgarsiai
Kitose Obelių muziejaus salėse eksponuojami dabartinių medžio meistrų kūriniai. Šio muziejaus atidarymo proga 1998 m. pabaigoje rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vadovas Petras Blaževičius padovanojo skulptūrą „Krivis”. Senovės baltų vyriausiąjį žynį, prižiūrėjusį šventąją ugnį, vadovavusį religinėms apeigoms, laidotuvėms išdrožė kryždirbys iš Šilalės Alvydas Pocius. O muziejuje apsilankęs kraštietis medžio drožėjas Jonas Bugailiškis, kilęs iš Ažubalių kaimo (Jūžintų sen.), nutarė padovanoti jo paties išdrožtą kanklininko skulptūrą.
Obelių muziejaus viena pagrindinių krypčių – liaudies kovų už laisvę įamžinimas. Ekspozicijomis susižavėjęs drožėjas Leonas Perekšlis iš Kupiškio specialiai sukūrė ir padovanojo „Partizaną”.
Įvairiomis progomis
Kas gi paskatino kolekcininką rinkti medinę mažąją architektūrą? Anot ilgamečio kraštotyrininko A. Dručkaus, jam rūpėjo išsaugoti tai, kas galėjo būti sunaikinta. Medžio skulptūra – viena išraiškingiausių lietuvių liaudies meno šakų. Mažosios architektūros paminklai buvo kuriami ir statomi labai įvairiomis progomis: šeimos ar vieno asmens, kaimo bendruomenės veiklai įprasminti, tautos istoriniams lūžiams prisiminti. Labai dažnai liaudies meistrai rinkdavosi sakralines temas, o tarybiniais laikais kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai trukdė ateizmo propagandai, todėl jie buvo pradėti masiškai naikinti. Anot A. Dručkaus, pasitaikydavo atvejų, kai dieną per kaimus pravažiuodavo sunkvežimis, suskaičiuodavo ir pažymėdavo pakelėse, parkeliuose stovinčias medžio skulptūras, o naktį jas išgabendavo. Dalis drožinių per Baltarusiją buvo išvežti į Lenkiją, o kai kurie tiesiog sudeginti.
Dalia Zibolienė